Tad formuluojame paprastus klausimus stiliaus ir etiketo konsultantei, knygos „Kaip elgtis teatre“ autorei Alvydai Jasilionytei ir tikimės jos draugiškų patarimų.
Puiki frazė: teatras prasideda ne nuo rūbinės, o nuo lygintuvo namuose. Tačiau ne kiekvienam pavyksta po darbų prieš spektaklį iki savo namų nubėgti... Ką patartumėte nespėjantiems to padaryti?
Ėjimą į spektaklį juk planavote. Pirkote bilietus, derinote su šeimos nariais ar kitais jums svarbiais asmenimis, darbdaviais, įspėdami juos, kad negalėsite užtrukti šį vakarą darbe – juk dauguma elgiasi taip. Garderobą taip pat dera planuoti iš anksto ir savo spintoje turėti kažką puošnesnio, ne tokio kasdieniško. Dauguma tradicinės dalykinės aprangos ar klasikinių drabužių, kurie pakelia laiko „išbandymus“, taip pat moderni klasika puikiai tinka. Nebūtina rengtis labai puošniai, jei tai ne premjera. Jei esate įpratę eiti į darbą dėvėdami megztuką, sportinį džemperį ar džinsus, tiesiog tą dieną apsirenkite elegantiškiau, kad būtų šventė ir jums, ir drauge būsiantiems teatre, ir atlikėjams.
Jaučiatės sveikas, tačiau slogos simptomų ar kosulio priepuolių išvengti nepavyksta. Keliauti į teatrą žiūrėti seniai laukto spektaklio ar visgi likti namuose?
Padovanokite bilietus artimiesiems, draugams ar pažįstamiems, arba parduokite už mažesnę kainą, jei nenorite dovanoti. Nereikia platinti virusų – džiugu, kad po truputį tai pradedame suprasti. Bus dar tų spektaklių... Jei vis tiek eisite tikėdamiesi, kad išvengsite kosulio priepuolio gurkšnodami vandenį ar čiulpdami pastilę nuo kosulio – rizikuojate. O jei spektaklio metu jaučiate, kad užeina stiprus kosulys, kurio nebesuvaldysite – išeikite iš salės.
Nemalonu pavėluoti į spektaklį, bet snieguotą žiemą mieste, ir dar streikuojant transportininkams, gali taip nutikti. Spektakliui prasidėjus, į LNOBT salės parterį žiūrovai neįleidžiami – jų laukia kava ir tiesioginio vaizdo monitorius. Tačiau kaip elgtis, jei į pilną salę patekote prieš pat užgęstant šviesoms?
Taip, neseniai viena mano viešnių, ne Lietuvos pilietė, žiūrėjo pirmą spektaklio dalį pirmo aukšto bare ir paskui man komentavo, kad jos neįleido. Mėginau paaiškinti, kad vykstant spektakliui bet koks judėjimas salėje – trikdis ne tik scenoje esantiems atlikėjams, bet ir žiūrintiems spektaklį.
Jei jau įėjote į salę gęstant šviesoms, salės darbuotojai padės atsisėsti artimiausioje laisvoje vietoje, o per pertrauką galėsite susirasti savo vietas. Jei nėra laisvų vietų – stovėkite ir mėgaukitės spektakliu. Prieš kiekvieną spektaklio veiksmą trys skambučiai, duodami su tam tikrais intervalais, praneša, kad laikas grįžti į salę. Būkite dėmesingi.
Prieš spektaklį, kaip dera, telefoną išjungėte, tačiau pertraukos metu norėjosi pasidalinti įspūdžiais ir, o dieve, po to pamiršote vėl išjungti. Aišku, lyg tyčia kažkas paskambina, ir štai pusė salės jau žvelgia į jus, o ne į sceną... Kaip to išvengti ir kaip elgtis, jei vis dėlto taip nutiko?
Žinoma, būna skubių atvejų, kai reikia paskambinti. Tačiau pirma taisyklė, siekiant išvengti tokios nemalonios situacijos – iš teatro skambinti tik išimtiniais atvejais, kai tikrai labai skubu ir svarbu. Atėjus į teatrą verčiau mėgautis spektakliu, gražia aplinka, bendrauti su drauge esančiais žmonėmis ar pasidomėti, kas eksponuojama fojė vitrinose.
LNOBT savo premjerų žiūrovams šįmet pasiūlė specialią e-ložę, kurioje sėdintiems leidžiama ir net rekomenduojama skaityti gaunamas žinutes. O štai sėdintiems įprastose vietose pranešimų skaitymas spektaklio metu – sunki ar atleistina nuodėmė? Tenka stebėti, kaip moterys tai daro paslapčiomis pravėrusios savo rankines, o vyrai nė tokios priedangos neturi...
Ir kas ten tokio svarbaus vyksta, kad niekaip negali palaukti, kai prasidės pertrauka? Jūs esate spektaklyje, kine, koncerte, kur telefonų švieselės trikdo šalia esančius. Visi turime periferinį matymą ir netgi to nenorėdami matome šonuose švysčiojant švieseles, kurios mums trukdo koncentruotis į scenoje vykstantį veiksmą.
Dar pasikalbėkime apie rankines: kur jas laikyti spektaklio metu? Ant kelių, ant grindų ar tiesiog užkabinti ant kėdės porankio? Ne visos su miniatiūrinėmis rankinėmis į teatrą einame, o jei dar vaikiškame spektaklyje ant kelių įsitaiso mažylis – daiktai išties tampa problema...
Visas dideles rankines palikite darbe, namuose, o jei neturite tokios galimybės – teatro rūbinėje. Dirbanti moteris visuomet turėtų pagalvoti apie mažą rankinuką (lūpdažiui, piniginei, kortelėms, veidrodukui, nedidelėms šukoms, mėtinėms pastilėms), kurį pasiimtų su savimi eidama į kavinę ar į teatrą, kol didžioji rankinė jos lauktų biure, automobilyje ar rūbinėje. Jei niekaip nenorite skirtis su didele rankine – statykite ją po savo kėde.
Bufete užsisakėte gėrimo, o fojė jau gęsta šviesos. Arenose visi su taurėmis rankose ramiai keliautų stebėti renginio, bet ar dera taip elgtis teatre?
Teatre taip elgtis nedera. Taip nutinka, kai nepasižiūri į laikrodį ir užsisakai gėrimą, kai jau laikas būtų sugrįžti salę. Ir vėlei svarbus planavimas ir dėmesingumas. Gerai, jei jūsų vieta netoli praėjimo, tuomet paskutinę minutę galite ateiti atsisėsti. Bet toli gražu ne visada taip būna ir tenka kelti visą eilę... Mano patarimas – gurkštelėti ir palikti, o ne neštis į salę. Juk pietų metu taip pat nebūtina ištuštinti visko iki dugno. Tikrai neturi likti jokių taurių salėje po kėdėmis ar fojė prie minkštasuolių.
Ploti muzikinio spektaklio metu ar geriau susilaikyti, kad dirigentui nereikėtų stabdyti veiksmo? Dar daugiau klaustukų kyla koncertuose, kai nesame tikri, ar pauzė neskiria atliekamo kūrinio dalių...
Jei nežinote, kaip elgtis – luktelkite stebėdami, kaip elgsis didžioji dauguma. Nuolatiniai koncertų lankytojai tikrai žinos, per kurias pauzes nedera ploti, nes kūrinio atlikimas dar nesibaigė.
Plojimai yra didžiausias pripažinimas visiems atlikėjams, visiems, dalyvavusiems statant spektaklį. Plojimais išreiškiamas susižavėjimas, dėkingumas, pagarba. Plojimai visuomet reiškia pagyrimą. Pasibaigus muzikos kūriniui ar spektaklio veiksmui, galite išreikšti susižavėjimą, pasitenkinimą, pasigėrėjimą plojimais.
Operoje, operetėje ar balete tai galima daryti ir dažniau – po kiekvienos jums labiau patikusios scenos. Pasirodymuose gali būti ir tarpinių plojimų, kai, pavyzdžiui, pagrindinio vaidmens atlikėjas ar viešinti žvaigždė pirmą kartą pasirodo scenoje. Kartais publika ploja ir išvydusi įspūdingą scenografijos elementą. Tokie temperamento protrūkiai spektakliuose netgi pageidautini, nes suteikia atlikėjams atgalinio ryšio pojūtį.
Tačiau koncerto metu niekada nepradėkite ploti, kol grojama. Taip pat svarbu būti atidiems ir nepradėti ploti per anksti. Nepriimtina ritmiškai ploti klasikinės muzikos koncertuose. Plojama, kai dirigentas, koncertmeisteris ir atlikėjai ateina į sceną. Kai dirigentas užlipa ant pakylos ir pakelia batutą, plojimai nutyla.
Simfonijų, kelių dalių kamerinės muzikos kūrinių, dainų ciklų negalima pertraukti plojimu. Koncertuose labai svarbu, kad publika pradėtų ploti tik atlikus visą muzikos kūrinį, o ne atskiras jo dalis, tarp kurių būna nedidelės pauzės, tad atidžiai sekite, kiek kūrinio dalių nurodyta programėlėje. Dažniausiai baigęs kūrinį dirigentas atsisuka į salę, bet to gali ir nebūti. Jei atliekamas jums nežinomas kūrinys – geriau palaukite, kol pradės ploti kiti klausytojai.
Pasibaigus koncertui, dirigentas atsigręžia į salę ir nusilenkia. Rankos mostu atkreipia dėmesį į kitus atlikėjus, orkestro narius. Svarbiausi atlikėjai, kartais ir salėje esantys kompozitoriai išeina į priekį nusilenkti plojantiems žiūrovams.
Ar būtina po spektaklio ploti artistams atsistojus?
Kai žiūrovai labai sužavėti, po spektaklio jie ploja atsistoję, kol aktoriai nusilenkę nueina nuo scenos. Tai vadinama ovacijomis stovint (angl. standing ovation).
Operos ir baleto teatre šaukti bravo ir ploti galima ir po gerai sudainuotos arijos ar dueto, gerai atlikto baleto numerio. Vyrui turėtų būti šaukiama bravo, moteriai – brava, o keletui žmonių – bravi. Tačiau pas mus visiems šaukiama bravo – toks įsigalėjęs įprotis. Ilgai trunkantys, triukšmingi plojimai rodo didžiulį pritarimą, santūrūs – mažesnį.
Plojant nereikėtų per daug ištiesti rankų. Dera nepamiršti, jog per ilgi plojimai vargina ir atlikėją, ir žiūrovus. Pernelyg ankstyvais plojimais užgošime žodžius ar muziką, o ne išreikšime pagarbą ir susižavėjimą.
Tačiau ne visada plojama atsistojus. Nusivylimas ar nepritarimas tam, ką matėte ir girdėjote, teatre išreiškiamas tylėjimu. Pakanka tylėti ir neploti, neatsistoti – iš to bus aišku, kad jums nepatiko. Ploti, garsiai trepsėti, šaukti, švilpti galbūt dera roko muzikos koncerte, bet tikrai ne Operos ir baleto teatre.
Dažnai sunku suprasti, ką norima išreikšti tuo švilpimu – pritarimą ar protestą. Trumpas ir du ilgi garsai paprastai reiškia pritarimą, o du ilgi – veikiau atvirkščiai. Jei plojama pakaitomis su švilpimu, tai reiškia pritarimą. Švilpimas ir protesto šūksniai reiškia kritiką.
Tačiau, kaip minėjau, operose, operetėse, klasikinės muzikos koncertuose švilpti nedera. Išauklėtas žmogus nepasitenkinimą čia išreiškia tylėdamas arba nepastebimai išeidamas iš salės. Kritiką reikšdami švilpimu, šūksniais, trepsėjimu, įžeidimais žemintumėte ir save, ir atlikėjus.
Ar galima filmuoti nusilenkimus ir dalintis tokiais įrašais socialiniuose tinkluose?
Taip. Tai ne spektaklio veiksmo įamžinimas, o padėka. Dalinimasis tokiais įrašais kuria visuomenės susidomėjimą ir populiarina renginį bei jo kūrėjus.
Bet dera prisiminti, kad, siekiant apsaugoti autorių bei intelektinės nuosavybės teises, fotografuoti ar filmuoti spektaklio metu draudžiama. Norint nusifotografuoti su spektaklio atlikėjais, tai reikėtų iš anksto suderinti su teatro administracija.
Ar leidžiama skubėti į teatro rūbines dar nepasibaigus nusilenkimams?
Turėtume palaukti, kol scenos užuolaidos nusileis ir atlikėjai paliks sceną. Tikrai nedera dar jiems esant scenoje skubėti iš salės. Pats išėjimo tempas turėtų būti ramus, kaip ir atėjimas.
Kartais būna situacijų, kai esame priversti išeiti iš spektaklio anksčiau – nespėję į paskutinį autobusą ar troleibusą, neturėtume kaip grįžti. Tokiu atveju dera pirkti bilietus tuose salės sektoriuose, iš kurių lengviau pasitraukti kitiems netrukdant.
Norint pasveikinti mylimus artistus, nūnai nebereikia čežėti celofanais žiūrovų salėje: užtenka prieš spektaklį gėles ar kitas jiems skirtas dovanas patikėti teatro administratoriui. Kaip manote, ką tinka dovanoti atlikėjams ir ko ne?
Visada tinka gėlės. Taip pat saldumynų dėžutė – kokybiško šokolado ar džiovintų vaisių gurmaniški gaminiai. Jei tai jūsų artimas žmogus, galite palikti jam ir asmeninę dovaną.
