Atrodo, kad Silvestro ir Manto tėvai tikrai gali didžiuotis užauginę tokius sūnus. Abu jie nebijo drąsiai žengti savo keliais ir siekti užsibrėžtų tikslų. Mantas kuria podcastus, vaidina spektakliuose, žinomumas jam tikrai nesvetimas. Tačiau šį kartą prožektorių šviesos bus nukreiptos į jo brolį Silvestrą.
Kai su juo kalbėjome, atrodė, kad vaikinas galėtų istorijas apie savo gyvenimą pasakoti dar pusę paros – jo galvoje gimsta daugybė idėjų ir minčių, susijusių su verslu. Nors daugelis jaunų žmonių mokykloje suka galvą, kur baigus ją stoti, Silvestras pasakoja, dar paauglystėje supratęs, kad jo kelias – verslas. Vos atsiėmęs 12 klasės diplomą, jis išvažiavo į Vilnių mokytis verslo ir vadybos.
„Manau, kad Y kartai priklausančių žmonių problema yra nežinojimas, ką nori veikti gyvenime, visi yra pasimetę. Anksčiau tėvai pasakydavo, kad dirbsi, pavyzdžiui, statybininku, vaikas tą ir darydavo. Dabar mes turime labai didelį pasirinkimą, darome tai, ko tik užsigeidžiame, bet dėl to neretai kyla nepasitenkinimas, depresija. Džiaugiuosi, kad niekada neturėjau tokios problemos, aš buvau įsitikinęs – užsiimsiu verslu. Kai įstojau į universitetą, pirmą pusmetį smarkiai mokiausi, o paskui prasidėjo studentavimo laikai, atitrūkau nuo realybės, – juokiasi Silvestras. – Antrame kurse supratau, kad per dvejus metus nieko nepadariau.“
Kai dar mokėsi universitete, Silvestras gavo pasiūlymą iš savo brolio – įsidarbino pas jo prodiuserius. Kartu su Mantu važiavo į spektaklius, įvairius renginius. Tuo metu vaikinas buvo tikra dešinioji brolio ranka – bendravo su svarbiais žmonėmis, nuveždavo komandą į reikiamą vietą. Ir nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad žinomo humoristo broliui turėtų būti viskas paklota po kojomis, pats Silvestras sako dabar viską darantis ir savo ateitį kuriantis pats. Anot jo, brolio pagalba tik paskatintų kalbas bei parodytų, kad jis renkasi patį paprasčiausią, jau išmintą ir patikrintą kelią.
„Kai man pasako: „Tu Manto brolis“, negaliu sakyti, kad susierzinu, bet vis tiek būna nemalonu. Man keistas toks žmonių požiūris – jei turi žinomą artimą žmogų, atrodo, esi ypatingesnis už kitus. Galėčiau naudotis tam tikra padėtimi, bet man tai žema ir graudu. Tokios minties net neturiu. O žmonės mane atpažįsta kaip Manto brolį tik tada, kai būnu su juo. Mes esame labai skirtingi, daug panašumų neatrastumėte, išskyrus tai, kad abu turime tėčio charizmą ir panašų juoką.“
Studijos ir studentavimo metai Silvestrui nebuvo tokie saldūs, o brolio pasiūlytas darbas nepatiko. Vaikinui reikėjo daugiau praktikos, todėl nieko nelaukęs jis nusprendė, kad atėjo laikas viską imti į savo rankas. Paskambino tėvams ir pasakė: „Mama, tėti, žinokit, kursiu savo verslą.“
Vos 22 metų vaikinas iš banko pasiėmė solidžią penkiaženklę sumą (tikslios sumos pašnekovas įvardyti nenorėjo – aut. past.) ir nėrė į verslą. Ir nors ją atiduoti jau beveik pavyko, pasakodamas savo istoriją Silvestras prisiminė, kad tuo metu, kai pasakė tėvams apie į jo sąskaitą įplaukusius pinigus, brolis palaikymo neišreiškė, mama, kaip juokdamasis pats sakė, puolė į paniką, kurią lydėjo tėvams suprantami klausimai, o kas bus, jei nepasiseks.
„Kas nerizikuoja, tas negeria šampano, – dabar juokiasi Silvestras. – Brolis man siūlė naują darbą pas kitą prodiuserį, būčiau gavęs tikrai geras karjeros galimybes, stabilų atlyginimą, pažintis. Reikėjo tik eiti pramintu keliu ir ploti rankomis. Bet su Mantu kartu dirbti sunku, visas klaidas jis sako tiesiai į akis, be jokių užuolankų. Kai pasakiau, jog imuosi savo verslo, labai ilgai nebendravome, buvo kilusi nemenka įtampa. Pamenu, mama rovėsi plaukus, galvojo, kaip aš kursiu tą verslą, kai brolis siūlo tokį gerą darbą. Bet aš pasirinkau savo kelią ir labai tuo džiaugiuosi. Tuo metu galvojau, kad noriu daryti tai, kas man patinka, atrodė, jog nepasisekus važiuosiu į Norvegijos fabriką, uždirbsiu pinigus ir grąžinsiu paskolą.“
Ir nors pozityvumo Silvestrui nestinga, vaikinui nutiko būtent toks scenarijus, apie kurį galvojo jo mama. Jo verslas „Memby“ – iš pradžių buvusi lojalumo programa, nepasisekė. Silvestras prisimena greitai supratęs, kad kartu su kolegomis norėjo daug problemų sujungti į vieną ir pateikti klientams jų sprendimą. Tačiau pagrindinės idėjos neišgryninimas ir pinigų švaistymas tam, ko žmonėms iš tiesų nereikia, lėmė startuolio žlugimą.
„Dabar visiems sakau, kad, visų pirma, reikia turėti gerą idėją ir ją išbandyti su kuo mažesniu biudžetu. Svarbu pagalvoti, kas bus tavo tikslinė auditorija. Kuriant produktą, nereikia iš karto jo parduoti. Kur kas svarbiau suprasti vartotojo problemas ir, jeigu jas išsprendžia tavo produktas ir žmogus pasiruošęs už jį mokėti pinigus, vadinasi, randi savo tikslinę auditoriją. Tuomet gali pradėti įgyvendinti idėją“, – apie verslo kūrimo klaidas 15min pasakojo Silvestras.
Tačiau žlugus pirmam startuoliui, vaikinas rankų nenuleido. Verslo vandenyse jis jau nardė kaip žuvis, todėl netrukus gavo pažįstamo pasiūlymą užsiimti e.pašto rinkodara. Tai leido Silvestrui susitaupyti pinigų ir vėl iš naujo prikelti žlugusį „Memby“. Sustabdęs savo mokslus jis trumpam rado progą išvykti ir į Tailandą, kuriame praleido pusę metų.
„Visą laiką norėjau keliauti. Supratau, kad turiu puikią galimybę tai padaryti, todėl vienas išskridau į Pietryčių Aziją. Iš pradžių nejaučiau liūdesio, o ir tokiam mieste kaip Bankokas draugų tikrai nerasi ant kiekvieno kampo. Nors jiems neturėjau daug laiko, visgi vėliau pradėjo trūkti natūralaus bendravimo, vakarais skambindavau draugams. Man buvo svarbu, kad šalia manęs būtų bent vienas artimas žmogus, su kuriuo galėčiau pasidalyti įspūdžiais“, – atvirai kalbėjo S.Stonkus.
Jo planuose taip pat buvo ir kelionės į Indiją bei Argentiną, tačiau atgijus „Memby“ platformai, dėl susitikimų su klientais bei užgriuvusių darbų Silvestras grįžo į gimtinę. Nors dabar jis turi daugybę darbų, vaikinas sako niekada neprarandantis progos praleisti laiko su šeima, todėl metų pradžioje kartu su tėčiu bei broliu jie keliavo į Romą.
„Prieš daug metų tėvai sunkiai dirbdavo, o mano brolis Mantas su manimi praleisdavo labai daug laiko. Jis mane užaugino, todėl ilgai jautė atsakomybę, auklėjo. Kai subrendau, pradėjau vadovautis savo galva, nesutikdavau su jo mintimis. Brolis darydavo sprendimus, kurie man buvo nepriimtini. Pamenu, kelionėje, vieną vakarą tėčiui nuėjus miegoti, mes su Mantu nuoširdžiai pasikalbėjome, sutarėme, kad nesikišime į vienas kito reikalus ir dėl jų nesipyksime“, – prisiminė Silvestras.
Jaunojo verslininko šeima, pamačiusi, kad nėra kitos išeities, kaip leisti jaunėliui rizikuoti ir pačiam įgyvendinti idėjas, sūnų palaiko, bet nevengia kritikos. Silvestras sako ir pats sau jos negailintis, todėl dabar kurdamas dar vieną verslą iš pradžių gerai prisimintų senas, savo kailiu patirtas pamokas.
„Pirmoji ir labai svarbi – kartais per daug apie save gerai galvojame, manome, kad mums nereikės kokių nors žinių, kurias, pavyzdžiui, gauname mokykloje. Antra, dažnai verslo idėja atrodo gera tik tau pačiam. Net jei ir matai, kad ji patinka kitiems, dažnai tie žmonės žavisi tik užsidegimu. Trečia, svarbu nedaryti visko iš karto. Pavyzdžiui, jei nori turėti makdonaldą, nestatyk 120 makdonaldų skirtingose Vilniaus vietose“, – sako S.Stonkus.
Paklausus, ar ateityje vaikinas svarsto pristatyti dar vieną verslo idėją, jis nė nemirktelėjęs sako, kad į šį klausimą atsakyti labai paprasta.
„Man neįmanoma gyventi be rizikos, esu toks žmogus. Vaikystėje norėdavau ką nors daryti, kurti, bet niekada nebaigdavau to, ką pradėdavau. Dabar turiu milijoną idėjų, kurias galėčiau įgyvendinti, bet suprantu, kad kol kas reikia truputį sustoti ir įgyvendinti jau pradėtus planus“, – šypsojosi vaikinas.
