Pirmąją „Eurovizijos“ atrankos laidą televizijos žiūrovai išvys jau šeštadienio vakarą, jos metu savo dainas pristatys ir dėl išlikimo susikaus 12 dainininkų.
Šįmet nacionalinis konkursas nusimato kaip niekad didelis – iš viso dėl teisės atstovauti Lietuvai susikaus net 50 atlikėjų, juos į eilę jau rikiuoja naujas atrankos vedėjų duetas – Gabrielė Martirosianaitė ir Ieva Stasiulevičiūtė.
Bendraudama su 15min I.Stasiulevičiūtė pasakojo, kad per tuos metus, kai televizijos eteryje jos nebuvo matyti, darbo žiūrovų akivaizdoje ji jau buvo spėjusi kiek pasiilgti. Tiesa, grįžusi į viešumą savo principų keisti ji neketina: darbą ir asmeninį gyvenimą toliau skirs aiški riba, kurios nevalia peržengti.
Interviu 15min I.Stasiulevičiūtė pasidalijo mintimis apie metus be televizijos, savo santykį su „Eurovizijos“ konkursu, bičiulystę su naująja scenos partnere ir principus viešumo atžvilgiu.
Ieva, po kurio laiko jūs vėl grįžote į televiziją, šįkart – kaip „Eurovizijos“ atrankos vedėja. Kaip reagavote sulaukusi tokio pasiūlymo – ar buvo dvejonių?
Tai buvo tas pasiūlymas, dėl kurio padvejoti buvo verta, ir iškart sakyti „ne“ nepuoliau. Išgirdusi truputį stabtelėjau: na gerai, pakalbėkime – gal ir įdomu... Žinoma, pirmiausia pasirodė įdomu, nes televizija – nacionalinė. Čia man dar nebuvo tekę dirbti. Be to, pasiūlymą gavau kaip tik tada, kai jau buvo kilusi ta mintis, kad galbūt kažko norėtųsi.
Anksčiau tą „ne“ dažnai atsakydavote?
Tikrai taip. Visokių pakvietimų buvo. Bet ten, kur kvietė, savęs nemačiau. Jėgos ir mintys buvo nukreiptos į kitus mano darbus, kuriais esu labai patenkinta. Be to, televizijos projektai yra gana trumpalaikiai. O turint pastovų darbą, kuriam reikia skirti savo jėgas, jo aukoti negalima. Reikia susidėlioti prioritetus. Jie, beje, ir šiandien nėra pasikeitę. Darbas radijuje man yra pirmoje vietoje (I.Stasiulevičiūtė dirba M-1 radijo stoties marketingo skyriuje, - aut. past.). Tačiau dabar grafikas yra kiek laisvesnis, o „Eurovizija“ atsirado būtent tada, kai pagalvoti apie papildomą veiklą buvo galima.
Jei neklystu, paskutinis jūsų pasirodymas televizijoje ligšiol buvo laidoje „Vilnius gyvai“, kurią vedėte prieš metus. Metų pertrauka televizijoje – daug ar mažai?
Priklauso nuo to, su kuo lyginame. Yra žmonių, kurie eina iš projekto į projektą, o kartais ir vienu metu ant kelių kėdžių sėdi, per skirtingus TV kanalus rodosi. Lyginant su jais, mano pertrauka – labai ilga. Bet kokiu atveju, televizija yra toks konvejeris, kad jei tavęs kurį laiką nėra, tai būni labai greitai pamirštas. Visgi niekada neturėjau tokio tikslo, nemaniau, kad man labai reikalingas žinomumas, pasirodymai televizijoje. Man tai ne prioritetas, o labiau asmeninis iššūkis. Ir visada svarbu, koks to pasirodymo eteryje kontekstas.
Pastaruoju metu viešumoje jūs nesirodėte dažnai, į kairę ir dešinę nedalijote interviu. Bet šviesos vėl atsuktos į jus. Pasiilgote dėmesio?
Manau, tą dėmesį galima kontroliuoti. Tai nereiškia, kad dabar imsiu keisti savo nuostatas ar įsitikinimus ir imsiu pasakoti apie savo asmeninį gyvenimą. Nemanau, kad kažkas pasikeis dėl to, jog gyvenime atsirado darbas naujame televizijos projekte. Tikiuosi, kad ne tam esu parenkama į vedėjas.
„Eurovizijos“ atranka – didelio susidomėjimo sulaukiantis konkursas. Pati sekdavote jį anksčiau?
Taip. Prisipažinsiu, gal pirmąsias atrankų laidas kartais ir praleisdavau, bet nacionaliniai finalai net mažiausiai besidominčius prie televizorių ekranų sutraukia. Taip ir pas mus: su draugais turime tradiciją žiūrėti drauge. Būtinai išsirenkame savo favoritą, palaikome... Gali mėgti, gali nemėgti konkurso, bet ta intriga juk vis tiek yra.
Pirmoji atrankos laida jau nufilmuota. Kaip sekėsi?
Tik šeštadienį bus galima pamatyti ir įvertinti rezultatus. Žinia, kad Lietuva – ne tik trenerių, bet ir gerų komentatorių, vedėjų kraštas... Bus įdomu pasiklausyti. Su Gabriele scenoje gerai jautėmės ir jau pirmoje laidoje buvo aišku, kad galime viena kita pasitikėti. Kartu čia patyrėme daug pirmų kartų, greitai pirmąkart kartu prisistatysime ir žiūrovams. Kai po filmavimo nulipome nuo scenos, sukirtome rankomis, emocija buvo labai gera.
Merginom įprasta konkuruoti. Kuri gražesnė, protingesnė, linksmesnė... Jūs konkuruojate?
Manau, gyvenime jau buvo pakankamai progų įsitikinimui, kad esame viena kitos verta. Šioje vietoje nesureikšminčiau tos moteriškos konkurencijos. Manau, jos bus tiek, kiek įdomu ir gražu matyti eteryje.
Kartu dirbate ir radijuje...
Taip. Tačiau per visą tą laiką, kai esame kolegės, nėsyk drauge nepraleidome tiek laiko, kiek praleidome per pastarąją savaitę.
Atrankos scenoje jūs sudarėte labai drąsios, žodžio neieškančios, ir iš savęs, ir iš kitų pasijuokti mokančios vedėjos įspūdį. Tai – patirties eteryje nuopelnas, ar tokia jūs ir gyvenime?
Čia mano bjaurus charakteris! Galbūt norėjosi būti kažkiek ramesnei, bet... Aš ne tokia. Yra to charakterio, jo tikrai bus ir toliau.
Kaip manote, ko gi reikia siekiant aukštų rezultatų „Eurovizijoje“?
Manau, čia yra daug įdomių ir skirtingų veiksnių. Gali turėti labai gerą dainą, gerą pasirodymą, bet... Pavyzdžiui, pirmojoje laidoje komisijos geriausiai įvertintas kūrinys buvo ypatingai išskirtinis. Galbūt todėl, kad prieš tai klausėmės 11 nelabai išsiskiriančių dainų? Taigi kartais ir eilės numeris gali padėti atkreipti dėmesį. Viskas yra ypatingai svarbu. Nesuprantu, kai žmonės sako, jog daina labai „eurovizinė“. Juk ir einame į tą konkursą, tai gerai, kad ji tokia, ar blogai? Vėlgi, ar reikia būti standartišku, ar reikia išsišokti? Pastaraisiais metais buvo tų „Eurovizijos“ laimėtojų, kurie ėjo ypač ekstravagantišku keliu, kėlė daug diskusijų. Manau, viskas priklauso nuo žiūrovo, to, ką jis jau matė, girdėjo, taip pat nuo madų, tendencijų. Kasmet ta formulė kinta. Net ir žinant receptą tas pyragas gali neiškilti.
Kuris Lietuvos atstovas jums lig šiol patiko labiausiai?
Galiu pasidžiaugti, kad jau kelerius metus iš eilės nėra gėda. Progresas yra akivaizdus. Sunku išskirti vieną dainininką. Jau vien iš dviejų Donato Montvydo pasirodymų išsirinkti sudėtinga. Bet galime pasidžiaugti ta bendra tendencija, kad gražius pasirodymus, gerus, stilingus atlikėjus išsiunčiame ten. Tikiuosi, ir šįmet išgryninsime deimantą.
Iš tų 50 plačiai žinomi tėra vos keli atlikėjai, kiti – visai nauji veidai. Kaip manote, kodėl garsių muzikantų atrankoje tiek mažai?
Gal jie nenori išeiti iš komforto zonos? Esame apie tai diskutavę, nes šis klausimas, matyt, daug kam kyla. Turime tų atlikėjų, kurie koncertuoja didžiulėse scenose, bet... Turbūt kiekvienas atlikėjas į šį klausimą atsakytų skirtingai. Bet neabejoju, kad yra tų, kurie tiesiog nenori sukti galvos. Sėdi čia, renka tas arenas... Kam kažkur važiuoti? Neaišku gi, bus lėktuve vietos kojoms ar nebus... Yra dainininkų, kurie užsidirbo savo vardą čia, ir „Eurovizija“ jiems nėra įdomi. Džiugu, kad yra daug jaunų atlikėjų, kurie turi tiek ambicijų. Jie nori pasirodyti. Žinoma, neaišku, kiek tos ambicijos pasvertos.
Dalis žiūrovų dvejoja, ar Lietuvai išvis reikia atstovo „Eurovizijoje“. Ar reikia?
O kodėl nereikia?
Nes, pavyzdžiui, brangu?
Taip, tai yra brangu. Bet kažKAM (Krašto Apsaugos ministerijos istorija) ir šaukštai labai brangiai kainavo. Manau, svarbu parodyti save, priminti apie save. Dabar turėsime daug gražių renginių, turiu omenyje atrankas Lietuvoje. Galiausiai bus gražus pasirodymas didžiajame konkurse. Jau praeitais metais „Euroviziją“ matė ne tik Europa, bet ir JAV. „Eurovizijos“ auditorija didėja. Kodėl nepasirodžius pasauliui iš gerosios pusės?
