Prieš du mėnesius Aldegunda su savo šeima – vyru ir trimis vaikais – grįžo gyventi į Lietuvą. Nors vietiniams ji dar ne itin žinoma, tačiau tarp Amerikos lietuvių ji plačiai pagarsėjusi dainininkė.
Jos gyvenimo istorija – giliai paliečianti. Kupina dramatiškų išgyvenimų, klajonių, nežinomybės, bet galiausiai atradusi savo šviesą.
Tą laimę atrasti jai padėjo muzika. Kaip pati sako, ne muzika atėjo į jos gyvenimą, bet pati Aldegunda su ja atėjo į pasaulį. Nuo pat pirmų akimirkų, kai namuose skambėdavo mamos pianinas, iki pat šių dienų, kai būtent iš jos ir pragyvena. Gailės ir jos vyro muzikinė istorija buvo aprašyta net „The New York Times“.
Dabar jos kelyje pasitaikė dar vienas iššūkis – „Eurovizija“, į kurią ji žengia su daina „I Want Your Love“ apie savo praeities skaudulius. Ją ji dainuoja... moteriai. Ir kalba apie tai, apie ką nėra patogu kalbėti garsiai.
Apie tai, apie ką nėra lengva kalbėti garsiai ir jai pačiai, Aldegunda atvirai atveria širdį ir 15min.
– Aldegunda, pusę savo gyvenimo praleidote JAV. Kaip ten atsidūrėte?
– Tuo metu studijavau Vytauto Didžiojo universitete ir jaučiau, jog dėl namuose susiklosčiusios padėties turiu kelti sparnus, laikinai pasišalinti, kad galėčiau į viską pažiūrėti kitomis akimis, tinkamai įvertinti savo veiksmus, padarytas klaidas.
Kadangi norėjau dingti kuo toliau, pasirinkau bene tolimiausią šalį – Ameriką. Išvažiavau gavusi sezoninį darbą pardavinėti ledus atrakcionų parke Ohajo valstijoje. Dirbau po 14 val. per dieną, maniau, galus atiduosiu...
Viskas baigėsi tuo, kad nugriuvau darbo vietoje ir mane išvežė į ligoninę. Sutarties nesulaužiau, tačiau kai ji baigėsi, norėjosi bent kažkiek pamatyt pasaulio. Taip atsidūriau Čikagoje. Pamenu, stovim vakare autobusų stoty su drauge ir nežinom, kur nakvynę nakčiai rasti... Tad tokia ta pradžia ir buvo. Drąsa ir tikėjimas, kad viskas bus gerai, vedė mane už rankos. Veda ligi šiol...
Įvertinkite Aldegundos eurovizinę dainą:
– Čia radote ir meilę, tiesa?
– Taip, su Kęstulia (Kęstutis Stančiauskas) ten ir susipažinom. Jis už poros dienų švęs savo 68-ąjį gimtadienį, bet tai tik dar vienas gražus skaičius. Šiuo metu auginam tris vaikučius – 10-ies Ariją, 9-erių Ąžuolą ir 5-erių Akmėją.
O suvedė mus muzika. Jis – pasaulinio džiazo kompozitorius, bosistas, daug nuveikęs muzikiniame Amerikos pasaulyje. Aprašytas Čikagos džiazo istorijos knygoje, nes 1973 metais jo sukurta grupė „Streetdancer“ buvo pati pirmoji Čikagoje, sudaryta iš juodaodžių ir baltaodžių muzikantų, o tais laikais baltajam kišti nosį į džiazo pasaulį buvo tolygu nusikaltimui.
Kęstulia yra grojęs su tokiomis legendomis kaip Miles'as Davis, Chickas Corea, Chico Freemanas, kartą apšildęs pačios Tina Turner pasirodymą.
Taigi, vienu metu, kai jis ieškojo atlikėjos, ruošėsi koncertui, aš jau klajojau muzikos keliais vis ieškodama savęs. Tad viskas nutiko tinkamu laiku. Gan ilgą laiką koncertavome kartu, mūsų muzikinę veiklą kartą aprašė pasaulinis laikraštis „The New York Times“. Tačiau paskutinius kelerius metus pradėjau kurti savo muziką, kiek skirtingą nuo to, ką buvom pratę groti kartu, tad natūralu, kad kuriam laikui pasukom į skirtingas muzikos kryptis.
– Ar muzika yra pagrindinė jūsų veikla?
– Taip, galiu tik pasidžiaugt, jog muzika yra pagrindinė mano veikla ir iš jos gyvenu jau ilgą laiką. Amerikoje liko mano prodiuseris Mathew, su kuriuo daug laiko praleidau įrašų studijoje, taip pat liko ir Paulas – talentingas juodukas, kuris dainuoja pritariamuoju vokalu. Čikagoje susibendravau su šauniais muzikantais iš Amerikos, Italijos, Serbijos, su kuriais kartu grojame jau daugel metų.
Amerikoje savaitgaliais dirbdavau Maironio lituanistinėje mokykloje muzikos mokytoja, nemažai koncertuodavau, keliaudama po JAV lietuvių bendruomenes. Esame surengę nemažai bendrų koncertų su atlikėjais iš Lietuvos, tokiais kaip Gediminas Zujus, Arina, Ovidijus Vyšniauskas, Veronika Povilioniene, M.Briedis, „Žalvarinis“ ir kiti. Vienas iš paskutiniųjų koncertų buvo su pačiu maestro Virgilijumi Noreika.
Neišdildomi įspūdžiai, likę po tokių susitikimų, lydės mane visą gyvenimą, tad esu dėkinga JAV Lietuvių bendruomenei ir Lietuvos fondui už visokeriopą paramą ir tikėjimą manimi. Greitu metu planuoju išvyką į JAV, reikia grįžt į studiją, nes per pastarąjį mėnesį gimė ypatinga daina, kurią kuo greičiau noriu išleisti į dienos šviesą.
– Prieš du mėnesius nusprendėte grįžti į Lietuvą. Kodėl?
– Lietuva visuomet buvo mūsų širdyse. Mintimis niekada iš jos ir nebuvau išvažiavus. Kęstuliai kiek kitaip, nes jis gimęs Vokietijoje, tėvams bėgant nuo karo, užaugęs ir gyvenęs už Atlanto, tačiau visuomet troško Europos.
Šeimoje kalbame tik lietuviškai, vaikai iš karto įsijungė į naujos mokyklos veiklą, dėl to labai jais didžiuojamės.
Nugalėjo mintis duoti šansą permainoms, pabandyti pagyventi Lietuvoje, pasistengti su ja susidraugauti ir būti naudingai žmonėms. Pasaulis šiais laikais kaip niekad mažas, visi daug keliauja, vaikai auga nepriklausomi, žingeidūs, tad viskas bus gerai. Svarbiausiai save realizuoti mylimoje veikloje, atrasti tai, kas tave „veža“, ir atiduoti tam visą savo energiją. Tai dovana, kurią kiekvienas iš mūsų turime bent jau bandyti sau padovanoti.
– Nebuvo gaila palikti to, ką sukūrėte kone per 20 metų ir viską pradėti nuo pradžių?
– Gailestis yra jausmas, kurį mes į save įsileidžiame. Esu emocionalus žmogus, todėl ta jausmų kaita mane lydėdavo kasdien. Labiausiai buvo gaila atsisveikinti su mylimais draugais. Visa kita yra nuperkama, pastatoma, uždirbama. O pradėt nuo pradžių daugiau nebebijau... Per daug kartų tai jau esu dariusi.
– Ir Lietuvoje žadate duonai užsidirbti iš muzikos?
– Kaip bus ateity, nežinome niekas, tačiau tikrai žinau, jog abu su vyru dėsime absoliučiai visas pastangas, kad ir toliau galėtumėm būt arti muzikos.
– Gimėte visiškai kurčia dešine ausimi. Kokia to priežastis?
– Visiškai neseniai pati sužinojau, kodėl negirdžiu. Pasirodo, tai buvo gimdymo trauma, anksčiau kūdikiams netikrindavo klausos, todėl taip ir pragyvenau 5 metus niekam nė nežinant, kad negirdžiu.
Kol vieną dieną su mama atostogavome Palangoje ir skambinome seneliams į Kauną pasilabinti. Priglaudus ragelį prie dešinės ausies neišgirdau senelio balso. Pasiskundžiau mamai, kad jis su manim nekalba. Pabandėme dar kartą... ir vėl tyla. Tuomet mama pridėjo ragelį prie kairės ausies ir pokalbis sėkmingai prasidėjo. Kaip ir prasidėjo nesibaigiantys vaikščiojimai pas įvairius gydytojus. Deja, niekas padėt negalėjo – ausies nervas negyvas.
Pragyvenau 5 metus niekam nė nežinant, kad negirdžiu.
– Kokių iššūkių dėl to esate patyrusi gyvenime? O gal tai niekada nekėlė rūpesčių?
– Amžiną atilsį senelis pasisodinęs mane išaiškino, kaip nuo šiol turėsiu gyventi, kad turiu sau padėti, jog nebūtų dėl to nejauku. Tebevykdau kiekvieną jo patarimą. Pavyzdžiui, visuomet būti pašnekovui iš dešinės, nesigėdyti šio trūkumo, iš karto žmogui pasakyti, kad taip yra, užkertant kelią galimiems nesusipratimams.
– O kaip į jūsų gyvenimą atėjo muzika?
– Manau, jog ne ji į mano gyvenimą atėjo, o aš su ja į jį atėjau. Mano mama buvo muzikos mokytoja, kasdien skambindavo pianinu, taigi, muzika su manim nuo pirmojo mano širdutės dūžio.
O supratau, kad bandysiu draugauti su scena, jau vaikystėje. Kai pas senelius būdavo šventės, paprašydavau, kad leistų man padainuoti, bet tik su sąlyga, jog leis išjungti visas šviesas, kad būtų drąsiau. Ankstyvoje paauglystėje, keliaudama po Prancūzijos kalnus ir besiklausydama Celine Dion dainų, pradėjau suprasti, kad be muzikos nė iš vietos. Grįžusi namo negalėjau sustoti dainavus. Tuomet atsirado svajonės, kad ateis diena ir aš būsiu scenoje. Tik atvažiavus į Ameriką suradau įrašų studiją ir įrašiau porą Celine dainų tiesiog sau, prisiminimui.
Beje, dar lankiau ir muzikos mokyklą, kurioje mokiausi groti fortepijonu. Mane visuomet suaugę vertė dainuoti chore, tačiau palankiusi porą pamokų vis rasdavau būdų į jį negrįžti. Nejaukiai jausdavausi stovėdama tarp žmonių ir dainuodama tą pačią dainą. Tyliai pykdavau, kad man nebuvo leista dainos dainuoti taip, kaip aš ją noriu dainuoti – privalėjau dainuoti taip, kaip ją dainuoja visi. Man tai buvo labai nenatūralu.
– Esate sakiusi, kad jūsų vaikystėje nepriėmė į muzikos mokyklą, nes gimėte visiškai kurčia dešine ausimi.
– Tais laikais į muzikos mokyklą būdavo didelė atranka. Komisija išrinkdavo tik pačius geriausius. Jie netikėjo, jog turėčiau rinktis muzikos kelią, nes menka tikimybė, kad pavyks, kai girdi tik pusę to, ką girdi visi. Taigi buvai iš karto išbraukta iš sąrašų.
Nors mano mamytė jau buvo iškeliavusi Anapilin, tačiau ilgą laiką toje muzikos mokykloje dirbo, buvo visų mylima, močiutės maldavimų dėka komisija manęs pasigailėjo ir sutiko pakviesti atgal į perklausą. Po patikrinimo buvau priimta į mokyklą ir močiutei buvo pasakyta, kad „tas vaikas su viena ausim girdi geriau nei kiti su dviem“.
Muzikos mokykloje netikėjo, jog turėčiau rinktis muzikos kelią, nes menka tikimybė, kad pavyks, kai girdi tik pusę to, ką girdi visi.
– Turbūt išgirsti tokį atstūmimą buvo nelengva?
– Kas vaikui yra nelengva, tai augti be pačių artimiausiųjų žmonių – be tėvo ir mamos. Taip jau sudėliojo gamta, kad jų meilės vaikui atstoti negali niekas. Todėl ir tie skauduliai, ir maži skauduliukai būdavo dramblio dydžio, nes reikėjo tiek su jais, tiek su vidine vienatve išmokti tvarkytis pačiai.
Esu Šaulys, ugnies ženklas. Tol, kol darysiu tai, ką myliu, liepsna manyje degs. Kai paaugau ir supratau mamos pasirinkimą pasitraukti iš gyvenimo, pasakiau sau, kad niekada nepasiduosiu, o jei ateis diena, kai neturėsiu dėl ko šioje žemėje būti, tai susirasiu! Ta diena atėjo ir aš išvažiavau ieškoti…
– O ar muzikiniame kelyje jums buvo kilę iššūkių dėl ausies?
– Iššūkis būna ne man, o garsistams, kuriems sužinojus apie „kurčios dainininkės“ situaciją sekundei apsisuka galva ir jie tuo metu supranta, kad nieko nebesupranta.
Kai paaugau ir supratau mamos pasirinkimą pasitraukti iš gyvenimo, pasakiau sau, kad niekada nepasiduosiu, o jei ateis diena, kai neturėsiu dėl ko šioje žemėje būti, tai susirasiu!
– Kodėl tik dabar sumanėte žengti į „Euroviziją?
– Prieš gerus metus pas mane atėjo daina, įlėkė į mano kūną ir kraują gan netikėtai ir nelauktai. Parašiau ir padėjau aš ją į stalčiuką, bet neilgai ji ten prabuvo. Išsiveržė, išsiliepsnojo ir atvedė mane į šį konkursą. Ir liepė dainuot, liepė kalbėt apie tai, kas svarbu... Tą ir darau. Jei žiūrovai priims ir eisim kartu toliau, bus jėga!
– O ar apskritai esate ištikima konkurso fanė? Akylai sekate visas atrankas ir patį finalą?
– Ne visuomet. Akį užmetu ant to, kas sudomina. Visuomet norisi, kad tavo šalis būtų gerose rankose. Turiu stiprų patriotinį jausmą. Ko gero, jis išsivystė dar tais laikais, kai visi beprotiškai sirgdavome už „Žalgirį“. Tad visiems dalyviams nuoširdžiai linkiu sėkmės!
– Papasakokite apie savo eurovizinį kūrinį. Ką juo norite pasakyti?
– Daina „I Want Your Love“ yra mano. Ja noriu akcentuoti pasirinkimo laisvę mylėti ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl ją dainuoju moteriai. Džiaugiuosi, jog gyvename laisvame pasaulyje, kad daugelyje šalių žmonės jau seniai gali būti savimi. Kviečiu žmones būti atvirus meilei! Nes tikra meilė juk graži iš savęs, jai dirbtino blizgesio nereikia. Tikra meilė niekada neteisia... Jai nesvarbu, kiek tau metų, koks tavo svoris, kokių tu politinių ir seksualinių pažiūrų, kokia tavo psichologinė ar fizinė būklė, statusas.
Noriu kalbėtis apie tai, kas galbūt yra ne visai patogu, nes tik taip eisim išsilaisvinimo link. Pasauly esame pirmoje vietoje pagal savižudybių skaičių. Man tai aktualu, nes mano mama pasitraukė iš gyvenimo, kai man buvo vos 5-eri, aš viską mačiau... Aš taip pat mačiau, kai į mokyklą tėvai atvedė sūnų su negalia ir jo į ją nepriėmė. Nes jis kitoks... Aš mačiau, kai mano artimas draugas su ašaromis akyse turėjo palikti savo mylimą gimtinę, nes bijojo būti nepriimtas dėl savo seksualinės orientacijos. Kodėl mes, lietuviai, galime jaustis laisvi stovėdami ant svetimos žemės, bet negalime ant savos?
Manau, kad mano daina turėtų vykti į „Euroviziją“, nes ji neša žinią, ji gyva, pakelianti nuotaiką, raginanti šokt ir priimt meilę.
Noriu kalbėti apie tai, kas yra nepatogu, nes tik taip eisim išsilaisvinimo link. Pasaulyje pirmaujame pagal savižudybių skaičių. Man tai aktualu, nes mano mama pasitraukė iš gyvenimo, kai man buvo vos 5-eri, aš viską mačiau.
– „Eurovizijoje“ jums padeda Marius Jampolskis ir Gintarė Čepukonytė. Kaip juos atradote savo kelyje?
– Man sekasi, nes gyvenime sutinku tokius nuoširdžius ir talentingus žmones kaip šie. Kaip juos suradau? Angeliukai man juos atsiuntė. Tuo tikiu. Gyvendama dažnai pajaučiu už save stipresnes jėgas, tą energiją, kuri tau pačiai nesusitvarkant sudėlioja viską už tave. Marius su Gintare atėjo netikėtai ir būtent tuo metu, kai man jų labiausiai reikėjo. Tai žmonės, kurie ant savo pečių neša neįkainuojamą scenos ir aktorystės patirtį ir kartais nesulaikau susijaudinimo, kai aukodami brangų laiką jie ta scenos paslaptimi dalijasi su manimi, padeda ramiai įkvėpti, įkvepia pamatyti dalykus, kurių pati nebūčiau pamačiusi.
„Vaikų linija“
„Jaunimo linija“
„Vilties linija“
„Pagalbos moterims linija“
„Linija Doverija“
Tel.: 8 800 77 277
