„Užaugau su seneliu, būdavau su juo koncertuose, repeticijose – džiazas yra mano genuose, – sako Marija. – Vis pagalvoju, koks jis buvo unikalus – prigalvodavo įvairiausių naujovių, džiazą derino su break dance šokiais.
Pamenu, per vieną koncertą surengė loteriją, kurios prizu tapo… gyva žąsis. Netgi repeticijose nebūdavo ramu: senelis mėgo diriguoti su šalia pasitaikiusiu daiktu, pavyzdžiui – rozete.
Žiūrėdavau ir stebėdavausi, kaip su ta rozete rankoje jis išgirsta menkiausią orkestro klaidą. Man jis buvo visas gyvenimas – su seneliu visur ir visada. Tada lakstydama aplink, neatkreipiau dėmesio į muziką, dabar kartais to gailiuosi, tačiau kiekviena, su seneliu praleista diena, giliai įstrigo į pasąmonę ir, neabejoju, formavo mano asmenybę“.
Kada nusprendei, kad muzika ir yra tai, ką nori veikti?
Pradžioje bėgau nuo muzikos teorijos, jos reikėjo daug mokytis. Man, jaunai merginai, teorija atrodė nesvarbi, nereikalinga, norėjau tik dainuoti. Kai 2009-aisiais mirė senelis, įvyko lūžis, kuris privertė suabejoti, ar muzikai išvis yra vietos mano gyvenime.
Nusisukau nuo jos, išvažiavau į užsienį, tačiau galiausiai supratau, kad niekur nepabėgsiu. Muzika man žiauriai patinka, primena senelį ir tai yra gerai! Po trijų metų tylos nusprendžiau stoti į Muzikos ir teatro akademiją, džiazo vokalo specialybę.
Džiazas iki šiol yra tau artimiausias muzikos stilius?
Nebūtinai turiu dainuoti džiazą, kad jo nepamirščiau. Jis visada šalia – kaip ir mano senelis. Tai, kad jo nedainuoju juk nereiškia, kad atsisakau. Tiesiog šiuo metu nusprendžiau eiti pop muzikos keliu.
Pop muzikos kelias tave atvedė į nacionalinį „Eurovizijos“ konkursą. Taip jau nutikę, kad vieni akylai jį seka, o kiti – visai juo nesidomi. Ką tu apie konkursą manei prieš atranką?
Visada norėjau jame būti. Tačiau neturėjau dainos, o ir atrodė, kad turiu per mažai patirties, kad galėčiau dalyvauti. Šiais metais pajaučiau – galiu. Dalyvauti Eurovizijoje – neįkainojama patirtis, bet labiausiai man knieti pasauliui parodyti, kokie esame maži, o kiek daug galime.
Laimėjimas yra didžiausia motyvacija eiti į priekį, tačiau pergalė priklauso nuo daugybės dalykų – kiek įdėsi darbo, kaip tave priims, ar stipriai pati savimi tiki? Esu pozityvi, tikiu savimi, o kai tikiu, patikėti turėtų ir klausytojai, ir gerbėjai. Dabar būtent iš jų jaučiu didžiausią palaikymą, kuris veda mane pirmyn.
Šiandien įprasta dainuoti anglų kalba. Ar muzikai kalba yra svarbi?
Aš noriu dainuoti lietuviškai. Kai kursiu savo dainas, tikiu, jausiu jas lietuvių kalba, nors šiandien dažnesnė nuomonė, kad angliškai kurti lengviau.
Man labai graži prancūzų kalba, mėgstu dainuoti ir ja. Labai tikiuosi, kad mano kurtos lietuviškos dainos greitai išvys dienos šviesą, jos tik laukia savo valandos.
