Šiuo metu R.Jakščiui tėra vos 18-metų, rudenį Kauno Stepono Dariaus ir Stasio Girėno gimnazijoje jis ims lankyti 12 klasę. Greta to jis – ir ambicingas patriotas, jau kelerius metus dirbantis kompanijoje „Solid Education“. Čia vaikinas užima vykdančiojo direktoriaus pareigas.
Sunku patikėti, kad R.Jakštys užaugo vaikų namuose. Tačiau gyvenimiškos traumos šį jaunuolį tik užgrūdino. Žmonės.lt jis pasakoja turįs aiškius tikslus ir jau vardina retam moksleiviui būdingus pasiekimus.
Užaugo vaikų namuose
Žmonės.lt R.Jakštys pasakoja augęs kitaip nei dauguma vaikų. „Kiek žinau iš teisinių dokumentų, pirmiausia buvau patekęs į kūdikių namus Kaune. Tačiau po pusantrų metų mane globoti ėmėsi Aldona Griškienė – buvau paimtas į nevalstybinius vaikų namus“, – sako Remigijus.
Ir skuba paaiškinti: „Nevalstybiniai globos namai nuo valstybinių skiriasi tuo, kad ten gyvenama kuriant šeimos principą. Ten neauga 50 vaikų po vienu stogu – gyveni su dar kokių 10 vaikų, turi auklėtojas, kurios atstoja mamas. Tuo tarpu valstybiniuose vaikų namuose, didžiuliame name, kartu augančių vaikų daug daugiau, ten dirba daug socialinių darbuotojų.“
Vaikinas pasakoja vaikų namuose patyręs ir šilto, ir šalto, tačiau ten nesijautė nelaimingas. „Gyvenimas vaikų namuose buvo įvairus. Aišku, trūkdavo tikrų tėvų. Tačiau tai nebuvo blogas variantas. Mus visus ten tikrai mylėjo, tikrai rūpinosi, o ir kiti vaikai tapo kaip broliai, sesės“, – porina.
Vaikų namuose Remigijus augo iki 16-os, tada išsikraustė pas globėją. „Mane paėmusi globėja Aldona nusprendė išeiti iš darbo. Tada ir aš, paskui ją, išėjau – kreipiausi į Vaikų teises, sutvarkėme dokumentus ir Aldona tapo oficialia mano globėja. Išėjau gyventi su ja, jos namuose. Tada gyvenimas ir ėmė keistis“, – pasakoja.
Ar jis jaučia nuoskaudą? „Kartais pagalvoju apie tai. Kartais pagalvoju, kad norėčiau susitikti su savo biologiniais tėvais, pamatyti juos. Niekada jų nemačiau... Jaučiu nuoskaudą. Ypač per Motinos dieną, per Tėvo dieną. Tačiau esu su tuo susitaikęs. Dabar turiu žmonių, kurie mane myli, kurie manimi rūpinasi. Kaip ir visi kiti, judu pirmyn“, – sako R.Jakštys.
Ir, tiesą sakant, su tikraisiais tėvais susitikti, bent dabar atrodo, niekada nenorėtų: „Kiti sako, kad reikėtų pabandyti surasti tėvus, tačiau pats tokios minties neturiu. Jie manęs neieškojo tiek metų, niekada nebuvau jiems prioritetas, mane atidavė kūdikystėje. Nenoriu nei savęs, nei jų skaudinti. Paieškomis neužsiminėsiu.“
Tapo direktoriumi
Nors R.Jakščio gyvenimo istorija išties dramatiška ir skaudi, bendraudamas su Žmonės.lt vaikinas netrunka pradėti daug šviesesnės temos. Numojęs ranka į likimo skriaudas vaikinas mieliau pasakoja apie stebinančius savo pasiekimus ir ambicijas. O klausantis jo akys plečiasi: kaip vos 18-os sulaukęs jaunuolis jau gali vadovauti klestinčiai bendrovei? Stebinančią istoriją Remigijus pradeda nuo pradžių.
„14-os metų, kai dar gyvenau vaikų namuose, patyriau nuosmukį. Dėl savo kaltės praradau geriausią draugą – mes susipykome ir taip ir nebesusitaikėme. Iš to smarkiai pasimokiau. Tada ėmiau labai domėtis psichologija, nes norėjau atsistoti ant kojų. Emocinėje krizėje gyvenau gal du mėnesius, lankiausi pas psichologą... O tada pats į rankas paėmiau psichologijos vadovėlį ir ėmiau gilintis į saviugdą“, – pasakoja jaunuolis.
Tai tas vadovėlis, sako, jam atvėrė akis: „Jis mane labai įtraukė, motyvavo. Supratau, kad amžius tam, kad siektum tikslų, nėra jokia riba. Atvirai tariant, pažvelgus į mūsų šalies jaunimą kartais atrodo, kad degradacijos lygis yra tikrai aukštas... Nusprendžiau, kad tai reikia keisti, kad man reikia kažkaip parodyti, jog gyvenimas gali būti kitoks. Manau, kad moksleiviai dažnai nurašomi nuo įdomių veiklų, dėl to jiems ir kyla mintys emigruoti. Taigi kuris laikas stengiuosi požiūrį keisti.“
Kaip prasidėjo pokyčiai? „Besimokydamas devintoje klasėje, būdamas 15-os, atradau tokią korporaciją „Solid Education“. Ji užsiima vaikų mokymų programuoti. Ėmiau pas juos mokytis, tačiau supratau, kad programavimas – ne man. Todėl pasiprašiau galimybės prisidėti prie jų veiklos, tačiau dirbti su vadyba. Tada jie man skyrė užduotį: tam, kad įrodyčiau esąs vertas atstovauti kompanijai, turėjau surengti dvi dienas trukusį renginį – žaidimų kūrimo dirbtuves moksleiviams iš visos Lietuvos. Turėjau surengti tai vienas, vos per mėnesį“, – pasakoja Remigijus.
Ėme ir surengė. „Padariau daugiau, nei jie prašė, ir sėkmingai. Tada pasirašiau su jais kontraktą – tapau vadybininku, kurio užduotis buvo ieškoti naujų klientų“, – dėsto.
Tačiau šioje pozicijoje ilgai neužsisėdėjo: „Man sekėsi, puikiai sutariau su vadovu. Būdamas 16-os gavau paaukštinimą – tapau verslo plėtros vadovu. Tada tapau vienu pagrindinių komandos narių. Daug dirbau, ėmiau keliauti po pasaulį, dažniau vesti motyvacinius seminarus. O 17-os tapau bendrovės akcininku ir vykdomuoju direktoriumi.“
Dirba moksleiviams
Tapęs direktoriumi Remigijus ėmėsi daryti gerus darbus. Pavyzdžiui, steigti programas moksleiviams, kurių metu šie gali neatlygintinai praktikuotis kompanijose ir susipažinti su skirtingomis darbo sritimis.
„Su skirtingomis įstaigomis, įmonėmis sudarome sutartis, pagal kurias moksleiviai ten gauna savo vadovą ir praktikuojasi sutartą laikotarpį – 3 mėnesius, pusmetį ar, pavyzdžiui, metus. Tokiu būdu Lietuvoje išugdėme jau 30 moksleivių, kuriems buvo sudarytos sąlygos pasirinkti norimą gyvenimo kelią“, – džiaugiasi jis.
Lyg to būtų negana, su jaunimu Remigijus dirba ir pats – betarpiškai bendrauja, motyvuoja važinėdamas po šalies mokyklas.
„Akis į akį susitikau jau su 15 tūkst. šalies moksleivių. Per susitikimus pasakoju jiems, kad Lietuvoje yra daug daugiau perspektyvų, nei daugelis galvoja. Raginu juos nevažiuoti į užsienį. Esu padaręs ir anoniminę apklausą – domėjausi, kiek moksleivių po mūsų susitikimo apsisprendė likti Lietuvoje. Tai 40 proc. moksleivių persigalvojo – jie nebevažiuos į Angliją ar Norvegiją, ir liks Lietuvoje siekti karjeros. Aš stengiuosi auginti jaunąją kartą, rūpinuosi šalies ekonomika. Man smagu padėti kitiems. Tai darau ne tam, kad tapčiau populiarus ar įvertintas. Tvirtai stoviu ant žemės. Tačiau manau, kad geri darbai kalba patys už save.“, – sako jaunuolis.
Kaip į tas mokyklas Remigijus patenka? „Pats paskambinu mokyklai, papasakoju, kas esu ir kad noriu atvažiuoti. Jie pasižiūri mano CV ir priima pas save. Dažniausiai susitinku su 9-11 klasių moksleiviais. Jie tikrai manęs klauso, jiems įdomu. Juk kalba kažką pasiekęs bendraamžis... Be to, moku įtaigiai kalbėti. Kai kalbu, niekas nebūna „įlindęs“ į telefoną, nešnara... Pasakojimus pradedu nuo asmeniškų dalykų, tada tęsiu pasakodamas, ką jie gali pasiekti“, – šypsosi.
Dirbs Lietuvai
Ką nori pasiekti Remigijus, žinoma, aiškiai žino ir pats. Vaikinas ketina studijuoti Vilniuje esančiame ISM universitete, norėtų mokytis Tarptautinio verslo ir komunikacijos studijų programoje.
Ir nors pats jau kelerius metus uoliai derina mokslus gimnazijoje ir darbą, neabejoja, kad vietą universitete gaus – juk net ir dirbant gali pasigirti mokykliniu 9,67 balo vidurkiu.
„Taip, tikrai praleidau daug pamokų, tačiau mokausi puikiai, ir jokių ypatingų sąlygų man mokykloje niekas specialiai nesudarinėja. Visus kontrolinius rašau taip pat, kaip ir visi, tik kartais – kitą dieną. Aš žinau, kad reikia baigti mokyklą, kad reikia stengtis. Vadinu tai vienu žodžiu: disciplina“, – šypsosi.
O baigdamas pokalbį tvirtai priduria, kad dirbo ir dirbs tiktai Lietuvai.