Paskutinį kartą „Eurovizijos“ konkurso finalas Malmėje vyko 1992 metais. Po 21 vienerių metų į šį Švedijos miestą grįžta didžiausias metų dainų konkursas Europoje. Konkursas, kuriam negailima nei laiko, nei pinigų. Tiesa, pastebima, kad pinigai iškraipė projekto pagrindinį tikslą – išrinkti geriausią dainą.
„Daug diskutavome apie tai, kokia turėtų būti mūsų konkurso vizija. Peržvelgę pastarųjų kelerių metų konkursus, pamatėme, kad organizatoriai, norėdami pasirodyti, griebiasi įmantriausių technologijų, didžiules scenas apstato milžiniškais plazminiais ekranais ir pan. Taip prarandamas kontaktas su pačiu atlikėju. Norime atsigręžti į jį, norime grįžti prie konkurso ištakų. Kodėl atlikėjas dainuoja „Eurovizijoje“, ką jam tai reiškia, kodėl tai svarbu pačiai šaliai? Mums rūpi atsakymai į šiuos klausimus. Tikrai sužadinsime žiūrovų smalsumą, parodysime tikrus jausmus ir emocijas. Mūsų siekis – apimti ne kuo daugiau ir plačiau, o koncentruotis ir sukurti jaukumą“, – teigė „Eurovizijos 2013“ prodiuseris Christeris Bjorkmanas.
Prieš kelis dešimtmečius vykusios „Eurovizijos“ negali pasigirti įspūdingu reginiu, tačiau iki šiol jos prisimenamos dėl paprastumo ir nuoširdumo. Vienu žodžiu apibūdinti šį konkursą sunku.
„Tai – džiaugsmas, malonumas ir, be abejonės, emocijos. Šis konkursas vienija žmones, šalis. „Eurovizija“ – pasididžiavimas. Tai – lyg Europos čempionatas. Žiūrint „Euroviziją“ tave apima toks pat jausmas, lyg stebėtum Olimpines žaidynes, per kurias tavo šalies sportininkas laimi aukso medalį. <...> Jaunos, mažiau žinomos šalys šiuo konkursu gali puikiai pasinaudoti. Tai – puiki galimybė prisistatyti pasauliui. Ir tai dažnai suveikia. Tarkime, Azerbaidžanas. Švedai prieš pusantrų metų apie šią šalį beveik nieko nežinojo. O dabar visi žino, kad tokia šalis yra, kur yra, ir kad jos sostinė – Baku. Tiesa, Švedijai „Eurovizija“ susijusi vien tik su muzika. Politika mums nesvarbi. Stengiamės į konkursą nusiųsti tiesiog gerą dainą“, – tęsė Ch.Bjorkmanas.
Švedijai penktą kartą surengti konkursą savo šalyje dovanojo charizmatiškoji Loreen, kuriai, beje, vienai iš nedaugelio neprireikė mirgančių ekranų. Ji net paprašė scenoje prigesinti šviesas. Ar ši atlikėja – akivaizdus sėkmės pavyzdys?
„Loreen – išskirtinė. Tai – unikali dainininkė, jos vokalas nepaprastas, ji atliko šiuolaikišką dainą. Ir tai papirko vertinimo komisiją, žiūrovus ir visą Europą. 18 šalių jai skyrė pirmąją vietą. Tai neįtikėtina. Kartais laimi ne daina, o atlikėjas, kartais – atvirkščiai, metai iš metų viskas vyksta kitaip. Čia nėra taisyklių. Bet Loreen atvejis parodė, kad gali būti viskas viename. Beje, metai metams nelygu. Pavyzdžiui, konkurse nėra aiškaus lyderio, 5–7 dainos skamba vienodai gerai. Ir tada visko gali atsitikti. Konkurse būti kitokiu, išskirtiniu, tikrai padeda. Bet juk tu dažnai nežinai, ką į konkursą atsiųs kitos šalys. Tai – savotiška loterija. Pavyzdžiui, savo šalyje išrenkate merginą su linksma pop muzikos daina ir tik vėliau, konkurse pamatai, kad tokių panašių dainų yra bent 20. Ir taip gali nutikti, nesi apdraustas. Muzika – tai skonio reikalas, tai – ne moksas, ne kažkas tikslaus ir apibrėžto. Yra sporto šakų, kuriose vertina teisėjai ir tai juk subjektyvu. Kyla daug diskusijų, ar galima varžytis, esant subjektyviai vertinimo sistemai. Tai pat ir su muzika. Ar galima varžytis dainomis? Žinoma, kad galima. Muzika atsispindi bendruomeniškumą, sukelia jausmus. Skeptikai turėtų žiūrėti į „Euroviziją“ kaip į sportines varžybas, kaip į pramogą. Tau nebūtinai turi patikti visos dainos. Būtų netgi keista, jei patiktų. Taip nelemta, turi pamilti tik vieną“, – aiškino „Eurovizijos 2013“ prodiuseris.
Žinoma, vien meilės neužteks. „Eurovizijoje“ daug ką lemia ir sėkmė, burtų traukimai. Tiesa, po truputėlį stengiamasi ir tuos burtus pažaboti. Taip siekiama konkursą padaryti dar patrauklesnį ir žiūrimesnį. Vakare A. Pojavio laukia pirmasis „Eurovizijos pusfinalis“, kuriame jis pasirodys 10 iš 16 atlikėjų.
