– Jūsų daina išskirtinio skambesio – ją pradeda pulsuojantis būgnų ritmas, vėliau prisijungia svajingi sintezatoriai, spalvingas ir melodingas vokalas. O apie ką yra „Trauka (Svaigsta galva)“ ir kodėl toks dainos pavadinimas? Juk žodžio „trauka“ visai nėra kūrinyje!
Giedrė: Daina pirmiausia yra apie tarpusavio ryšio paieškas, artumo poreikį. Kai kam nors jauti tokį stiprų potraukį, kad negali pasipriešinti – neri į santykius stačia galva, kūnai ir protai susilieja, bet kokios ribos tarp tavęs ir kito išnyksta. Natūralu, kad tokį intensyvumą ilgainiui tampa sunku išlaikyti ir ta trauka galiausiai perauga į savo priešybę – atstūmimą, kai jautiesi persisotinęs kito ir viskas, kas su tuo susiję, atgraso ir erzina. Ir nuo šių emocijų tikrai gali imti svaigti galva. Tad mūsų daina apima abi šias priešybes: pirmoji dainos dalis skirta traukai, antrojoje – nuotaika pasikeičia ir trauką pakeičia atstūmimas, o pagrindinis priedainio motyvas tarsi apibendrina ir vieną, ir kitą. Pirmiausia „svaigsta galva“ iš meilės ir malonumo, kai yra ypatingai gera, o vėliau galva ima svaigti nuo to, kad viskas pasidaro atgrasu, nepakeliama, per sunku. Tad dainos pavadinimas yra akcentas, kuris ne kartoja, bet papildo ir konkretina visą dainos idėją.
– Labai įdomu. Ar pasirodymas, kurį išvysime scenoje, irgi pildo dainos žinutę?
Giedrė: Žinoma! Kiekvienas choreografijos, kurią kūrė nuostabusis šokėjas ir choreografas Edgaras Kerpė, judesys tarsi padeda išversti mūsų lietuvišką dainos tekstą į universalią šokio kalbą. Taip pat neatsitiktinai visuose pasirodymo elementuose – nuo dainos žodžių, garsinių efektų dainos aranžuotėje ir aprangos detalių iki šokio ir pasirodymo vizualizacijų – atpažįstamas telefono įvaizdis. Tai tarsi ryšio tarp dviejų žmonių simbolis, leidžiantis mums įvairiais būdais išryškinti to ryšio buvimą arba nebuvimą. Apskritai telefonas šiais laikais yra ypatingai svarbus ir aktualus tarpininkas, kai tiesioginio fizinio kontakto tarp žmonių vis mažėja.
Maksas: Be to, kadangi muzikiniu požiūriu daina tarsi nukelia į praeitį, naudojami būgnų ir sintezatorių garsai iš mūsų vaikystės laikų muzikos, norėjome, kad tą aštuoniasdešimtųjų ir devyniasdešimtųjų estetiką savitai atlieptų ir kiti pasirodymo elementai – aksesuarai, pagaminti iš stacionaraus telefono laido, vizualizacijose besisukantis stacionaraus telefono ciferblatas, subraižyta kino juosta, tiesiai iš vaikystės žaidimų atkeliavę Pacmanas, gyvatėlė, tankiukai ir kt. Dar turiu paminėti, kad žiūrovai scenoje išvys ir autentišką bei visiškai legendinį tų laikų sintezatorių, kurį maloniai sutiko paskolinti žinomas muzikos prodiuseris ir dainų kūrėjas Alvydas Mačiulskas.
– Panašu, kad žiūrint jūsų pasirodymą kaskart galima bus atrasti vis kažką naujo. O kas apskritai buvo ar tebėra sunkiausia ruošiantis šiam konkursui?
Giedrė: Ir sunkiausia, ir įdomiausia turbūt ir buvo apgalvoti daugybę įvairiausių detalių – nuo kiekvieno garselio, efekto, balso spalvos dainoje iki judesių, dėvimų batų, kamerų darbų, šviesų, aksesuarų scenoje. Atrodo, buvo gerokai daugiau idėjų nei valandų paroje ir dažnai, užuot miegoję ar ilsėjęsi, kūrėm, tobulinom, svarstėm, gerinom... Tad rezultatu labai džiaugiamės ir didžiuojamės – nuostabu dirbti su atsidavusia komanda.
– Ir pabaigai – kokios jūsų eurovizinės ambicijos? Ar pakaks vien pasirodyti, o gal svajojate apie pergalę?
Maksas: Be jokios abejonės, norime kuo geriau ir įdomiau pasirodyti, kad būtume verti nešti Lietuvos vėliavą didžiajame konkurse. Tai ir mūsų tikslas, ir svajonė, o svajones reikia pildyti.
Ačiū už pokalbį ir sėkmės atrankoje!
„Sun Francisco“ – „Trauka (Svaigsta galva)“:
