Dar neseniai savo gyvenimą Londone ne vienerius metus kurti bandžiusi dainininkė, savo ramybę visgi rado namuose, Lietuvoje. Milijoninis Didžiosios Britanijos miestas, kur verda žiauri konkurencija, kur tam, kad išsilaikytum reikia daug daugiau pastangų, pasiglemžė Donatos psichologinę sveikatą. Bandžiusi daryti daugiau nei leidžia jėgos, ji galiausiai perdegė taip, kad susirgo depresija ir ketverius metus gyveno su panikos priepuoliais.
„Viskas prasidėjo nuo nervinio išsekimo ir perėjo iki emocijų, kai nieko nebenori – gali visą laiką tiesiog žiūrėti į sieną. Aš savaitėmis sėdėjau nieko neveikdama, nes paprasčiausiai nieko negalėjau veikti. Realiai gyvenau savaitę per mėnesį – septynios dienos normalios, kai gali dirbti, o visa kita – dugnas. Aš nerašiau dainų, neįrašinėjau, aš buvau zombis. Tiesiog vegetavau“, – 15min atvirai apie ligą pasakoja Donata Virbilaitė.
– Donata, tai kas buvo nutiko tavo gyvenime, kad ėmei su savimi nebesusitvarkyti?
– Aš labai daug bėgau, turėjau per daug veiklos. Gyventi Londone yra tikrai sunku. Čia darai ir tai, ką reikia – kad pragyventum, ir tai, ką nori – kad jaustumeis laimingas, save išpildantis.
Miegodavau po keturias valandas per parą, įsirengiau studiją, pradėjau filmuotis visokiuose filmuose, ėjau per modelių agentūras. O dar turėjau darbą pilnu etatu, kur kartais tekdavo praleisti po 14 valandų.
Aš Londone praleidau labai daug smagių akimirkų, atrodė, kad viskas yra puiku. Bet matyt organizmui visko buvo per daug. O aš to nesupratau.
– Londone įsitvirtinti daug sunkiau?
– Tam, kad įsitvirtintum Londone ir galėtum dirbti „ant savęs“, reikia praeiti labai daug mėšlo. O mano tikslas ir buvo tas, kad galėčiau nebedirbti paprasto darbo – buvau renginių ir rezervacijų administratorė.
Pradžia buvo labai sunki. Juk reikia ir save išlaikyti, ir nuomą sumokėti, kuri kainuoja beprotiškai didelius pinigus. O ir to darbo man reikėjo tam, kad galėčiau daryti tai, ką iš tikrųjų noriu – tai yra dainuoti, kurti studiją. Tikrąjį gyvenimą, apie kurį svajojau, gyvenau po darbo valandų.
Vėliau pradėjau kilti pareigose, tapau pavaduotoja, gavau pasiūlymą tapti viena iš pagrindinių vadybininkių, bet jau tuomet sveikata buvo pašlijusi, todėl darbo atsisakiau. Supratau, kad nepatempsiu.
– Kaip nerimo sutrikimai pirmąkart pasirodė tavo gyvenime?
– Grįžtant po atostogų iš Ispanijos man lėktuve pasidarė labai sunku kvėpuoti, nežinojau, ką daryti. Stiuardesės davė vandens, bet niekas nepadėjo, nesupratau, kas man darosi.
Mano savijauta pasiekė tokį apogėjų, kad maniau, jog tuoj numirsiu. Lėktuvo darbuotojams net buvo minčių leistis Paryžiuje tam, kad mane nuvežtų į ligoninę. Bet tada stiuardesės per garsiakalbį surado kartu skridusią gydytoją. Ji pakalbėjusi su manimi pasakė, jog tai – panikos priepuolis, ir kad viskas bus gerai.
Nusileidus lėktuvui visi keleiviai buvo išlaipinti, o pas mane atvažiavo greitoji. Ji mane nuvežė į narkotikų patikrą.
Nusileidus lėktuvui visi keleiviai buvo išlaipinti, o pas mane atvažiavo greitoji. Ji mane nuvežė į narkotikų patikrą
– Kodėl ne į ligoninę?
– Kai dabar viską žinau, aš elgiausi būtent taip, kaip elgiasi žmonės, kurie arba veža narkotikus, arba yra jų pavartoję.
Panikos priepuolio metu ima labai stipriai plakti širdis, kurią girdi visame kūne. Norėdamas negirdėti ir kiek nusiraminti, bandai sukoncentruoti mintis į kažką kita – imi greitai judinti koją, aš, pavyzdžiui, ėmiau trinti rankas, pirštus, krūtinę. Taip nukreipiau dėmesį nuo savo pulso, nes kitu atveju, girdėdama širdies plakimą, imdavau dar labiau nervintis ir bijoti.
Toks elgesys oro uosto darbuotojams pasirodė įtartinas. Kadangi atostogų skridau su drauge, mes buvome atskirtos, mūsų klausinėjo, kur mes gyvename, ką darome, iš kur esame pažįstamos. Mes buvome apieškotos, apčiupinėtos, reikėjo nusirengti ir pasilikti tik plonus drabužius, buvo iškraustyti visi daiktai. Taip pat buvo paimta labai daug tepinėlių – nuo rankų, kitų kūno vietų, drabužių, rankinukų, lagaminų.
Po pusantros valandos darbuotojai galiausiai suprato, kad man iš tikrųjų buvo panikos ataka.
– Įsivaizduoju, jau ir taip nerimas ėmė viršų, o dar kiek jo turėjo pridėti tavęs apieškojimas…
– Man buvo labai sunku kalbėti su policininkais, man trūko žodžių, išsausėjo burna… Galiausiai pasakiau, kad man yra panikos priepuolis, ir jei jie toliau mane tardys, mane tikrai ištiks širdies smūgis.
Tuomet jie mūsų labai atsiprašė. Ir aš juos suprantu – juk jų toks darbas.
– Tądien baigėsi ir nerimas?
– Tą vakarą viskas buvo ramu, kitą dieną ėjau į darbą. Bet po savaitės man grįžo nerimas – toks nemalonus jausmas, kai apie nieką negali mąstyti, tiesiog žiauriai plaka širdis, sunku kvėpuoti.
Aš vis tiek stengdavausi lipti per save, eiti į darbus, mama atsiuntė raminamų vaistų. Taip gyvenau kokius metus.
– Nesikreipei į medikus?
– Iš pradžių galvojau, kad gal visa tai susiję su fiziniais dalykais – gal su širdimi prastai, gal kitos organizme funkcijos tinkamai nedirba. Dėl to į medikus kreipiausi daugybę kartų. Buvau ne kartą nuvykusi į skubiosios pagalbos skyrių. Bet Anglijoje šią ligą turi daug gyventojų, gydytojai ją puikiai žino ir net yra pripratę – daug britų turi nervinius išsekimus, panikos priepuolius, nerimo atakas.
Ateidavau beprotiškai blogai besijausdama, negaliu kvėpuoti, širdis stoja, pulsas kokie 160. O gydytojai ramiai pasiūlo atsisėsti, duoda maišelį į rankas ir sako: kvėpuok
Tas net mane šiek tiek erzindavo – ateidavau beprotiškai blogai besijausdama, negaliu kvėpuoti, širdis stoja, pulsas kokie 160, jei ne daugiau. O jie visiškai ramiai pasiūlo atsisėsti, duoda maišelį į rankas ir sako: kvėpuok. Tolygus kvėpavimas suvienodina širdies ritmą ir tada eini namo.
Gydytojai sakydavo, kad gali man išrašyti arba antidepresantų, arba turiu pradėti tvarkytis savo gyvenimą, jį gyventi ramiau, eiti į jogą.
– Tai ar nuėjai?
– Man reikėjo metų, kad suvokčiau, kas su manim vyksta ir tai sau pripažinčiau. Pirmas dalykas, ką padariau – mečiau viską, kas gali daryti įtaką sustiprėjusiam širdies plakimui. Tai yra emocinė liga, bet turinti fizinius padarinius. Todėl per vieną naktį mečiau rūkyti, atsisakiau alkoholio, kavos, visokių gėrimų, kur buvo kofeino. Ėmiau nebevalgyti rūkytos mėsos, kuri gali apsunkinti organizmą. Ir iš tikrųjų man šiek tiek palengvėjo.
Visgi bet koks minimalus dirgiklis gyvenime vėl iššaukdavo panikos priepuolį. O dažniausiai jis pasirodydavo tada, kai nusiramini ir pradedi galvoti: jėga, jau savaitę jaučiuosi gerai. Va tada būdavo ragai…
Kartą po dviejų mėnesių ramybės, bežiūrint televizorių, ėmė tirpti galva, nugara, visas kūnas, maniau, kad kraujas liejasi į smegenis, ir tuoj patirsiu insultą. Ačiū dievui, buvau su drauge, ji paskambino greitajai ir išvežė į ligoninę.
Anglijoje yra taip – jei nekrenti ant žemės, vadinasi, gali palaukti. Atsėdėjus dvi paras, mane paguldė į ligoninę. Gydytojai viską patikrino ir vėl pasakė, kad visa tai yra dėl nerimo.
Baisiausia, kad priepuoliai pasireiškia skirtingais simptomais, todėl kaskart pasijutęs blogai, beprotiškai išsigąsti ir nesupranti – gal čia šįkart kažkoks fizinis sutrikimas. Bet pasirodo, kad ta pati panika, tik jau kitokia forma. Apskritai, ji visiems žmonėms pasireiškia skirtingai.
Būdama ligoninėje dar išsireikalavau, kad man padarytų magnetinį galvos rezonansą. Peršvietus galvą, gydytoja pasakė, kad viskas atrodo gerai, o jei net kažkas buvo – mano organizmas pats viską sutvarkė. Aš dar perklausiau – negi tai reiškia, kad man galėjo būti kažkas plyšę? Gydytoja pasakė – „taip“. Įsivaizduokit, kaip mane tai „nuramino“...
Baisiausia, kad priepuoliai pasireiškia skirtingais simptomais, todėl kaskart pasijutęs blogai, beprotiškai išsigąsti ir nesupranti – gal čia šįkart kažkoks fizinis sutrikimas
– Ir toliau gyvenai su priepuoliais?
– Kulminacija buvo tada, kai ėmiau pykti. Šiaip aš nesu piktas žmogus, visada su kitais stengiuosi sutarti gražiuoju. Bet staiga aš pradėjau pykti ant visko aplinkui – ant draugės, kuri paliko nesuplautus indus, ant mamos, kad neatvežė kažkokio daikto…
Vieną dieną turėjau didelį pykčio priepuolį – žiauriai apšaukiau savo draugę, ko niekada nesu padariusi. Tada supratau – viskas, va dabar jau buvo dugnas. Supratau, kad man reikia keisti kažką daugiau, ne tik atsisakyti kelių dalykų.
– Tai ko atsisakei?
– Kaip tik tuo metu iš rankų ėmė kristi daug dalykų. Matyt gyvenimas pats viską sudėliojo. Jau atrodė, kad gal galėsiu po truputį dirbti sau – studija įsivažiuoja, turiu daugiau mokinių. Bet kaip tik tą akimirką išsikraustė žmonės, kurie gyveno pas mane, man pasiūlė išeiti iš darbo, nes per daug važinėjau į Lietuvą, kur turėjau projektų, o galiausiai praradau studiją, kurią nuomojausi – nieko nepasakę šeimininkai ją perleido kitam žmogui.
Tada pagalvojau: žinot ką, eikite jūs visi velniop! Pridaviau butą, susidėjau daiktus ir grįžau į Lietuvą.
– Lietuvoje viskas pasikeitė?
– Čia nusprendžiau iš esmės keisti savo gyvenimo būdą. Pirmiausia, ką sau pažadėjau – penktadienį, šeštadienį, sekmadienį niekada neturėti darbų, išskyrus renginius ir koncertus. O jei jų nėra – tos dienos bus tik mano.
Tuomet nusprendžiau būtinai miegoti 8 valandas per parą, nueiti į lovą ne vėliau nei vidurnaktį. Pusę metų treniravau save, nes kai patirdavau panikos priepuolius, mane kamuodavo dar ir nemiga.
Grįžus į Vilnių, turėjau daug projektų, atrodė, kad viskas sekasi, bet ta liga vis tiek vis užklupdavo. Tada, kai mažiausiai tikėdavausi.
Todėl nusprendžiau nueiti pas psichologą. Ilgą laiką bandžiau save įtikinti, kad su viskuo galiu susitvarkyti pati, esu stipri. Bet, deja, tokioje situacijoje negali pats. Reikia žmonių, reikia kalbėti, reikia, kad kažkas padėtų.
Tai liečia ir aplinkos žmones – labai svarbu pasidalinti su draugais, su viešuma, tada pasidaro lengviau. Taip sužinojau, kad ne vienas mano aplinkoje esantis žmogus susiduria su panašiais išgyvenimais.
Nusprendžiau nueiti pas psichologą. Ilgą laiką bandžiau save įtikinti, kad su viskuo galiu susitvarkyti pati, esu stipri. Bet, deja, tokioje situacijoje negali pats
– Psichologas ir padėjo išsikapstyti?
– Pirmi seansai man nebuvo labai malonūs, bet po to supratau, kad man šito tikrai reikėjo. Supratau, kad viską reikia daryti kartu – kalbėti su artimaisiais, specialistais ir keisti gyvenimo būdą.
– Artimieji suprato tave?
– Turiu artimoje aplinkoje žmonių, kurie nepripažįsta mano problemų ir nenori jų klausyti. Vis dar dauguma nepripažįsta šios ligos. Kai kurie mano, kad jei emociškai jautiesi blogai, vadinasi, pats esi kaltas ir kvailas. Sako: taigi nusiramink, ko tu čia nerviniesi.
Bet juk tai susikaupia per metų metus – nuo tada, kai baigiau mokyklą, pradėjau lįsti į šou verslą. Tada aš apie tai, kiek man kainuoja emociškai toks gyvenimas, nepagalvojau, nes bandžiau išspausti maksimumą. Bandžiau įrodinėti, kad esu stipri ir viską galiu pati. O tada atsibudau supratusi, kad išeikvojau visą savo gyvenimo energiją.
Bet negaliu kaltinti ir aplinkinių – nepabuvęs kito kailyje, nepatyręs panašių problemų, kito nesuprasi. Juolab aš daug ką slėpiau po dirbtina šypsena, todėl ir mano gyvenimas kitiems atrodė kitoks nei yra iš tikrųjų.
Pagyvenus kitose šalyse – tiek Turkijoje, tiek Anglijoje, suprantu, kad tik Lietuvoje yra tiek daug žmonių, kurie žiauriai smerkia, žemina draugus, kaimynus, artimuosius. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl tiek mūsų serga.
– Iki šiol vaikštai per psichologą?
– Nuo liepos mėnesio išėjau.
Turiu artimoje aplinkoje žmonių, kurie nepripažįsta mano problemų ir nenori jų klausyti. Vis dar dauguma nepripažįsta šios ligos
– Jautiesi pasveikusi?
– Net bijau kažką sakyti. Paskutinį kartą panikos priepuolį išgyvenau sausį. Išmokau su juo tvarkytis – elgiuosi kaip su draugu. Jei tik pradeda viskas kilti, jaučiu, kad prasideda, aš imu galvoti – ai, atėjai? Na, gerai, pabūk, aš pažiūrėsiu televizorių, kai atsibos – išeik. Ėmiau ignoruoti.
– Nerimas nepagydoma? Reikia tiesiog išmokti su juo tvarkytis?
– Čia nėra taisyklių. Šita liga yra neprognozuojama. Žinau žmonių, kurie sirgo 5-6 metus, po to 10 metų gyveno ramiai, bet galiausiai panikos priepuoliai vėl prasidėjo.
Bet blogiausia, kad žmonės bijo pripažinti, bijo gydytis ir baisiausias dalykas – bijo pasveikti. Jie save įtikina, kad geriau nebus. Bet bus! Aš irgi buvau priėjusi ribą, bet tada pasakiau sau, kad padarysiu bet ką, kad šitas jausmas praeitų. Ir man bent jau kol kas pavyko.
– Gyvendama Lietuvoje jautiesi geriau?
– Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad gyvendama tokį gyvenimą būsiu laiminga. Mano gyvenimas tapo paprastesnis nei aš jį bandžiau kurti. Norėjau viską išbandyti, bijojau pražiopsoti šansą.
Bet matyt man reikėjo pauzės. Dabar aš praleidžiu kai kurias progas. Iš pradžių pasibaigiu vienus darbus, po to galvoju apie kitus. Nebelekiu. Dabar dirbu darželiuose, turiu dainavimo pamokų – tokiu keliu ir einu, o toliau – žiūrėsim, kaip bus. Svarbiausia, kad į mano gyvenimą atėjo ramybė.
