Šiais metais, gegužės 9 – 13 dienomis vyksta jau 62–oji „muzikos olimpiada“, kurios šeimininke tapo Ukraina. Sceniniu vardu Jamala pasivadinusios atlikėja iškovojo šią teisę laimėdama 2016 metų „Eurovizijoje“ Stokholme, su autorine daina „1944“. Lietuva į Ukrainą siunčia elektroninės muzikos grupę „Fusedmarc“ su pačių narių sukurta daina „Rain of revolution“.
Tikriausiai būtų sunku paneigti, jog „Eurovizija“ yra vienas populiariausių konkursų, transliuojamų Lietuvoje, ir visada susilaukiantis itin didelio lietuvių dėmesio. Komentarai, nuomonės, pasipiktinimai ir prognozės – daugelio lietuvių dalia artėjant šiai tradicinei Europos muzikos šventei. Savo nuomonę, savo įžvalgas ir įsitikinimus turi ir muzikos mėgėjai, ir profesionalai. Juk ne veltui yra sakoma, kad „Euroviziją“ žiūri net ir tie, kurie jos nežiūri.
Kaskart paskelbus naująjį atlikėją, vyksiantį atstovauti mūsų šaliai, užverda tikros aistros bei lavina kritikos apie grupės ar atlikėjo tinkamumą – netinkamumą bei prognozuojamą vietą galutinėje konkurso finalo lentelėje. Tai – natūralus ir neišvengiamas dalykas – visiems įtikti yra tiesiog neįmanoma. Bet kažkodėl net ir tie, kurie su džiaugsmu ir ramia širdimi palydi šalį atstovausiantį atlikėją ar grupę, greičiausiai nesitikti, kad į Lietuvą jis, ar jie, parveš pirmąją vietą. Tačiau visgi norisi paklausti, kodėl? Kodėl vykstant diskusijoms apie Lietuvos pirmosios vietos iškovojimo galimybes „Eurovizijoje“ vyrauja pesimistiškas požiūris ar netgi, pavadinkim, „realistiškas“, jog tai yra neįmanoma? Galbūt dėl vyraujančio lietuvių pesimizmo, galbūt dėl per didelės savikritikos ir nepasitikėjimo, o galbūt dėl mažos ir naujos šalies statuso.
Kad ir kaip naiviai beskambėtų, tačiau aš manau, jog Lietuva gali kada nors laimėti „Eurovizijos“ dainų konkursą. Tik šią mintį norėčiau labiau sukonkretinti: Lietuva laimėti gali teoriškai, tačiau praktiškai, dėl tam tikrų trukdžių, tai yra sunkiau įgyvendinamas uždavinys. Todėl apžvelgsiu kliūtis, kurios trukdo mūsų šaliai, bei privalumus, kurie teoriškai turi leisti pasiekti iš pažiūros nepasiekiamą tikslą.
Lietuva tikrai gali laimėti „Eurovizijos“ konkursą, nes:
1. Lietuviai padarė didelę muzikinę pažangą ir savo darbais lygiuojasi į pasaulinės muzikos rinką. Įvertinus lietuvių muzikinę raidą per pastaruosius dešimt metų, galima teigti, jog mes sparčiai judame į priekį. Šalyje atsiranda vis daugiau naujų, kūrybingų, meniškų muzikos kūrėjų, tekstų autorių bei kompozitorių. Lietuviai muzikai tikrai nestovi vietoje ir domisi, kas vyksta pasaulyje, tai atsispindi jų kuriamoje muzikoje – naujai pasirodančios dainos yra vis arčiau to vadinamojo „pasaulinio standarto“. Šis vykstantis procesas, kad judame link pasaulinės muzikos rinkos lygio, nereiškia, jog pagaliau išmokome nebebūti „savitais“ arba gerai kopijuoti pažengusius ir tendencijas diktuojančius šioje srityje. Tai reiškia, kad einame koja kojon su šiuolaikinės muzikos epocha ir neatsiliekame nuo to, kas šiuo metu yra geriausiai vertinama – nuo to, kas apskritai yra geriausia, ką turime šiandien. Tai yra puikus Lietuvos muzikinį vystymąsi liudijantis ženklas ir daugiau šansų laimėti „Eurovizijoje“ teikiantis rodiklis.
2. Mes turime ypač talentingų atlikėjų, kurie drąsiai gali konkuruoti su bet kokiu konkurse dalyvaujančiu varžovu. Šiandien jau nebėra nieko keisto kalbėti apie sparčiai augantį profesionalių ir perspektyvių dainininkų kiekį Lietuvoje. Vykstantys įvairūs atlikėjų konkursai įrodė, kad mūsų kraštas turi ypatingai talentingų ir muziką mylinčių naujosios kartos dainininkų. Žinoma, nepamirškime ir jau ne vienerius metus muzikinėje karjeroje skaičiuojančių atlikėjų, kurie šalia profesionalaus balso valdymo turi ir didelę sceninę patirtį. Tad viską susumavus, gauname nemažą atlikėjų, galinčių ginti Lietuvos vardą Europoje, bagažą. Pasitelkę šį sąrašą, galime aklai į jį durti pirštu ir taip išrinkti atlikėją, tada savo ruožtu įteikti jam „gerą“ dainą ir šį komplektą nedvejodami siųsti atstovauti valstybei. Bet. Kad ir kaip būtų gaila, „Eurovizija“ nėra tik dainų arba balso konkursas. Kad laimėtume, neužtenka galingiausio balso savininko bei geriausios kokybės įrašo su turtingu kompoziciniu turiniu. O ko reikia? Į šį klausimą nesiekiu atsakyti šiuo straipsniu, nes tai visai kita bekraštė ir beribė tema, kurią išanalizavus vis tiek negausime teisingo atsakymo. Nes galbūt jo net ir nėra. Tačiau galimybių, kurios gali leisti nugalėti konkursą arba bent jau nelikti nepastebėtais, turime.
Norvegija ir Turkija „Euroviziją“ laimėjo iš 25 karto, galingoji Vokietija – iš 28, o Suomija savo vienintelę pergalę pasiekė tik iš 40 karto. Nėra ko panikuoti – šansų ateityje laimėti tikrai turime
3. Dalyvaujame jau aštuonioliktą kartą, todėl galime save vadinti patyrusia šalimi konkurso kontekste. „Eurovizijoje“, per visą jos istoriją, iš viso yra dalyvavusios 52 šalys. Pagal šalių pasirodymų skaičių konkurse, kartu su Latvija dalijamės 30 vieta. Tai leidžia sakyti, jog esame dalyvavę nemažai kartų, palyginus su kitomis šalimis, kad suprastume ir suvoktume, ko reikia, ir ko nereikia, šiam konkursui. Mes jau turime iš ko mokytis – savo klaidų. Taigi, esti galimybė pasitelkti turima medžiaga ir išsiaiškinti, kas lėmė sėkmingus bei nesėkmingus rezultatus praeityje. Kita vertus, nėra ko nerimauti, jog iki šios dienos dar nesame laimėję. Iš visų kada nors dalyvavusių 52 šalių, konkursą yra laimėjusios 25. Tad nesidžiaugusių pirmąja vieta šalių yra daugiau kaip pusė. Galima manyti, jog „mūsų laikas“ tiesiog dar nėra atėjęs. Nusiraminimui pateiksiu keltą statistinių duomenų: pavyzdžiui, Norvegija ir Turkija „Euroviziją“ laimėjo iš 25 karto, galingoji Vokietija – iš 28, o Suomija savo vienintelę pergalę pasiekė tik iš 40 karto. Todėl nėra ko panikuoti – šansų ateityje laimėti tikrai turime, galbūt reikia šiek tiek kantrybės ir palaukti „palankaus“ laiko.
Tai kas visgi trukdo?
Išsiaiškinus, kad Lietuva tikrai turi potencialo ir teoriškai yra pasiruošusi laimėti konkursą, verta paanalizuoti, kas vis dėlto trukdo to pasiekti. Nuo seno žinoma išmintis, jog vien talento rezultatui pasiekti neužtenka. Šis didžiulis dainų konkursas, tikriausiai, kaip ir visi, turi nerašytų taisyklių. Dėl jų egzistencijos arba neišsiaiškinimo, galime papulti į uždarą ratą ir niekada taip iš jo ir neištrūkti. Šį uždarą ratą aš ir pavadinčiau keblumais, kurie neleidžia Lietuvai laimėti. Taigi, pagrindines kliūtis išskirčiau šias:
1. Geopolitinė situacija. Niekam nėra naujiena, kad „Eurovizijos“ konkursas daugiau ar mažiau yra subjektyvus – labiausiai patikusią dainą renka tos pačios šalys, kurios ir dalyvauja. Dėl šios priežasties neišvengiamai atsiranda ne itin skaidrus nugalėtojo rinkimo būdas – šalys pradeda balsuoti už savo „drauges“ kaimynes, taip išreikšdamos palaikymą bei draugiškumą, o tuo tarpu jos tikisi ir pačios gauti balsų iš jų. Remiantis šia vyraujančia tendencija galima būtų netgi daryti prielaidą, kad dėl tokios sistemos laimi tos pačios šalys (prisiminkime, jog per 62 metus iš 52 dalyvavusių valstybių laimėjo 25, vadinasi, kai kurios tai padarė po kelis kartus), bet tai tik prielaida, nes galbūt iš tiesų jos laimi dėl to, kad nuolat yra to vertos.
Iš visų šalių, kada nors skyrusių balų Lietuvai, pirmoje vietoje yra mūsų „ištikimiausia“ kaimynė Latvija
Tad grįžtant prie vyraujančios kaimynystės dilemos balsavime, pasiremkime statistikos duomenimis. Iš visų šalių, kada nors skyrusių balų Lietuvai, pirmoje vietoje yra mūsų „ištikimiausia“ kaimynė Latvija. Deja, bet kitos likusios kaimynės Lenkija, Rusija ir Baltarusija nepatenka į daugiausiai balų skyrusių valstybių penketuką. Šioje vietoje būtų galima arba eliminuoti kaiminyste paremtus balsavimus, arba nuliūsti dėl esamo tarpkaimyninio šalių nepalaikymo. Tačiau, galima pasidžiaugti, jog likusias vietas minėtame penketuke užima ir šalys ne kaimynės – Airija, Didžioji Britanija, Gruzija ir Norvegija. Na, o savo ruožtu pati Lietuva daugiausiai balų yra skyrusi Rusijai, Latvijai, Ukrainai, Gruzijai ir Švedijai. Bet verta pastebėti, kad kitų šalių teikiamų balų kiekis, nors ir yra, tačiau yra mažas. Gaunami balsai nėra dideli, t.y. šalys „nesižarsto“ dvyliktukais arba dešimtukais, todėl tai, neabejotinai, apsunkina situaciją nugalėti – kad ir kaip gerai mūsų atstovas pasirodytų, aukštų įvertinimų, kurių užtektų laimėti, negauname. Tad remiantis mūsų dalyvavimo konkurse istorija iš tiesų galima daryti prielaidą, jog mažos valstybės statusas turi įtakos situacijai, kokia yra dabar.
2. Pinigų stygius pasirodymui. „Eurovizijoje“ labai svarbu, kaip vizualiai atrodys kiekvienos šalies pasirodymas. Savo prisistatymui turime ne daugiau kaip 3 minutes – tai laikas, per kurį reikia atskleisti dainą, ištransliuoti norimą žinutę, parodyti savo galimybes bei reprezentuoti šalį, o svarbiausia – būti įsimenamiems. Norėdami, kad apie mūsų pasirodymą būtų kalbama ir po jo baigties ar bent jau, kad kitiems būtų įdomu jį stebėti ir laukti, kuo viskas pasibaigs, turime investuoti pinigų. Deja, bet esti didelė spraga šalyje – teikti finansavimą „Eurovizijos“ konkursui nėra valstybės prioritetas. Lietuvos kultūra nepasižymi klestėjimu. Vis dažniau kultūros klausimai nukeliami į antrą planą. Neišvengiamai tokia situacija apsunkina atlikėjo dalią ir verčia sugalvoti ir išmąstyti, kaip pigesnėmis priemonėmis išgauti norimą rezultatą. Neretais atvejais atlikėjai priversti iš savo santaupų išpildyti režisūrinį scenarijų. Žinoma, atlikėjas pristato save, savo dainą, bet nepamirškime, kad visa tai daro Lietuvos vardu, todėl šalies parama yra būtina. Kol vyraus tokia situacija bei toks valstybės požiūris į kultūrą, tikėtis pergalės tikrai negalime.
Vyrauja tendencija: kad ir kas bevyktų atstovauti Lietuvai – bus trypiamas, peikiamas ir kritikuojamas iki pat pasirodymo pradžios konkurse
3. Amžinai besitęsiantis lietuvių nepalaikymas savų atstovų atžvilgiu. Vyrauja tendencija: kad ir kas bevyktų atstovauti Lietuvai – bus trypiamas, peikiamas ir kritikuojamas iki pat pasirodymo pradžios konkurse. Toks jau lietuvių mentalitetas. Visgi, reikėtų atkreipti dėmesį, kokią galią turi visuotinis susivienijimas, tikėjimas ir palaikymas – be viso šio rinkinio bus tik sunkiau žengti į sceną ir kovoti. Tačiau jau yra įprasta, jog dar net nespėjus siunčiamam atlikėjui ar grupei pasidžiaugti iškovota pergale nacionalinėje atrankoje, yra pradedama „buvo vertesnių laimėti“ ir „kaip visada liksime paskutinėje vietoje“ komentatorių išminčių banga. Noriu atkreipti dėmesį, kad iki nacionalinės atrankos nugalėtojo paskelbimo mes tikrai dar galime garsiai diskutuoti, kuris atlikėjas yra tinkamas, o kuris ne, tačiau po jos – vertėtų nustoti tai daryti ir mesti iš galvos visus argumentus, kodėl deleguojamas atlikėjas yra netinkamas ar kuo nors blogas bei nešantis nesėkmę. Visų pirma, niekas nepasikeis. Visų antra, darysime meškos paslaugą ir nervinsime tiek save, tiek išrinktuosius atstovauti Lietuvai. Tai tiesiog yra didelė nepagarba. Na, bet juk gyvename laisvoje šalyje ir turime žodžio bei nuomonės laisvę.
Lietuviai nepalaiko ir „Fusedmarc“
Norėčiau pasidalinti ir tuo, ką pastebėjau šiais metais socialiniame tinkle „Facebook“. „Eurovizijos“ puslapyje, kaip ir visų kitų konkurso dalyvių, buvo įkelta Lietuvos atstovų „Fusedmarc“ nuotrauka. Kadangi dabar galima ant publikacijų socialinėje erdvėje spausti ne tik „patinka“ bei ir išreikšti pyktį – nemažai tokių neigiamų emocijų atsirado ir po mūsų šalies nuotrauka. Patikrinęs sąrašą žmonių, kurie šias emocijas išreiškė, pamačiau, jog bene kas antra pavardė lietuviška. Tai mane lengvai šokiravo, bet nenustebino. Man tai yra lygiai tas pats, kaip mėtyti akmenis į savo daržą. Negana to, kad nepalinki sėkmės konkurse, lietuviai lengva ranka sutinka formuoti neigiamą įvaizdį apie save virtualioje erdvėje. Tai išties labai įdomi logika. Bet, kaip jau minėjau, kiekvienas esame atsakingi už savo veiksmus ir tai, ką kalbame bei darome, priklauso nuo mūsų pačių sąmoningumo lygio.
Kadangi dar negimė tas, kuris pasakytų, ko visgi reikia, kad šalis laimėtų „Euroviziją“, ir aš nesistengsiu atsakyti į šį klausimą. Tačiau, jei kalbame apie Lietuvos galimybes laimėti, tokių, kaip išsiaiškinome, mes turime. Išskyriau, mano nuomone, svarbiausius argumentus, kodėl, dėl konkrečių priežasčių, galime ir kodėl negalime laimėti taip trokštamos šio konkurso pirmosios vietos. Tad akivaizdu, jog tobulėti dar yra kur, todėl nereikia stebėtis, kodėl vis dar nepavyksta nuraškyti obuolio nuo per aukšto medžio.
Turime muzikinį potencialą, bet neturime tinkama linkme judėti padedančios situacijos šalyje. Valstybės ir piliečių požiūris šiam potencialui, lengvai tariant, neleidžia pasireikšti. Taigi, tik turėdami suderintą ir subalansuotą komplektą, Lietuvos atstovą galėsime išvysti žengiantį pergalingais žingsniais į sceną, kad sudainuotų antrą kartą „Eurovizijos“ konkurso finale.
Ką manote jūs, kaip Lietuvai pasiseks šįmet?
