M. Lo Russo neapsiriboja vien klasikinės muzikos scena. Jo kūrybinėje veikloje svarbią vietą užima prodiusavimas, jis drąsiai imasi tarptautinių projektų: darbo su žymaus filmo „Gyvenimas yra gražus“ kompozitoriumi Nicola Piovani, išgarsėjusios atlikėjos Ingrid prodiusavimo, bendradarbiavimo su garsiu kubiečių muzikantu, kompozitoriumi, gitaristu Leo Brouweriu ir pan.
Lietuvoje ne pirmą kartą viešintį garsų muzikantą ir prodiuserį praėjusią savaitę buvo galima išvysti LRT didžiosios studijos užkulisiuose. „Būti scenoje man įprasta. Tačiau čia, Lietuvoje, jaučiu stresą, nes matau Alaną. Jo pasirodymo nekontroliuoju. Kai esi atlikėjas, supranti savo draugą, bet nieko negali padaryti. Tik klausai ir prašai padaryti, kiek galima, geriau. Aš ir Alanas įsitikinę, kad dirbame tinkama linkme ir darysime viską, kad pasirodytume kuo geriau, priešingu atveju – nedalyvautume konkurse“, – sako LRT RADIJO laidos „Muzikinis vidudienis“ svečias.
– Kokį įspūdį paliko Alano pasirodymas? Ar Jums patiko?
– Daug dirbome ir galvojome, kaip turėtume pateikti dainą, nes Alanui pakanka vidinės jėgos ir įkvėpimo, bet jis tai turi kontroliuoti. Mano daina man – tarsi maža opera ir labai svarbu sutelkti visą atlikėjo dėmesį į tai, ką jis šia opera nori mums pranešti. „7 Days“ – labai pozityvi ir lengva daina, bet nebuvo taip paprasta atskleisti būtent tokią dainos nuotaiką. Daug dirbome ta kryptimi, daug dirbome su choreografija ir esu laimingas, kad rezultatas yra toks, kokio norėjome.
– Šią dainą sukūrėte kartu su Alanu?
– Taip.
– Kas parašė muziką, o kas buvo teksto autorius?
– Tai buvo mūsų abiejų tandemas. Norėjau Alanui sukurti ką nors naujo ir parašiau pagrindinę melodiją. Šioje dainoje yra maža paslaptis – joje skamba akordeonas, bet jūs jo negirdite. Panaudojau akordeoną tam, kad garsas būtų elastingesnis. Man nepatinka plastikinis skambesys, nes daina dinamiška.
Su Alanu kartais ir per „Skype“ kalbėjome apie tai, ką šia daina norime pasakyti. Manau, kad kalbėti apie meilę gerai, bet garsiai nereikia kalbėti apie nepasitenkinimą, depresiją arba praradimą. Kai įsimyli, turi jaustis puikiai, jausti harmoniją su savimi. Toks turi būti mūsų bendras darbas. Po darbo su tekstu susitelkėme prie melodijos, nes kartais melodija būna puiki, tereikia tinkančių žodžių ir tada išeina nuostabi daina. Negaliu pasakyti, kur ir koks buvo Alanas, bet jis viską suderino. Abu atsiduodame kūrybai, nebuvo sunku atsisakyti kai kurių detalių.
– Ar teko kurį laiką stebėti „Eurovizijos“ dainų konkursą ir ką apie jį galvojate? Atsimename grupę ABBA kaip hitų kūrėjus, kurie išgarsėjo puikiomis melodijomis ir dainomis, o dabar jau kurį laiką negirdime tokių hitų.
– Manau, kad visame pasaulyje kažkas keičiasi. Visuomenė vis labiau tampa vartotojiška ir tai viską paliečia, todėl darosi vis sunkiau parašyti ilgai skambančią dainą. Žinoma, kad „Eurovizijoje“ nuskamba ir populiarių dalykų. Bet kalbėdamas apie savo draugus galiu pasakyti, kad jie nelabai moka anglų kalbos. Mums, italams, sunku išmokti daugiau kalbų, be abejo, dabartinė jaunoji karta geriau kalba angliškai, ispaniškai ir kitomis kalbomis, bet, pavyzdžiui, mano tėvų amžiaus žmonėms sunku kalbėti angliškai ir tai sumažina jų galimybę pažinti kitas kultūras.
– Jūsų muzikinė veikla – gana plati, esate akordeonistas, kompozitorius, prodiuseris, žinomas popmuzikoje. Papasakokite daugiau apie tai, ką darote.
– Kalbame apie muziką, kaip ji veikia, kokia yra verslo sistema. Visa tai supratau, nes turiu klasikinį pasirengimą, atėjau iš konservatorijos ir vis dar joje mokausi. Supratau, kad neužtenka tik kurti muziką ir groti savo instrumentu, nes egzistuoja tam tikri standartai. Pavyzdžiui, tu turi būti pasiruošęs pateikti trijų minučių dainą. Jaučiu poreikį išreikšti tai bendradarbiaudamas tarptautiniu lygiu.
Su labai garsiu artistu L. Brouweriu pradėjome daugiau kurti, taip gimė viena mano kūrybinės veiklos dalis – prodiusavimas. Dažniausiai būnu didžėjus prodiuseris. Dabar akordeonistas, kompozitorius ir prodiuseris skamba keistai, tačiau turime tarptautinę komandą ir viskas atsiranda iš mano kūrybinio identiteto. Jei jauti, kad nori ką nors išreikšti, turi tai išreikšti. Mes pasirenkame žmones, su kuriais norėtume bendradarbiauti, kaip šiuo atveju su Alanu. Tai – mūsų prioritetinis projektas, nes labai norėjome su juo dirbti ir tai tęsis dar šešerius metus.
Būti scenoje man yra įprasta. Tačiau čia, Lietuvoje, jaučiu stresą, nes matau Alaną. Jo pasirodymo nekontroliuoju. Kai esi atlikėjas supranti savo draugą, bet nieko negali padaryti. Tik klausai ir prašai padaryti, kiek galima, geriau. Aš ir Alanas įsitikinę, kad dirbame tinkama linkme ir darysime viską, kad pasirodytume kuo geriau, priešingu atveju – nedalyvautume konkurse.
