O ji čia buvo tokia tikra, tokia nuoširdi. Kai vieni repeticijose ištobulina kiekvieną judesį, natą ir apgalvoja kiekvieną žingsnį, Godo su daina „Fire Fountain“ scenoje buvo tiesiog tokia, kokia yra kiekvieną dieną. Nesumeluota. Savimi.
Nors publikos dėmesys krito į išskirtinį šokį, ji jo net surepetavusi nebuvo – taip, profesionaliai šokti Godo nemoka, bet scenoje ji laisvai judėjo, taip, kaip jai liepė kūnas, kaip tuo metu jautėsi – sako, taisyklės ją per daug varžo.
Tas tikrumas neliko nepastebėtas – pirmoje „Eurovizijos“ atrankų laidoje Godo pasirodė išties įspūdingai – pagal komisijos balsus su Ieva Zasimauskaite ji dalijosi pirma vieta, o sudėjus su žiūrovų – liko antroji.
TAIP PAT SKAITYKITE: Pirmoji „Eurovizijos“ atranka: iškrito 7 dalyviai, lyderė – I.Zasimauskaitė
Scenoje ji nėra naujokė. Prieš ketverius metus, būdama vos 18-os, dalyvavo „Lietuvos balse“, nuo 2011-ųjų dainuoja ir kuria elektroninės muzikos grupėje „Leaded by two“, vėliau pasivadinusiu „Tillae“. Ir džiaugiasi vos prieš mėnesį išleistu pirmuoju albumu „Late Night Grocery shopping“.
Nors ir Godai liko paskutinis muzikos vadybos studijų pusmetis, ji jau viską apgalvojusi – konkurso ir egzaminų datos nesutampa, ji pati jau spėjo parašyti kone pusę baigiamojo bakalauro darbo, tad galėtų ramia širdimi važiuoti atstovauti šaliai.
O nuvykti į Lisabonoje vykstantį konkursą ji išties nori – užnugaryje turi stiprią komandą, kiekviename žingsnyje palaikantį vaikiną ir šeimą, neišsemiamas idėjas ir tikrumą – galbūt laikas būtent tai parodyti Europai?
Godo, tai kam tau ta „Eurovizija“?
Tai buvo mano kursioko idėja. Mes abu Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje studijuojame meno vadybą. Nuo pirmos dienos, kai jį sutikau, jis kalbėjo apie „Euroviziją“, jam tai labai svarbus reikalas, nes pats yra susijęs su televizija. Tad ir jo svajonė buvo pristatyti šiam konkursui kažką tokio, kas pakeistų žaidimą. Galima sakyti, tapau jo įrankiu. Iš mano pasirodymo jis net rašys baigiamąjį bakalauro darbą (juokiasi).
Į „Euroviziją“ visada žiūrėdavau iš šalies šiek tiek prikandus lūpą ir galvodama – kas ten vyksta?... Tie atlikėjai važiuoja atstovauti mano šaliai...
Tuomet pamąsčiau, kad aš irgi norėčiau pakeisti visą žaidimą. Nors iš pradžių į idėją pačiai dalyvauti žiūrėjau skeptiškai. Bet vėliau supratau, kad būtų visai smagu, juolab turiu dainą, kurią norėčiau pristatyti tokiame projekte. O ir šiaip juk visai įdomi patirtis – pati turiu išpildyti pasirodymą nuo a iki z.
TAIP PAT SKAITYKITE: Goda Sasnauskaitė pristato eurovizinę dainą: „Eurovizijos“ scena man – lyg žaidimų aikštelė“
Kas būtent, stebint iš šalies, tau konkurse nepatiko?
Man nepatiko visas tas pompastiškumas. Nesupratau, kodėl žmonės taip dažnai grįžta vėl į atrankas. Kodėl į visa tai jie nežiūri tiesiog žaismingai, kodėl atlikėjams konkursas atrodo kaip kova, kurioje turi kažką įrodyti. Be to, man nepatiko mąstymas: reikia iš prodiuserių nusipirkti dainą už 3000 eurų, pasisamdyti dizainerius... Bet juk čia dainų konkursas, svarbiausia, kokį įspūdį kūrinys palieka klausytojams.
Todėl iš visų Lietuvos atstovų man labiausiai patiko „LT United“, kurie vieninteliai scenoje buvo žaismingi ir įdomūs. Taip pat „Skamp“ pasirodymas man įstrigo.
Tiesą sakant, man anksčiau „Eurovizija“ atrodė kaip klanas, kur gali dalyvauti tik kai kurie žmonės, todėl ir žiūrėjau į visa tai skeptiškai. O kai jau supratau, kad ir pati galiu čia dainuoti, ir joks čia klanas, kitaip pasižiūrėjau į šitą reikalą.
O gali save vadinti „Eurovizijos“ gerbėja? Visuomet akylai stebėdavai kiekvieną laidą?
Bent jau konkurso finalus aš tikrai visada žiūriu atsakingai, man labai rūpi, kas išvažiuos atstovauti mano šaliai, ir galiausiai – ar mums, lietuviams, ten pavyks. Visada jaučiau atsakomybę, kad neišvažiuotų žmonės, kurie visiškai to neverti.
Labai džiaugiuosi, kad praėjusiais metais laimėjo Salvadoras Sobralis. Jis pašalino visus blizgučius, pompastiką. Pagaliau sugrįžo „Eurovizijos“ esmė – daina.
Kaip gimė tavo eurovizinis kūrinys „Fire Fountain“?
Tai yra mano autorinė daina. Kai ją rašiau, tikrai negalvojau, kad bus šiam konkursui. Tiesiog praėjusių metų liepą sėdėjau su man brangiu žmogumi priešais ugnį ir pasakojau, kas vyksta aplink. Galvoje gimė daina, vėliau aš prisėdau prie pianino keletą kartų ją atlikti. Parodžiau dar vienai draugei, kuriai norėjau pasakyti tuos pačius žodžius. Ji taip ir atsirado. Viskas įvyko labai natūraliai.
Paklausykite eurovizinės Godo dainos:
Kas tas brangus žmogus? Galbūt antroji pusė, palaikanti tave ir šiuo metu iš užkulisių?
Jis mano įkvėpėjas. Jis visada mane įkvepia bet kokiai mano nesąmonei. Jis buvo žmogus, kuris man padėjo išvažiuoti ir tranzuoti į Gibraltarą. Jis visada yra už, kad aš pildyčiau savo potencialą, labai džiaugiuosi dėl to. Jis toks... labai grynas žmogus. Todėl nebaisu eiti į „Euroviziją“, kur renkasi tam tikro tipažo atlikėjai, kai einu su tokia grynumo ir nuoširdumo korta, ir žinau, kad nemeluosiu nei sau, nei kitiems.
Pirmasis tavo blynas „Eurovizijoje“ – tikrai neprisvilęs. Ar tikėjaisi sulaukti tiek daug pagyrų? Viešumoje tave liaupsino ir Vaidas Baumila, ir Rūta Ščiogolevaitė, Vytautas V.Landsbergis...
Iš tikrųjų tikėjausi, kad bus šioks toks sujudimas. Maniau, kad bus daugiau kritikos, nes visgi pasirinkau išreikšti save judesiu, nors nesu profesionali šokėja, nebuvo jokios tikslios choreografijos. Tiesiog pasikonsultavau su pažįstama choreografe Agniete Lisičkinaite, kaip tai turėtų atrodyti.
Visada norėjau scenoje judėti su savo muzika. Nevaržomai. Todėl pagalvojau, kad šokti turiu taip, kaip moku. Noriu, kad tai taptų ir kitiems atlikėjams paskata būti savimi scenoje. Todėl visi nemalonūs žodžiai manęs nepalietė, aš išpildžiau, ką norėjau, ir žinau, ką turiu padaryti kitam kartui.
Aistė Pilvelytė palygino mane su Loreen, tačiau aš apie tai net nebuvau pagalvojusi. Įdomus palyginimas ir visai šaunus, nes ji juk laimėjo „Euroviziją“. Bet man atrodo, kad Loreen buvo puikiai išdirbusi šokį, o mano buvo kur kas primityvesnis. Aš šokau taip, kaip mano kūnas mane vedė, o ji viską darė su profesionalų pagalba.
Nebuvo nejauku ar net baisu ant scenos šokti tiesiog taip, kaip širdis liepia?
Kai einame į klubą šokti, juk nebūna baisu, būna gera (šypsosi). Taip ir čia, šoku, nes man gera. Prisiimu visą atsakomybę, riziką, suvokiu, kad nėra čia kažkas labai ypatingo. Bet jei viskas būtų sudėliota žingsnis po žingsnio, tai mane suvaržytų ir aš turėčiau per daug mąstyti, o to aš vengiau. Norėjau pasilikti sau teisę kiekvieną kartą dainą atlikti vis kitaip.
Aistei Pilvelytei užkliuvo ir apranga. Ar žadi ją keisti?
Tai buvo greitas sprendimas, mes turėjome savaitę pasiruošimui. Kartu su mano drauge, dizainere Emilija Einoryte turėjome greitai sugalvoti. Norėjome, kad būtų ir aptempta, ir gal šiek tiek provokuotų, ir būtų lengva. Po to sugalvojome dar ir kokį akcentą pridėti – tas rankoves. Aš žinojau, kad kažkam jos gali nepatikti, bet man atrodė visai smagiai.
Bet po pasirodymo pajaučiau, kad tai kiek varžo mano judesius, ir aš norėčiau kai ką pakeisti, padaryti gal net kažką įdomiau.
O šiaip kritikai esi jautri?
Visą pyktį, kurio sulaukiau, aš tiesiog išmeditavau, tai man padeda geriausiai. Medituoti būtina. Aš bandau ir išrašyti tai, kas mano galvoje per daug sukasi. Svarbu išlaikyti pusiausvyrą. Kai gavau daug gerų atsiliepimų, pajaučiau, kad pradedu šiek tiek pūstis, kažkokia puikybė ėmė atsirasti, todėl tą reikėjo irgi sukontroliuoti, nes kitaip sustočiau tobulėti. Stengiuosi išlaikyti ramybę, kaupti energiją, kad kitame pasirodyme būtų tik geriau.
Darius Užkuraitis užsiminė, kad „Eurovizijoje“ būsi „underground‘as“. Kaip tau atrodo, gerai ar blogai ryškiai išsiskirti iš minios?
O aš net nepagalvojau, kad esu „underground‘as“. Manau, kad tai yra labai paviršutiniškas vertinimas – atlikėjas yra „underground‘as“ ar ne „underground‘as“. Pavyzdžiui, man „Fusedmarc“ praėjusiais metais pasirodė ganėtinai standartiški, nors visi kalbėjo kitaip. Gal tik „Lordi“ tokie buvo. Sakyčiau, kad mano daina yra gana popsinė, tik gal kiek neįprastai aranžuota, bet lengvai visiems suprantama ir įsimenama.
Ar dar žadi keisti savo pasirodymą?
Noriu, kad kitas pasirodymas būtų toks labiau metafizinis. Noriu, kad pradingtų studija, kad atsirastumėme visi kitoje plotmėje. Dėl to tikrai sumažinsiu vizualizacijas, pakeisiu drabužius. Noriu, kad žmonės matydami mano pasirodymą pasijustų kažkur kitur, kad muzika eitų į jų ausis tarsi pašnibždomis, o ne kad koncentruotųsi į mano judesį ar veidą.
O ką reiškia tavo slapyvardis? Kaip jį sugalvojai?
Visų pirma, nes tai daug paprasčiau nei Goda Sasnauskaitė (juokiasi). Nors kai kam tai asocijuojasi su pjese „Belaukiant Godo“, pagalvojau, o jeigu Godo laukia? Be to, mano draugė vienu metu buvo pradėjusi mane taip vadinti, man tai labai patiko. Pastaruoju metu teko daug keliauti, tai visiems ir prisistatydavau Godo. Užsieniečiams minėjau, kad dalyvausiu „Eurovizijoje“ ir raginau, kad jei patiksiu – tegul balsuoja.
Neseniai tranzavau viena iš Vilniaus į Gibraltarą. Jaučiau, kad man reikia atsiskirti nuo visos aplinkos, išsijungti feisbukus ir tiesiog pabūti su savimi, suvokti vertybes. Tas buvimas su savimi, baimių nugalėjimas, man padėjo. Be to, mano draugė prikepė daug duonos, įsidėjau medaus ir visus sutiktus nuostabius žmones vaišinau. Grįžau labai įkvėpta. Dabar jaučiuosi daug stipresnė.
Grįžkime į pačią pradžią. Kaip iš viso muzika atsirado tavo gyvenime?
Mano mama anksčiau pasirodydavo teatre, dainuodavo, man prieš miegą irgi visada dainuodavo. Ji man yra sakiusi, kad kai man buvo 3 metai, aš jai jau tada pareiškiau, kad galėčiau geriau už ją padainuoti.
O šiaip aš muzikavau darželyje, mokykloje, ėjau į muzikos mokyklą, tik greitai iš jos pabėgau. Tuomet privačiai dainuodavau. Bet visą laiką paraleliai turėjau namuose sintezatorių, su kuriuo kurdavau dainas, bet jų niekada neužsirašydavau. Man atrodė, kad reikia dar kažko, kad galėčiau jas užrašyti.
2011 metais sutikau Jokūbą Tulabą. Pasiūliau jam viename konkurse akomponuoti, bet jis man pasiūlė geriau sukurti dainą. Jau tuo metu buvau pradėjusį į sąsiuvinius rašyti savo tekstus, tad susitikę ėmėme kurti. Taip atsirado duetas „Tillae“. Aišku, buvo visokių nuomonių išsiskyrimų, ypač kai įrašinėjome albumą, buvo daug abejonių, bet galiausiai viskas išėjo gerai. Gruodžio 10-ąją išleidome pirmąjį savo albumą. Buvo tikrai sunku, dar reikia daug dirbti, bet šiaip palengvėjo, nes jau sunkiai emociškai tapatinausi su tomis dainomis taip intensyviai dirbdama prie jų.
Kaip artimieji reagavo į sprendimą bandyti laimę konkurse? Gal buvo bandančių stabdyti?
Mano draugai skeptiškai žiūrėjo į visą tą „Eurovizijos“ reikalą. Bet tėvai, ypač močiutės, labai džiaugėsi ir laukė, kada sugrįšiu į televizorių. Kadangi dažnai nesimatom, tai bent jau per ekraną susitinkam (juokiasi). Šitas konkursas šiaip yra kaip giminės suvienijimas, atsirado tiek daug pusbrolių, pusseserių... Tai tikrai smagu. O ir šiaip, artimieji žino, kad man bet kas gali šauti į galvą, todėl natūraliai priėmė.
Ne vienas muzikantas, kuris važiavo atstovauti Lietuvai konkurse, piktinosi, kad valstybė skiria nepakankamai lėšų dalyvavimui. Ar esi pasiruošusi tam?
Oi, aš matau save ateityje važiuojančią per visus kultūrnamius ir koncertuojančią. Apskritai, trūksta švietimo, kas vyksta su populiariąja muzika Lietuvoje, su autorių teisėmis. Turėjau idėją su savo grupe tai daryti.
Ir aš nemanau, kad valstybė turi būti atsakinga už kiekvieną tokį pasirodymą. Reikia mokėti ir už save pakovoti. O juolab pačiam atlikėjui ar kūrėjui yra į naudą šis pasirodymas prieš tokią publiką, todėl jis turi ieškoti būdų, kaip susirasti finansavimo.
Aš žinau, kad jei laimėsiu, rasiu būdų. Jei yra reikalas, nėra ko verkšlenti, imiesi ir ieškai. Pinigų tikrai atsirastų. Kitu atveju, naudočiau „crowdfunding'ą“ lėšų pritraukimui, o „coachsurfing‘ą“ (tarptautinis tinklas, kuriame užsiregistravus, keliaudamas gali apsigyventi vietinių namuose nemokamai) apgyvendinimui (juokiasi).
