Ir nors anksčiau vasarą gimusi dainininkė kone visuomet per gimtadienį dirbdavo, pastaruosius keletą metų grafikus planuodavosi taip, kad tądien būtų laisva. O šiemet vėl grįžo prie to, kas širdžiai artima – su nekantrumu laukia vakaro, kur pasveikinti jos atvyks ne tik artimi draugai ir bičiuliai, bet ir būrys gerbėjų.
„Prieš keletą metų gimtadienį švenčiau Šventojoje, tuomet man padainavus į sceną laikydamas didžiulį tortą atėjo renginio vedėjas, visi susirinkusieji man dainavo „su gimimo diena“. Jausmas – neįtikėtinas, tai buvo viena didžiausių mano gautų dovanų“, – 15min sakė Mia.
Kalbant apie dovanas, kokių dar įsimintinų esate gavusi? Jei prisimintumėte ankstesnius metus – kas labiausiai išliko atmintyje?
Vienais metais draugai iš užsienio padovanojo man didžiulę gėlių puokštę. Bet tokią didžiulę! Jos vienas žmogus ir pakelti negalėjo. Ji buvo gal metro ilgio ir dar daugiau – pločio. Pavadinau tą puokštę „vainiku“, nes, na, tokia didžiulė! O ant jos buvo pasodinta porcelianinė lėlė – tai buvo išties originali dovana.
Esu gavus labai daug uogų – vyšnių, braškių. Aras Vėberis kažkuriais metais man yra padovanojęs labai daug raudonų balionų. O šiaip kai kurių dovanų ir išduot negaliu – jos labai asmeniškos.
O kaip šiemet švęsite gimtadienį? Nusimato koks siautulingas vakarėlis?
Šią vasarą suplanuoti koncertai, nebus laiko kada atsikvėpti. Galbūt rudeniui atidėsiu, bet dar nežinau. Man Kalėdos – daug didesnė šventė, niekada to gimtadienio per daug nesureikšminau.
Ir kuo toliau, tuo labiau nesureikšminu. Net pagalvoju, kad norėčiau, kad gimtadieni eitų atgal, o ne į priekį.
Atgal? Kad nedaug čia tų gimtadienių!
Na, taip, nedaug... 18-asis.
Jaučiatės kaip 18-ikos? Čia taip skaičiuojate pati metus – 18 plius dar „šiek tiek“?
Kai pasižiūriu į savo pasą, nesuprantu, kiek man metų. Užstrigau kažkuriame laikotarpyje. Laikas eina, bet tuo pat metu atrodo, kad niekas nesikeičia.
O kuriame užstrigote?
Maždaug tiek 26–27-eriais metais ir vis negaliu ištrūkti iš to amžiaus. Man vis atrodo, kad man 27-eri. Labai gerai pamenu tuos metus, kai suėjo 28-eri, o manęs paklausė, kelintas mano gimtadienis. Natūraliai sudvejojau – kiek čia man tų metų? 27? 28? Geras tas amžius, kai pagalvoju. Būdami jame žmonės nesensta.
Kokiomis nuotaikomis pasitinkate gimtadienį?
Fantastiškomis. Šiandien sakau, kad visos bėdos – jau praeityje. Jaučiuosi užsigrūdinusi, gal net užaugusi, labiau subrendusi. Nebesureikšminu nieko, į viską žiūriu lengviau, paprasčiau, ir man tai patinka. Šiandien tiesiog myliu gyvenimą ir į viską žvelgiu su šypsena veide.
Šie metai jums išties nepagailėjo išbandymų: žlugo restorano Druskininkuose „Pepe“ veikla, dalyvavote „Eurovizijos“ atrankoje, tačiau finalo nepasiekėte, vyras Nerijus Antanavičius įsivėlė ne į vieną skandalą ir iki šiol varsto teismų duris. Kaip visa išgyvenote?
Jei visos tos mano bėdos būtų nutikę prieš 10 metų, turbūt išsikraustyčiau iš proto. Tačiau dabar – kuo toliau, tuo labiau – jaučiuosi rami. Iš tiesų, užsigrūdinau. Todėl jau nebežinau, kas mane galėtų išmušti iš vėžių. Žinoma, reiktų nusispjauti per petį – niekada nežinai, kokie išbandymai tavęs laukia.
Tačiau visa tai patikrina ir žmones šalia – džiaugiuosi, kad turiu palaikymo komandą, tuos, kurie visuomet su manimi, kurie man padeda.
Per savo kvailą pasitikėjimą, per kvailą gerumą, smarkiai nudegiau. Bet žiūrėdama į visa tai kitomis akimis, džiaugiuosi visa šia patirtimi. Tai tikrai buvo labai spalvingi metai, gal net – patys spalvingiausi. Ir net ne dėl mano pačios noro – jie tiesiog buvo pilni visko.
Kokių pamąstymu jums davė visi šie įvykiai? Ko jus pačią išmokė?
Daug mąsčiau. Išmokau save kontroliuoti kritinėse situacijose, atradau savyje savybių, kurių anksčiau nemačiau. Nors apskritai – kai ištinka kokia nors bėda, jau išmokau nebepasimesti. Tapau stipri kaip karys lauke – einu kiaurai sienos. Man pačiai dėl to net keista
Dar vienas atradimas – išmokau nesinervinti dėl tam tikrų dalykų, dėl kurių anksčiau nervindavausi: dėl apkalbų, dėl tam tikrų nemalonių situacijų. Kartais ir nežinai, kas vyksta tau už nugaros. Dabar jau nebekreipiu dėmesio į tai, nebesijaudinu dėl to, ką kalba kiti. Išmokau mylėti save. Esu tokia, kokia esu, negaliu iš esmės pakeisti savęs. Myliu gyvenimą tokį, koks jis yra, su visomis padarytomis klaidomis.
O tos klaidos – juk po jų, po tų visų paslydimų, reikia atsitiesti, išlaukti, kol ims augti nauji sparnai. Šiandien, kaip suprantu, jie vėl dygsta, tačiau turbūt buvo tokių momentų, kai norėjosi užsidaryti namuose, susisukti po antklode kur kamputyje ir tyliai paverkti.
Tikrai buvo momentas, kai norėjosi užsidaryt ir gyventi tik su savo lova. Tačiau šiandien galiu pasakyti tik tiek, kad tas laikotarpis mane daug ko išmokė. Nebetrankau galvos į sieną, nes nebematau prasmės to daryti.
Išmokau priimti kiekvieną gyvenimo pamoką, stengiuosi natūraliai priimti dalykus. Juk visi sunkumai daro mus geresniais, stipresniais, atlaidesniais. Džiaugiuosi viskuo, kas vyksta mano gyvenime.
O ir šiaip – juk niekada nežinai, kokia užduotis tau yra skirta gyvenime. Todėl svarbu suprasti, kokias pamokas iš kiekvienos situacijos turi išmokti. Tikiu, kad niekas nevyksta šiaip sau.
Atradote ir naujų veiklų, hobių. Jūsų gyvenime atsirado tenisas, ambicijos apie interjero dizainerės veiklą. Kur pastaruoju metu nukreipiate jėgas?
Pastaruoju metu gyvenu tik muzika. Muzika mano gyvenime – pati svarbiausia. Todėl ir gimtadienio proga planuoju koncertą, pajūryje susibursime su gyvo garso grupe – taip savo šventę paminėsiu ir su gerbėjais.
O visos kitos veiklos... Norų, planų yra daug. Tačiau kol kas nenoriu per daug apie tai kalbėti.
Dar pavasarį prakalbote emigraciją, vėliau planus atidėjote rudeniui. Ar dar apie tai galvojate?
Turiu planų ir su muzika, ir su išvykimu – to tikrai nepamiršau, ambicijų yra visokių. Nors kalbėti apie tai garsiai nenoriu, laikausi principo – tol, kol neįgyvendinau planų, kol, kaip sako, neperšokau per griovį, tol nesakau „op!“.
Ko pati sau palinkėtumėte ateinančių metų proga?
Būti ten, kur gerai jaučiuosi. Gyventi ne tą patogų gyvenimą, tačiau širdžiai malonų, mielą gyvenimą. Išgyventi širdžiai malonias situacijas. Ir jei ištiktų kokios bėdos – o tas natūralu ir įmanoma – palinkėčiau sau stiprybės, kurią dabar turiu. Kad ji niekada neišblėstų.
O kalbant apie tą stiprybę – kur jos pati ieškote, kur ją randate? Meditacija, sportas, kokia veikla? Kur randate nusiraminimą?
Net nežinau. Kai mane ištinka bėda, stiprybė ima ir atsiranda. Kai suvokiu, kad viskas krenta ant mano vienos pečių, tos jėgos pačios atsiranda. Tačiau iš kur – sunkiai paaiškinama. Didžioji mano gyvenimo jėga – muzika, mano sūnus, tai man labiausiai padeda.
Prieš kelias dienas klausiau kunigo pamokslo, kuriame jis kalbėjo apie tai, kad žmonių galimybių klodai yra neišsemiami, kad žmonės neturi galimybių ribos. Kad jei kažko nori – būtinai tai pasieksi, tik privalai bandyti. Nes nepabandęs – nesužinosi. Ir, tebūnie, kokį kartą nepasiseks, vis tiek dažniau pasiseks. Svarbiausia – tikėti.
