Su portalu Žmonės.lt sutikęs pasikalbėti Deivis Norvilas prasitarė, kad sukakties dieną kartu su Renata turės koncertą. Visgi tokią progą paminėti būtina, tad po darbų Deivis ir Renata miegoti eiti neketina.
„Visas progas visada miniu tą pačią dieną, tad nors turėsime daug darbų, sugrįžę būtinai nueisime į gerą restoraną. Prisivalgysim, tada gersim „Carsil“, kad suvirškintų, ir išgėrę gero gėrimo taurę eisime miegoti“, – kaip visada šmaikščiai nusiteikęs sako Deivis Norvilas ir leidžiasi į pokalbį apie į savo gyvenimo sąskaitą įrašytą santuokos dešimtmetį.
– Nors praėjo 10 metų, tikiu, kad vestuvių diena atmintyje išliko. Ką iš savo meilės šventės atsimenate ryškiausiai?
– Visų pirma labiausiai džiaugiuosi, kad vis dar įlendu į savo vestuvinį kostiumą! Esu užsibrėžęs tikslą, kad į jį tilpčiau dar po 10 metų (juokiasi).
O iš tos dienos prisimenu labai daug ką, tačiau labiausiai – vestuvių rytą. Emilis tada buvo mažiukas ir žiūrėjo filmuką „Vilkas ir septyni ožiukai“. Jis taip išsigando siužeto ir pradėjo verkti, kad nežinojau ką daryti. Jau reikia važiuoti į bažnyčią, o aš jo negaliu nuraminti...Tačiau galiausiai šiaip ne taip viskas išsisprendė.
Žinoma, puikiai prisimenu ir gražią ceremoniją bei vestuvių balių Norviliškių pilyje. Skambėjo muzika, buvo išties linksma, daug aktyvių pramogų ir netgi... svečių muštynių. Žodžiu, tradicinės lietuviškos vestuvės (juokiasi).
– Jūsų vestuvių piršliu tapo Arūnas Valinskas. Ar jis ir toliau vykdo piršlio pareigas – rūpinasi darnia santuoka, dalijasi patarimais?
– Tikrai prižiūri ir labai atsakingai! Gerai prisimenu, kad dar prieš mūsų vestuves jis pasigyrė, jog visos jo „surištos“ santuokos yra tvirtos ir neišyra. Tąkart sėkmingą santuoką jis pažadėjo ir mums. Panašu, kad pažadas pildosi! Lyg šiol palaikome ryšius, susitinkame. Tiesa, Arūnas turi vieną pagrindinį patarimą santuokai, bet aš jo geriau neįgarsinsiu... (šypteli)
– Kaip per tą dešimtmetį keitėsi jūsų santykiai bei jūs su Renata?
– Gerai prisimenu, kad buvau pasmerktas, kai pasakiau, jog vestuvių nereikia ir jos nieko santykiuose nekeičia. Po mano tokio pasakymo kilo didelis ažiotažas – kaip galima gyventi nesusituokus ir dar su vaikais?! Tačiau net ir praėjus dešimt metų galiu pasakyti, kad mano nuomonė nepasikeitė. Nesvarbu, susituokę ar ne, mūsų santykiai išliko tokie patys.
Taigi, jei reikėtų įvardyti, koks buvo tas dešimtmetis, pasakyčiau paprastai – darbingas. Vedžiau savo scenos partnerę, tad kaip pradėjome dirbdami, taip ir toliau tęsiame savo veiklą kartu.
– Kaip sekasi būti partneriais ne tik namuose, bet ir scenoje?
– Esame susidirbę, bet tuo pačiu leidžiame vienas kitam būti ir atskirai. Renata turi savo hobius, aš savo. Mes visiškai neribojame vienas kito, tikriausiai tai mums padeda išvengti trinties.
– Ne kiekviena pora sugeba kartu „užgyventi“ net ir pirmąjį dešimtmetį. Galbūt turite patarimą, kaip puoselėti santykius?
– Kokie iš mūsų patarėjai? Dešimt metų – juokas. Patarti galėtų poros, kartu esančios kur kas daugiau metų. Tikriausiai nėra jokio vieno patarimo, nes daugiausiai įtakos duoda kiekvieno charakteris ir tai, kaip mes buvome auklėjami savo šeimose.
– O kaip patys auklėjate savo berniukus?
– Mūsų šeimoje nėra jokio patoso, kad reikia elgtis taip, ar kitaip. Mes gyvenam paprastai, turim savo silpnybių, geresnių ar prastesnių dienų. Per daug giliai nekapstom. Apskritai esame tokia netradicinė šeima – einame gultis su vaikais labai vėlai, prabėgom pavalgom, o vaikai didžiąją laiko dalį gyvena mūsų gyvenimą ir važinėja į mūsų koncertus. Kažkaip laviruojam ir per daug nesigraužiame.
– Galbūt sūnums toks laisvalaikis natūraliai padiktuoja ir muzikantų ateitį?
– Jie abu lanko muzikos mokyklą, tačiau neturiu tikslo paversti juos muzikos virtuozais. Manau, kad muzikos mokslas jiems tiesiog pravartus kaip asmenybėms – tai lavina ir protą, ir kūrybiškumą. Lai jie būna kompiuteristais, nesvarbu, bet jei jie valdys instrumentą, jiems tai bus naudinga. Gerai, jei norės tapti muzikantais, jei nenorės – irgi gerai. Tada galės tiesiog pagroti savo panoms (šypteli).
– Paatviraukite, kokios Renatos savybės jus žavi labiausiai?
– Man labiausiai patinka jausmas, kad turiu geriausią draugą. Tad pirmiausia džiaugiuosi, kad bet kada galėčiau atsiremti į savo gyvenimo partnerę. Renata galėtų mane išgelbėti bet kokiam mūšio lauke. Žinoma, nuo pat pradžių mane žavėjo jos šeimyniškumas, nors ji ir nemoka gaminti valgyti! Šeimoje šefas aš, tačiau nors Renata ir negamina, visa tai atstoja jos rūpestis vaikams ir man (šypteli).
– Ko jai palinkėtumėte šios gražios sukakties proga?
– Palinkėsiu, kad visada klausytų savo vyro! (juokiasi) Tada trauksim ne vieną dešimtmetį. O šiaip aš labai nemėgstu „seilėtis“, tad manau, kad viską, ką iš tiesų jaučiu ir galvoju, Renatai pasakysiu į akis...
Fotogalerijos:
