R.Žukauskas yra jaunasis menininkas, vokalistas grupėje „Nãva“ bei tiktokeris, surinkęs 1,2 mln. like’ų bei turintis beveik 40 tūkst. sekėjų. Šiame interviu 15min pašnekovas pasakoja savo istoriją nuo į duris pasibeldusių gerbėjų, įžeidžiančių komentarų iki vaikystėje pasireiškusiu polinkiu kurti meną.
Apie netikėtą sėkmę „TikTok“
– Vyrauja nuomonė, kad „TikTok“ programėlė – tik „Z“ kartos atstovams. Kam save priskiriate?
– „Z“ kartos atstovu savęs tikrai nelaikau, nes net ir pagal metus jiems nepriklausau. Visai neseniai dalyvavau satyrą kuriančių tiktokerių susitikime, kuriame dalyvavo įvairaus amžiaus žmonės.
Pavyzdžiui, „Rymos_show“ kūrėjas yra vyresnis ir mūsų mentalitetai bei brandos lygmuo gana panašūs, tačiau daugelis kūrėjų bei vartotojų vis tiek yra nepilnamečiai. Nors kai kurie jų ir patys kuria panašų turinį, su jais ne visada randu bendrą kalbą, dažnai stebina, kokiose skirtingose socialinėse terpėse gyvename.
– Jūs taip pat esate aktyvus instagramo bei feisbuko vartotojas, tačiau šiose platformose tokio pasisekimo įgyti nepavyko. Kaip manote, kodėl?
– Manau, kad iš dalies pasisekė dėl to, jog ten nėra mano amžiaus atstovų. Kai susikūriau „TikTok“, vis tiek turėjau suvokimą, kad niekas iš mano bendraamžių šio turinio nepamatys. Tiesiog atsivėrė tokia laisvė, kurios niekada nejutau per kitas socialines medijas.
Tiesiog atsivėrė tokia laisvė, kurios niekada nejutau per kitas socialines medijas.
Galėjau tiesiog nefiltruoti savęs, leisti tokį turinį, koks man šauna į galvą, nemąstyti, ką apie mane pagalvos kaimynas. Manau, kad ši autentika visada traukia žmones, o šie visada jaučia, ar esi laisvas savo kūryboje.
– O kokia jūsų nuomonė apie, pavyzdžiui, instagramą?
– Niekada nebuvau užsikabinęs ant instagramo. Dabar mąstau lipdyti kažką iš to, nes jau turiu tam tikrą auditoriją kitoje programėlėje.
Apskritai „TikTokas“ Lietuvoje dar labai neišnaudotas, bet manau, kad populiarumo banga tikrai bus, nes dabar ten pareina visi brandai, žiniasklaidos tinklapiai taip pat kuria savo puslapius <…>.
Tačiau visuomenėje vis dar vyrauja nuomonė, kad „TikTokas“ – tai krindžiakas [angl. „cringe“ vartojamas kaip nepatogumą, kičą, tam tikrą prastą skonį apibūdinantis būdvardis aut.past.], nes ten yra vaikai, „šokėjėliai“ ir žmonės apskritai nieko rimto nekelia. Tai yra nuomonė, su kuria susiduriu ir tarp savo bendraamžių. Kai jie manęs paklausia, ką aš ten veikiu, šį sakinį jiems ir pasakau.
Algoritmiškai „TikTokas“ yra žymiai pajėgesnis nei visos likusios platformos.
Vis dėlto algoritmiškai „TikTokas“ yra žymiai pajėgesnis nei visos likusios platformos. Algoritmas čia veikia taip – tavo sukurtą turinį algoritmas išsiunčia tam tikrai žmonių grupei, kuri nepriklauso nuo tavo sekėjų skaičiaus. Tai reiškia, kad surinkus tam tikrą skaičių like’ų ir komentarų, turinį jis išsiunčia dar daugiau vartotojų. „TikTokas“ padarytas taip, kad jeigu tavo turinys iš tiesų kažkuo išsiskiria, jis taps žinomas, nesvarbu, kiek tu turi sekėjų, todėl normalu, kad kas ketvirtas vaizdo įrašas, kurį įdedu, gauna 80 tūkst. peržiūrų.
– Šiuo metu esate surinkęs 1,2 mln. like’ų ir 39,8 tūkst. sekėjų. Kuris įrašas padėjo surinkti tokią auditoriją?
– Tai buvo gal koks 4 mano videakas. Kadangi buvo karantinas, tai suvaidinau trumpą satyrinį klipą apie grikius, kuriame iš nuobodulio juos skaičiavau. Šio bajerio versijų esu matęs truputį kitokių, tačiau šis šovė, nes tuo metu žmonėms tai buvo aktualu.
– Parodijos žanras socialiniuose tinkluose ypač kritiškas įvairiems socialiniams stereotipams. Kam jūs esate kritiškas?
– Iš esmės viską, su kuo susiduriu realiame gyvenime, esu pakritikavęs (juokiasi). Tačiau mane dažniausiai žavi žmonės, jų psichologija, santykiai, tam tikros socialinės idėjos. Pradžioje nesiparindavau ir darydavau daug juodos satyros, pavyzdžiui, apie feminizmą.
Tačiau nustojau tą daryti, nes gaunu nemažai backlasho [angl. „backlash“ – stipri neigiama auditorijos reakcija, kuri ypač būdinga socialinėms ir politinėms temoms aut. past.] iš žmonių, kurie manęs nepažįsta ir nesupranta, kad čia tik juokas.
Mano vaikystėje juodas humoras vis dar buvo socialiai priimtinas. Gal kažkas atsimena jutūbėje buvo toks komikas Filthy Frankas, kuris šiuo metu žinomas kaip muzikantas Joji. Dėl savo praeities jis ligi šiol sulaukia kritikos, tačiau man tokio tipo humoras visada buvo priimtinas. Tačiau reikia būti sąmoningam ir suprasti, kad laikai keičiasi. Nebenoriu ir toliau transliuoti turinį, kuris dar labiau skatintų stereotipus.
Tačiau reikia būti sąmoningam ir suprasti, kad laikai keičiasi.
– Kai tampi influenceris, pritrauki reklamos turinio pirkėjų dėmesį. Ar jau sulaukėte pasiūlymų?
– Taip, tačiau atsisakiau, nes pasirašyčiau tik 3 įmonėms – „Hesburgeriui“, „Jammi“, „Converse“. No questions asked.
Heiteriai, mokykla, patyčios
– Po jūsų įrašais nemažai įžeidžiančių komentarų – kai kurie kabinėjasi net prie ilgų plaukų. Kaip tvarkotės su heiteriais?
– Kai esi nežinomas žmogus, „TikToko“ auditorija yra ganėtinai toksiška, nes joje daug vaikų, neturinčių išsivysčiusio atsakomybės jausmo ir jaučiasi, kad gali sakyti beleką. Šioje platformoje vyrauja tipinė mokyklos laikų patyčių kultūra (juokiasi).
Kai tavęs žmonės nepažįsta ir nesi nusipelnęs pagarbos dėl savo kuriamo turinio, jie mato, ką mato – kažkokią fizinę būtybę. Todėl tam tikrus išsiskiriančius bruožus išryškins kaip negatyvą. Tačiau dabar itin retai gaunu neapykantos komentarų, nes iš šių žmonių užsidirbau pagarbą. Kartais mane atpažįsta ir gatvėje, o kai kurie vaikai net paprašo nusifotkinti <…>. Vieną kartą sekėjai iš mano vaizdo įrašų sugebėjo surasti mano namą bei tikslų butą. Prieš keletą savaičių du vaikai paskambino man į duris (juokiasi). Truputį išsigandau, bet iš kitos pusės nuostabu, kad kažkas gaišta laiką mane surasti. Jeigu tie vaikai skaitys šį interviu, tai, prašau, dirbkite kokiam faktų tyrimo biure. Tokie įgūdžiai reikalingi Lietuvos policijai!
Jeigu tie vaikai skaitys šį interviu, tai, prašau, dirbkite kokiam faktų tyrimo biure.
Kalbant apie plaukus, jie yra tam tikras eksperimentas, prasidėjęs baigus mokyklą. Tai etapas, kai iš kažko išsilaisvini ir nori pamėginti kažką naujo, ko nebegalėsi pamėginti ateityje. Vieniems tai būna nusiskusti galvą, įsiverti auskarą, o aš norėjau nebeiti į kirpyklą <…>. Mano tikslas nėra užsiauginti ilgiausius plaukus, tiesiog atsibudęs ryte užduodu klausimą – o kas būtų, jeigu dar neičiau į kirpyklą? (juokiasi).
Be abejo, esu sąmoningas ir suprantu, kaip kitiems atrodau iš šalies. Kadangi didelė dalis mano auditorijos – vaikai, man atrodo svarbu iškelti iššūkį jų suvokimui, kas yra normalu ir įprasta. Jei atsiras bent vienas žmogus, pagalvojęs, kad patyčios mokykloje dėl išvaizdos iš tiesų nesvarbios, jausiuosi geriau. Kažkaip norėčiau bent truputį normalizuoti išskirtinumą.
– Ar pats esate patyręs patyčias mokykloje?
– Nelabai tikiu, kai žmonės sako, kad nėra mokykloje patyrę patyčių. Daugiausiai iš manęs tyčiodavosi dėl lieknumo, bet nieko labiau ypatingo nėra buvę. Vis dėlto tai padeda užsiauginti stipresnę žievę. Kartais ją panaudoju gavęs neigiamų komentarų ir stipriai nenuliūstu.
– Ar labai pasikeitėte nuo mokyklos laikų?
– Sakyčiau, kad šiuo metu esu daug labiau susitapatinęs su savo vaikystės mentalitetu nei studijų metais. Grįžau į vaikišką kūrybos džiugesį.
Tuo labiau, kad vaizdo formatu turinį darydavau ir vaikystėje. Tiesiog su niekuo nesidalindavau. Esu padaręs jutūbės videakų, vlogų, su draugu kūrėme ir tuo metu televizoriuje populiarių „Top Shop“ reklamų parodijas. Man jau tada patikdavo realizuoti savo idėjas, beje, kurdavau ir komiksus (juokiasi).
Apie muziką ir kitą meninę veiklą
– Esate grupės „Nãva“ vokalistas. Kaip ji susikūrė?
– Kai persikrausčiau į Vilnių ir pradėjau studijuoti [pašnekovas studijavo garso režisūrą LMTA aut. past.], buvau tik paėmęs į rankas instrumentą. Nuo to laiko visada svajojau turėti grupę. Niekada nenorėjau būti koverių atlikėjas, kuris tiesiog techniškai gerai groja ir nori būti pripažintas. Visada svajojau realizuoti savo idėjas ir būtent muzikinis instrumentas tapo vienas iš įrankių kaip ir dabar „TikTokas“.
Dėl šios priežasties ėmiau ieškoti žmonių. Su vienais nepavyko, bet galų gale radau dabartinį gitaristą – Kęstutį Vaičiūną, su kuriuo pavyksta darbuotis idėjiškai bei techniškai. Dabar nelabai įsivaizduočiau jokio kito žmogaus. Po kelių dainų prisijungė ir būgnininkas Vygandas Lepšys.
– Kokią muziką kuriate?
– Žanriškai grojame Stoner/Desert roką. O dabar su nauju albumu planuojame išplaukti į platesnius vandenis – neapsiriboti žanriškai. Norime sukurti truputį atmosferinių ir psichodelinių gabalų.
– Kaip individualus kūrėjas karantino metu esate sukūręs dainą apie „Hesburgerį“. Kaip ji atsirado?
– Ši daina truputį prisidėjo ir prie „TikTok“ „karjeros“ (juokiasi). Ją parašiau dar prieš karantiną, Naujųjų metų laikotarpiu. Tada mums buvo aktualu tūsinti tiek, kad 3 valandą nakties eitum į hesą [taip trumpinamas restorano „Hesburger“ pavadinimas aut. past.]
Vieną tokią naktį po koncerto trepsėjome link „Hesburger“ restorano ir vienas iš draugų metė šią idėją. Pagalvojau, jog tai genialu ir į galvą šovęs rimas „heso majonezas“ itin tinka trepo muzikos žanrui. Man pačiam patinka įvairios muzikos rūšys, o satyriškai galiu visai neblogai padaryti ir trepą.
– Kokiais dar menais esi užsiėmęs nuo vaikystės iki dabar?
– Esu lankęs nemažai būrelių ir labai džiaugiuosi, kad mano mama visada mane skatindavo kuo daugiau ieškoti, išbandyti naujus dalykus. Jeigu kažkas nepatikdavo, neversdavo ir toliau lankyti. Manau, kad visi tėvai turėtų taip elgtis su savo vaikais – nesiparinti dėl finansinių stygių, nes investuoji į vaiko psichologiją. Tai neįkainojama.
Kaip ir minėjau, montuodavau vaizdo klipus, piešdavau, lankiau animacijos būrelį. Didelę įtaką man padarė teatras.
Didelę įtaką man padarė teatras.
– Ką planuoji veikti ateityje?
– O ką aš planuoju valgyti pusryčiams? (juokiasi) Nesitikėjau, kad iš „TikToko“ išeis kažkas rimto, tačiau jis man atvėrė įvairių Pandoros skrynių turinio kūrybos srityje.
Tai man gerai sekasi ir čia norėčiau likti. Baigiau garso režisūrą, tačiau čia dirbti nenoriu, nes tai itin techniška. Svarbiausia man – kažką kurti, tik reikia sugalvoti planą, su kuriuo galėčiau save išlaikyti.
