Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

13-os išgarsėjusi V.Malašauskaitė užaugo: apie savęs paieškas, stilių, keliones

Kadaise po netikru Melisos vardu besislėpusi, didelę aistrą kosmetikai jutusi ir nedrąsiai, užsidariusi kambaryje įvairius vaizdo įrašus „YouTube“ platformos auditorijai filmavusi 13-metė Viktorija Malašauskaitė šiandien – jau suaugusi. Jaunimo įkvėpėja interviu dalijasi mintimis apie keliones, įvaizdį, sumažėjusį aktyvumą socialiniuose tinkluose ir pažeria kritikos Lietuvos švietimo sistemai.
Viktorija Malašauskaitė
Viktorija Malašauskaitė / Asmeninio albumo nuotr.

Staigaus populiarumo sulaukusi mergina jau nuo 14-os metų dirbo su garsiais prekiniais ženklais bei įmonėmis, susipažino su įvairiais žinomais Lietuvos veidais ir savo akimis pamatė, kaip atrodo verslas. Nuo paauglystės ieškojusi daugiau patirties ir suvokimo, ką reiškia sunkiai dirbti ir užsidirbti, Viktorija pripažįsta – staigiai auganti auditorija jai, kaip augančiam vaikui, padarė didelės įtakos.

Savo populiarumo receptu Viktorija įvardija tinkamą laiką ir konkurencijos nebuvimą. Seniau Lietuvos „YouTube“ nebuvo toks turiningas, o lietuvių, kuriančių savo gimtąja kalba ir kalbančių apie makiažą bei kasdienybę, buvo mažai. Mergina tiki, kad šiuo metu išpopuliarėti yra daug sunkiau dėl dažno ir perdėto žmonių socialinių tinklų gražinimo.

Šiandien V.Malašauskaitė jau yra susižadėjusi su savo antrąja puse, mokslus tęsia ISM universitete, o jos gyvenimas – neatsiejamas nuo kelionių. Mergina savo „Instagram“ paskyroje turi kiek daugiau nei 50 tūkstančių sekėjų, tačiau nelaiko savęs žvaigžde ir socialiniuose tinkluose nebėra tokia atvira ir aktyvi, kokia buvo kadaise. Vis dėlto, nuo senų laikų likusi ir toliau didėjanti Viktorijos auditorija vis dar gali pasidžiaugti merginos nuostabiomis gyvenimo akimirkomis, kasdieninėmis veiklomis ir įvairiapusišku įkvėpimu.

Asmeninio albumo nuotr./Viktorija Malašauskaitė
Asmeninio albumo nuotr./Viktorija Malašauskaitė

– Viktorija, tavo instagramo paskyroje galima rasti nemažai nuotraukų iš kelionių. Jau esi aplankiusi daug šalių, o naujausia stotelė – Ukraina. Sakyk, ką tau suteikia kelionės?

– Tai – mano hobis ir aistra. Keliaudama kalbu su žmonėmis, veikiu tai, ko niekada neveikčiau, pasirašau bet kokioms avantiūroms ir taip patiriu daug nuotykių, kurie palieka man įvairių minčių dar geram pusmečiui. Džiaugiuosi, kad turiu tokią galimybę, tad stengiuosi nepraleisti nei draugų pasiūlymų, nei „Erasmus+“ organizuojamų mokymų – kai tik galiu, keliauju, derinu viską su darbais ir mokslais!

– Koks buvo ilgiausias laiko tarpas, praleistas kitoje šalyje? Ar labai ilgėjaisi namų?

– Paskutinioji mano kelionė neplanuotai vietoj mėnesio truko du – išvykusi viena strigau Nepale. Namų nesiilgėjau, labiau konkrečių veiklų ir draugų, o ypač antros pusės. Galbūt labiau nerimavau dėl to, kad visiškai nebuvo aišku, kada atsidarys sienos ir bus leistini tarptautiniai skrydžiai. Tačiau šios kelionės metu susiradau nuostabių draugų.

– Kur keliauti labiausiai patiko, kur grįžtum vėl ir vėl? O gal kaip tik laikaisi nuostatos, kad į tą pačią vietą antrą kartą geriau nevykti?

– Praktiškai visur, kur buvau! Kiekviena vieta savaip kitokia, tačiau po Nepalo labiausiai mane traukia Azija. Manau, kad aplankius didmiesčius, kitąkart reikėtų sugalvoti kitokias kelionės paskirtis. Pavyzdžiui, esu buvusi Berlyne ir visą laiką skyriau muziejams, tačiau kai kitąkart ten grįšiu – eisiu šokti. Keliaujant po Europą, tikrai svarbu žinoti, kodėl važiuoji į tam tikrą šalį, tuomet gali grįžti ten vis kitais ir kitais tikslais.

Asmeninio albumo nuotr./Viktorija Malašauskaitė
Asmeninio albumo nuotr./Viktorija Malašauskaitė

– Kelionėse visuomet gali iškilti nesklandumų, įvairių netikėtų situacijų. Su kokiais iššūkiais tau teko susidurti?

– Yra buvę problemų ir su atšauktais skrydžiais, apie kuriuos oro linijos nepranešė, ir su užsakytais apartamentais, kurie iš niekur nieko dingsta. Tačiau nepavadinčiau to nesklandumais. Man tai – proga suprasti save, sužinoti, kaip reaguoju į situacijas, ir tiesiog patirti tai, ko neplanavau. Dažniausiai spontaniški nuotykiai virsta gražiais prisiminimais.

– Jaunas žmogus nori aplankyti kitą šalį, tačiau ne visada žino, nuo ko pradėti. Kaip jis turėtų organizuoti savo kelionę? Į kokius pagrindinius aspektus reikėtų atsižvelgti ir kur ieškoti įkvėpimo?

– Mano nuomone, geriausia ieškoti kiek įmanoma daugiau informacijos internete, ypač lyginant kainas – dažnai net nepagalvotum, kiek gali sutaupyti su studento pažymėjimu ar apskritai paminėjęs savo amžių. Pavyzdžiui, į Paryžių itin apsimoka vykti, kai tau yra 18-25 metai – tuomet gauni daugiau nuolaidų muziejuose. Į Rumuniją geriau vykti tuščiais lagaminais, nes ten labai labai pigūs rūbai iš antrų rankų.

Apskritai, labai svarbu protingai susikrauti daiktus ir paieškoti vietinių, su kuriais gali tapti draugais – tuomet imi į kelionę žvelgti ne kaip į turistinę patirtį, bet kaip į tikrą kelionę, nes keliautojai ir turistai yra du skirtingi žmonių tipai. Jei baisiai neramu, bet kada galima parašyti man – padėsiu, kuo galėsiu.

– Tačiau Lietuvoje taip pat yra daug įspūdingų kampelių. Kur patartum apsilankyti tiems, kurie neturi galimybės išvykti į užsienį arba nori geriau pažinti savo šalį?

– Įdomiausias dalykas, kurį galima nuveikti Lietuvoje dabar, yra „Camino Lituano“ – pati juo stipriai domiuosi ir turėdama laiko būtinai nueisiu. Tai trisdešimties dienų žygis per visą visą šalį, kurį eidamas vienas, manau, gali suprasti labai daug apie save, sužinoti savo limitus.

O tiems, kurie galvoja, kad galimybių išvykti į užsienį nėra – tiesiog reikia pasinagrinėti „Erasmus+“ galimybes arba susikrauti daiktus ir eiti į autostradą. Neįmanomų dalykų nėra, reikia labiau savimi pasitikėti ir nebijoti rizikuoti. Tuomet įvyksta gražiausi dalykai.

Vasaros metu galima aplankyti ir draugus, gimines, išsibarsčiusius po Lietuvą. Kartais tai gali atrodyti nuobodžiai, tačiau iš tiesų tiesiog vaikščiodamas po bet kokį miestą ir akylai stebėdamas detales gali pamatyti tai, ko visai visai nesitikėjai. Tokiais atvejais rekomenduoju išjungti racionalų mąstymą, įsimesti porą sumuštinių, kavos ir paprasčiausiai eiti.

– Tavo instagramo paskyroje galima matyti ne tik kelionių akimirkas, bet ir fotografijas, kuriose laviruoja stilius ir estetiškumas. Kaip pati apibūdintum savo įvaizdį?

– Nepergalvoju to, kaip rengiuosi, tačiau visąlaik skiriu daug dėmesio patogumui ir spalvų derinimui. Nemėgstu turėti daug daiktų, tad daug itin skirtingų derinių mano paskyroje nepamatysite. Pastaruoju metu itin domiuosi interjero dizainu, nes jau greitai su draugu įsirenginėsime pirmuosius savo namus. Tikriausiai iš ten kyla daug įkvėpimo ir stiliui – tiek aprangoje, tiek balduose mėgstu žemiškas, gamtoje sutinkamas spalvas bei medžiagas.

– Savo profilyje taip pat supažindini sekėjus su kapsuline spinta. Kas tai ir kodėl verta ją išbandyti?

– Kapsulinė spinta – toks drabužių rinkinys, kuriame dauguma rūbų dera vienas su kitu. Jos dydis nėra svarbus, tačiau man itin svarbu tai, kad dabar visada žinau, ką turiu spintoje, tad rytai ir visi išsiruošimai iš namų tampa gerokai trumpesni.

Kapsulinę spintą verta išbandyti ir tiems, kas yra daiktų kaupikai – nebūtina su viskuo iškart atsisveikinti, svarbu pirmiausia atsirinkti mylimiausius ir svarbiausius rūbus, juos aiškia sistema susikabinti, o likusius sudėti į dėžes ir žiūrėti, ar jų prireiks.

Apie kapsulinę spintą, jos tipus, skirtingas sistemas galima kalbėti ir kalbėti...

Asmeninio albumo nuotr./Viktorija Malašauskaitė
Asmeninio albumo nuotr./Viktorija Malašauskaitė

– O kur ieškoti įkvėpimo tiems, kurie nori geriau pažinti įvaizdžio kūrimo ypatumus?

– Gatvėse, žmonėse, koncertuose. Dažnas lietuvis nuvertina Vilniaus gatves – jose galima dairytis ne tik į pastatus, bet ir į žmones. Turime tikrai labai labai gerai besirengiančių žmonių! Taip pat labai rekomenduoju kartais pasiknaisioti platformoje „Pinterest“. Bet užvis gražiausia man tada, kai matau unikaliai besirengiančius žmones.

– Pati mokyklą baigei prieš metus – pandemijos metu. Kaip tave tuomet paveikė toks neįprastas mokslų baigimas?

– Man buvo labai gera pagaliau laiką taupyti ir skirti tam, kas iš tiesų svarbu. Kadangi mokytojai bei mokiniai dar nebuvo stipriai pratę prie sistemos, aš pasinaudojau šia spraga ir praktiškai nebelankiau pamokų – dariau savo darbus bei tiesiog ilsėjausi prieš egzaminus.

Vis dar nejaučiu, kad baigiau mokyklą, tačiau pagalvojus, net gerai neprisimenu, kiek laiko praleidau šio pastato suole po 10-os klasės – mano mintys visuomet būdavo kelionėse, darbuose, idėjose. Tai nėra man itin sentimentali vieta.

– Šiemet savo sukaupta patirtimi pasidalinai ir su sekėjais. Kodėl nusprendei kalbėti apie mokymosi ritmą ir egzaminų laikymo ypatumus?

– Matau labai labai daug bereikalingo streso. Po šiai dienai tikiu, kad „Regitra“ yra baisiau už bet kokį valstybinį egzaminą. Vis kalbėdavausi su savo jaunesniais draugais ir sulaukdavau klausimo: „Kaip tu, šitiek visur po pasaulį arba Vilnių belakstydama, taip gerai egzaminus išlaikei?“.

Nepergalvojau, žinojau, kad mane Nyderlandų universitetai priims su bet kokiais rezultatais, tereikia išlaikyti, ir išsimiegojusi egzaminus parašiau. O prieš tai mokiausi taip, kaip išeidavo – tai prie jūros po kelias valandas matematiką pasprendžiant, o paskui šokant, tai šaltibarščių gaminimo procese su sąrašu visų autorių. Manau, kad viskas įmanoma, tereikia nepanikuoti ir suprasti, ko iš mokinio nori NEC.

Mokymosi sistema Lietuvoje sena kaip pasaulis ir ji reikalauja pokyčių, todėl nuoširdžiai netikiu jos nauda dabarčiai ir tiesiog žiūriu į tai kaip į dar vieną kontrolinį, kurį reikia parašyti. Juk mokykloje rašydavome šimtus kontrolinių, kuriuose nieko nesuprantame, bet žinome, kokiu formatu prašo atsakyti į klausimus. Viskas tas pats vyksta egzamine. Pamaliavoji ir gyveni toliau – per visus metus dar nė karto man mano brandos atestato neprireikė.

– Šiuo metu studijuoji Vilniuje, tačiau pirminis tavo planas buvo studijos užsienyje. Ką turi žinoti jaunas žmogus, norintis mokytis svetimoje šalyje?

– Kiekvienam savaip matomos tos studijos užsieny – vieni bėga nuo gyvenimo Lietuvoje, kiti tiesiog nori naujų pažinčių, treti tiki, kad čia geros kokybės mokslo nerasi. Man atrodo, kad tikrai itin svarbu įsivertinti, kodėl tai darai ir ar šis sprendimas vertas tiek laiko ir pinigų.

Po savo labai labai stipraus veržimosi į užsienį ir, galiausiai, likimo namie drąsiai galiu sakyti, kad apsimokėjo – draugų užsieny susirasti galiu tikrai labai lengvai, su mokymusi online galiu ir pagyventi užsieny, o štai finansine prasme tikrai susitaupė.

Žiūrėkitės, ar universitetas turės gyvas paskaitas, ar ne, nes gali tekti praleisti ne vieną mėnesį prasėdint namie ir neveikiant nieko. Išsinagrinėkite gerai ne tik pirmų, bet kiekvienų metų programą, dėstytojus, pagalvokite, kaip mokomus dalykus pritaikysite karjeroje.

Asmeninio albumo nuotr./Viktorija Malašauskaitė
Asmeninio albumo nuotr./Viktorija Malašauskaitė

– Kaip apskritai vertini laikotarpį po mokyklos? Kokių naujų patirčių jis tau suteikė?

– Oi, buvo labai daug įtampos dėl to, ką reikia daryti. Aš labai stipriai įsimylėjau, draugui paskutiniai metai Anglijoje, mane ką tik priėmė Olandijos universitetai, abu nebežinome, ką daryti – faktas, kad šiemet paskaitos nevyks įprastu ritmu. Mano universitetas atsisakė priimti mane studijuoti iš Lietuvos, liepė būtinai būti vietoje.

Aš to daryti nenorėjau. Pradėjau pildyti paraiškas į visokius universitetus, galvoti, kad tiesiog apturėsiu linksmą „Gap Year“ (laisvus metus – aut. past.) su kokiomis nors įdomiomis studijomis pašonėje. Galiausiai mane vėjas nubloškė į ISM, ką tik ten baigiau pirmus metus ir labai džiaugiuosi!

O patys metai prabėgo labai greitai. Jie buvo kupini suvokimų apie draugystes, kurias reikia paleisti, darbų, svajonių, kelionių, tikslų pasiekimo, pirmų kartų, atsisveikinimų, pasisveikinimų ir panašiai. Verda gyvenimas, o aš žiūriu ir žaviuosi!

– Ką patartum ką tik mokyklą baigusiam jaunuoliui, kuris vis dar ieško savęs?

–Mes visą gyvenimą savęs ieškome, tik kartais užmirštame. Patarčiau neskubėti ir mėgautis, nedaryti to, ko nesinori daryti, ir nepamiršti, kad žinios, karjera, patirtys nesusikaupia per vieną dieną, viskas reikalauja įdirbio.

– Kaip manai, kada tinkamiausias amžius pradėti realizuoti savo veiklą internetinėje erdvėje?

– Tikrai negaliu to pasakyti. Jei atsukčiau laiką atgal, nieko nekeisčiau, tačiau jei tuo užsiimtų mano jaunesnis brolis, sakyčiau tikrai labai atsakingai žvelgti į tai, kokia informacija dalijamasi su sekėjais. Tikiu, kad gyvenimas gražesnis ne tada, kai viską filmuojame į stories, vėliau lyginame su kitų, o tada, kai jį iš tiesų gyveni. Galbūt tai ir yra viena iš priežasčių, kodėl nebeįsitraukiu į socialinius tinklus tiek aktyviai, kiek anksčiau.

– Esi įkvėpimas jauniems žmonėms, kaip siekti savo tikslų. Kokį patarimą jiems duotum? Ir ko palinkėtum tiems, kurie jaučiasi neužtikrintai ir bijo žengti žingsnį savo svajonių link?

– Dažniausiai vienintelis stabdantis momentas yra pirmas žingsnis tikslo link, tad noriu palinkėti niekad nepamiršti, kad gyveni sau, o ne kitiems, ir tą pirmą žingsnį yra labai svarbu žengti. Net tada, kai pradedi viską daryti vienas, nebijok, nes kelyje atsiras bendraminčių, jei tik tikėsi! O svarbiausia – linkiu nenustoti svajoti.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos