– Gyvai stebėjote jau tris nacionalinės atrankos į „Euroviziją“ atrankas. Kaip vertinate ten pasirodančius dalyvius ir ar jau turite favoritus?
– Kol kas tokio dainininko, kuris būtų šimtu procentų tinkamas pasirodyti „Eurovizijoje“, dar nemačiau, tačiau girdėjau kelis, kurie visai neprastai pasirodė vietinės atrankos kontekste. Na žinote, vienoje atrankoje pamatai bene dešimt pasirodymų, tad kelis geresnius galima išskirti. Vis dėlto nors nacionalinėje atrankoje jie atrodo neprastai, pamėginus įsivaizduoti praėjusių atrankų lyderius didžiajame konkurse atrodo, kad jie pasirodytų silpnokai. Galima sakyti taip: yra tokių, kurie vietinėje mūsų atrankoje pasirodo neblogai. Dalis pasirodo visai tragiškai, o kiti ateina nė nenorėdami į konkursą – tik tam, kad parodytų save.
– Kokie yra esminiai atrankos dalyvių trūkumai?
– Trūkumas yra vienas – daina. Nepamirškime, jog „Eurovizija“ yra dainos konkursas, o ne atlikėjo ar kokių nors išsidirbinėjimų. Dar negirdėjome tokios dainos, kurią vos išgirdę galėtume sakyti: „O, ši daina verta suktis ne tik mūsų, bet ir Europos radijo topuose“. Jeigu būtų tokia daina, jaustumėmės užtikrinti. Kitką galima sutvarkyti – ir atlikėją aprengti, ir jo pasirodymą sudėlioti. Tai jau antraeiliai dalykai, o visų svarbiausia – kūrinys.
– Kaip manote, kodėl žinomi atlikėjai nedalyvauja šių metų atrankoje?
 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Komisija |
– Manau, kad tai sąmoningas jų sprendimas, nes neturi geros dainos. Jeigu esi kūrėjas, dainą gali sukurti lengvai, arba gali ilgą laiką kurti ir matyti, kad nieko gero neišeina. Mes juk žinome, kaip nutinka – yra dainų, kurios labai staigiai išpopuliarėja, tampa hitais ir kurį laiką mes jų mielai klausome…
– Šįmet nacionalinėje „Eurovizijos“ atrankoje atsirado pokyčių – finale Lietuvos atstovą išrinks komisija. Kaip manote, ar tai – geras sprendimas? Galbūt atranka tampa pernelyg subjektyvi?
– Manau, kad nei vienaip, nei kitaip nėra gerai. Žiūrovas negali nuspręsti, nes kartais „Eurovizija“ nėra grynai lietuviško skonio dalykas, o kartais atsižvelgus į šiuolaikinio balsavimo subtilybes tai vėlgi nėra sąžininga. Juk žinome, kad esant norui galima prisipirkti krūvą kortelių ir balsuoti už save, kad laimėtum. Todėl būtinai reikalinga šio reikalo kontrolė, tą darbą ir atlieka komisija.
– Tačiau ir komisiją, esant norui, galima papirkti…
– Na, tai jau skamba labai lietuviškai – visur stengiamasi įžiūrėti sąmokslo teorijas. O ką ten papirkinėti? Jei komisijos nariai matys, kad kažkas yra vertas važiuoti į konkursą, tai ir nutars, kad jis ten vyktų. Išsiųsti į konkursą žmogų, kurio pasirodymas to nevertas, pernelyg sudėtinga. Pačiam dalyviui papirkti komisiją taip pat daug sunkiau, nei nusipirkti tūkstantį telefono kortelių, išdalinti jas tūkstančiui savo draugų ir paprašyti, kad balsuotų. Tai yra tikrai paprasta ir žinome, kad taip yra daroma. Galop galima pasinaudoti ir visom kitom techninėm galimybėm – šiais laikais tik užstatai programėlę ir ji pati balsuoja už tave.
– Pats taip pat dalyvavote „Eurovizijoje“. Kokie prisiminimai užplūsta pagalvojus apie konkursą?
 |
| Eriko Ovčarenko/15min.lt nuotr./Samas |
– Smagu prisiminti konkursą. „LT United“ turėjo idėją, gerą dainą, kuri nešė tam tikrą užtaisą. Daina buvo paprasta, aiški ir iškart užvedanti. Tikėjome tuo, ką darėme, todėl dalyvauti buvo lengva. Mes ten jautėmės gerai. Žinoma, tai nebūtinai yra sėkmės receptas – svarbiausia yra gera daina, o ar mūsų autoriai pajėgūs tokią sukurti, dar klausimas. Tačiau čia ir nėra ko kaltinti – ir Vakaruose nėra daug gerų dainų – gal ir gali šimtą suskaičiuoti pasaulio dainų, kurios ilgai išliko, vis dar yra girdimos ir mes jų klausome. Visa kita yra šiukšlynėlis, kuris ateina, pabūna ir praeina. Taip pat ir su „Eurovizija“ – konkursas vyksta tiek daug metų, o yra vos kelios dainos, kurias prisimena visas pasaulis.
– Pastaruoju metu netyla kalbos, kad didžiajame „Eurovizijos“ konkurse vyrauja korupcija. Ar būdamas ten tai pastebėjote?
– Galbūt tuo metu, kai mes ten dalyvavome, jos dar nebuvo, bent jau niekas nekalbėjo. Tačiau kad po truputėlį viskas išsigimsta, mums nėra naujiena. Pinigai gali vis daugiau ir daugiau. Pernai pergalę iškovoję Azerbaidžano dainininkai šias kalbas ir sukėlė, ar ne klasta jiems kartais padėjo. Nors jų daina tikrai nebuvo pati prasčiausia.
– Ar Lietuvai verta dalyvauti šiame konkurse ir kas būtų, jeigu laimėtumėm?
– Aš manau, kad mums dalyvauti konkurse tikrai verta, galbūt net privaloma – juk tokia didelė reklama mūsų šaliai yra būtina. Kaip pasiekti gerą rezultatą – štai yra didelis klausimas. Su tokiom atrankom, kokias mes čia dabar turime, gerą rezultatą vargu ar pasieksime – į mūsų atrankas eina bet kas, paskutinę minutę parašo dainą ir lipa į sceną. Dainą ruošti reikia ilgai – reikia ieškoti autorių, kurie gali parašyti dainas. Valstybė taip pat turėtų į tai investuoti, kitos net autorius užsako, parenka. Pas mus tai tėra konkursas, kurio metu išrenkamas atlikėjas, sakykime taip. Mes einame paprastuoju būdu – paskelbiam atranką ir sakome „neškite, ką turite“. Nesigirdamas sakau, kad „LT United“ pavyzdys parodė, jog kai darbo imasi profesionalai, kažkas ir pavyksta. Bet nebūtinai.
