Aštuntą dešimtį įpusėjusią Laimutę radome ligoninės skyriuje, į kurį guldomi senukai, kuriais nėra kam pasirūpinti. Bet mūsų laidos herojė juk turi sūnų, kuris pasišovė sumokėti mamos įsiskolinimus už butą, mokėti mokesčius, remontuoti jos kambarį, virti pietus. Deja, netrunka paaiškėti, kad tai – tik gražūs ketinimai. Laimutė drebančiomis rankomis išskleidžia skepetaitę, į kurią skrupulingai suvynioti keli metaliniai litai – tai, kas liko iš vienturčio dar praėjusią savaitę duotų 20-ies litų. „Dienai – pusantro lito, už juos nusiperku čebureką“, – pasakoja močiutė. Tačiau ligoninėje ji nebadauja – gauna ir valdiško maisto. Namuose buvo blogiau: „Įmeta sumuštinį, kaip šuniui kaulą, ir viskas“, guodžiasi ji dėl sūnaus, pasiimančio visą pensiją, elgesio. Laimutės žodžius patvirtina ir kaimynai, o bendrabučio kambarėlis, kuriame ji gyveno prieš patekdama į ligoninę, atrodo baisiau, kaip po karo. Net klozetas be bakelio vandeniui nuleisti.
Eduardas, Laimutės sūnus, mamą į ligoninę neva ir išvežė tam, kad galėtų remontą padaryti. Tačiau dienos bėga, o darbai nevyksta. „Geriau namuose duoną su druska valgyčiau, negu čia, ligoninėje, lindėčiau“, – virkauja moteris. Kiekvienam paukščiui savas lizdas mieliausias, kad ir koks baisus jis būtų.
Pats Eduardas prisipažino, kad itin retai lankydavo mamą – du kartus per metus. Per jos gimtadienį ir Kalėdas. O gėlių apskritai nepirkdavo. Žurnalistės įkalbėtas, jis vis tik ryžtasi vos ne gyvenimo žygiui – nupirkti mamai kelis kardelių žiedus. „Jaučiuosi kvailai“, – prisipažįsta vyras. Tačiau jo kuklumas kaip mat išgaruoja, kai prasideda kalba apie mamos pensiją – kiek daugiau nei pusseptinto šimto litų. Žurnalistės adresu pradeda skrieti „pypt, pypt“ žodeliai. Visgi gėles mamai sūnus įteikė. Reikėtų pamatyti, kaip ji reagavo...
Egidijaus Knispelio pokalbis studijoje su laidos svečiu ir patarimai, kaip elgtis senyvo amžiaus žmogui, pakliuvusiam į tokią nemalonią situaciją. Jaudinantis pasakojimas ir tikri jausmai. Laida „24 valandos” 16.40 per LNK.