Su Vaiva susisiekėme šeštadienio vakarą, tuo metu Havajuose buvo 9 valandos ryto. Rašytoja pasakojo, kad jau trečią dieną leidžia saviizoliacijoje ir nežino, ar apkeliavusi keturis oro uostus kuriame nors iš jų neapsikrėtė.
Dar būdama Lietuvoje, išgirdusi apie atšaukiamus skrydžius ir blogėjančią situaciją visame pasaulyje, ji priėmė sprendimą kuo greičiau keliauti namo į Havajus. O lengva tikrai nebuvo. Reikėjo užsisakyti skrydžių bilietus iš Lietuvos į Stambulą, Niujorką, Honolulu ir Kailua–Koną. Nepaisant to, kad iš pradžių kankino didelis nerimas, nebuvo aišku, ar skrydžių neatšauks ir pavyks grįžti namo, o likus vos vienam skrydžiui kažkur dingo svarbūs dokumentai, tačiau kelionė, anot Vaivos, pavyko sklandžiai.
15min ji sutiko papasakoti apie dėl koronaviruso pasikeitusią patikrą oro uostuose, kai kurių šalių atsainumą ir situaciją Havajuose. „Čia viskas laisviau, havajiečiai truputį garsėja apsileidimu, į viską žiūri pro pirštus, visi optimistiškai tikisi, kad nesusirgs“, – pasakojo pašnekovė.
– Į Havajus turėjote išvykti vėliau, bet nusprendėte grįžti praėjusią savaitę dėl susidariusios padėties. Kada buvo planuota jūsų kelionė namo?
– Taip, užsidarė visos sienos, buvo atšaukiami skrydžiai. Labai išsigandau, kad visai jų nebeliks ir negrįšiu pas vyrą. Pavyzdžiui, iš Vilniaus į Stambulą buvo paskutinis skrydis, lygiai taip pat spėjau į paskutinį skrydį iš Niujorko į Havajus. Planavau namo grįžti balandžio 13 dieną, bet turėjau tai padaryti trimis savaitėmis anksčiau.
– Pastarosiomis savaitėmis daug kas prieštaringai vertina keliaujančius žmones. Priimti sprendimą grįžti namo tokiu metu turbūt buvo tikras iššūkis, ar ilgai dvejojote?
– Aš taip pat kreivai žiūriu į tuos, kurie keliavo, kai URM viešai paskelbė, kad nepatartina, o žmonės skraidė slidinėti, pramogauti. Tokias keliones smerkiu. Bet tiek iš Amerikos, tiek iš Lietuvos vyriausybių buvo pasakyta, kad žmonėms reikia grįžti į savo gyvenamąją vietą arba likti ten, kur esi neapibrėžtam laikotarpiui. Aš tiesiog grįžau namo.
Paties skrydžio nebijojau, žinoma, galėjau užsikrėsti virusu, bet taip pat galėjau užsikrėsti ir likusi Lietuvoje. Mano mama dirba mokykloje, o mano mamos vyras – statybų darbų vykdytojas valstybinėje įmonėje, todėl kasdien ėjo į darbą. Tik buvo labai sunku priimti sprendimą ir palikti mamą bei senelius, išliejau daug ašarų, bet taip pat suvokiau, kad jiems niekaip negaliu padėti, negaliu jų net aplankyti. Emociškai sunkiai susitaikiau su tuo, kad mano kelionė Lietuvoje baigėsi anksčiau, nei planuota.
– Kokių dar planų turėjote Lietuvoje?
– Buvau pradėjusi įrašinėti audioknygą, turėjau nueiti į susitikimus su žmonėmis dėl įvairių projektų, pasimatyti bibliotekose su skaitytojais. Taip pat nespėjau į visus vizitus pas odontologę – teko išskristi nesusitvarkius, ką pradėjau. Žadėjau nueiti pas kosmetologę, seniai matytus draugus, pusseserę, pusbrolį.
Tikėjausi dvi savaites praleisti su seneliais, nes serga močiutė, bet nebespėjau. Galvojau, kad protingai planuoju darbus, o viešnagės pabaigoje būčiau skyrusi laiką artimiesiems. Turėjau daug planų, bet juk ne man vienai taip atsitiko, daugybei žmonių visame pasaulyje juos teko atšaukti. Man liūdna, kiti galbūt gyvena savo ritmu ir kai turi sustoti, galbūt jiems lengviau. Aš tokią kelionę planuoju tik kartą metuose, man ji labai svarbi.
– Artimieji palaikė jūsų sprendimą keliauti?
– Aš norėjau kuo ilgiau pabūti su mama, pasidarė labai liūdna, kai supratome, kad netrukus nebeliks skrydžių. Tuo metu JAV buvo galima pasiekti tik per Stambulą, Londoną arba Maskvą. Bet, kai grįžau pas vyrą, neliko jokių abejonių, kad turėjau skristi. Lietuvoje gyvenome trijų kambarių bute penkiese, senamiestyje, todėl išėjus pasivaikščioti buvo sunku vengti žmonių, paskelbus karantiną viskas užsidarė, nebuvo ką veikti, norėjosi namo. O Havajuose aš turiu įvairių projektų mėnesiui į priekį. Man buvo labai neramu dėl to, kas vyks, todėl norėjosi būti su savo vyru stebint visą šią situaciją pasaulyje. Kai nusprendžiau keliauti, niekas neatkalbinėjo, visi sakė, kad šeima turi būti kartu.
– Kai skridote namo, visi skrydžiai įvyko laiku, nebuvo atidėtų, sustabdytų?
– Vienintelė problema buvo Lietuvoje, nes lėktuvas vėlavo gal tris ar keturias valandas, bet mus nuramino, sakė, kad tikrai išskris, jį tiesiog dezinfekavo. Dėl to pikta tikrai nebuvo. Lietuvoje taip pat pranešė, kad mano skrydis iš Stambulo į Niujorką perkeltas į ankstesnį laiką, pasisekė, nes reikėjo laukti 8 valandomis trumpiau.
– Kaip oro uostuose vyko žmonių patikrinimas? Galbūt pastebėjote ką nors neįprasto?
– Girdėjau gandą, kad Vilniaus oro uoste yra kažkoks skaitytuvas, kuris temperatūrą matuoja ekrane. Mačiau, kad išsivedė vieną vyrą, kuris karščiavo, galbūt tai tiesa. Atkreipiau dėmesį, kad temperatūrą žmonėms matavo tik Niujorke, nors buvo kalbėta, jog tai bus daroma visur. O atskridus į JAV mane nusivedė į specialų kambariuką, ten patikrino rankiniu būdu. Havajuose temperatūros nors ir žadėjo, bet niekas nepamatavo. Kai nuėjome prie kitų vartų tik paklausė, ar kas nors ją tikrino, mes pasakėme, kad ne, darbuotojai tik pasvarstė, gal ne ten nuėjome. Manau, Havajuose į patikrą žiūrima atlaidžiausiai.
Oro uostuose dauguma vaikščiojo su kaukėmis, pirštinėmis, išskyrus Havajus. Stambule taip pat nieko netikrino, bet viskas buvo tuščia, parduotuvės uždarytos, daiktai uždengti plastikiniais maišais. Nuėjusios į viešbutį pamatėme, kad jame visi darbuotojai be kaukių.
Kai skridome iš Stambulo, lėktuve buvo iš viso maždaug 20 žmonių. Dėl jo svorio mus visus pasodino į galą. Taip pat atsitiko ir skrendant iš Niujorko į Havajus. Kai skridome iš Honolulu į Kailua–Koną, priešingai, visus penkis keleivius susodino į priekį. Erzino tik tai, kad negalime palaikyti saugaus atstumo.
– Oro uostuose taip pat liepia užpildyti informaciją apie save, sveikatą. Ar visose šalyse galioja ši taisyklė?
– Kai atskridome į Niujorką, klausė, ar esu iš Lietuvos. Aš išsigandusi pasakiau, kad ne, nes Lietuva tuo metu buvo įtraukta į pavojingų šalių sąrašą. Mane nuramino, sakė nebijoti, pamatavo temperatūrą, užpildžiau formą ir paleido. Buvo keista, kad kai kurios Šengeno zonai priklausančios šalys įtrauktos tarp rizikingų. Niujorkas yra didžiausias židinys. Čia iš 1000 žmonių serga 28 žmonės, todėl bijoti Lietuvos jiems nėra ko.
Kai atskridome į Havajus, taip pat pildžiau lapus, palikau savo telefono numerį. Darbuotojai turėjo paskambinti, patikrinti, ar aš izoliavausi, bet praėjo jau kelios dienos, o taip niekas kol kas ir nesusisiekė.
– Kas buvo sunkiausia visos keliones metu, galbūt susidūrėte su kokiais nors iššūkiais?
– Kažkur pamečiau savo havajietiškas vairuotojo teises, o į Havajus įleidžia tik tuos žmonės, kurie čia gyvena. Teisių nerandu iki šiol. Likus paskutiniam skrydžiui iškrausčiau visus lagaminus, pradėjo drebėti rankos. Bet parodžiau, kad mano telefono numeris yra su havajietišku kodu, radau vaikų sveikatos draudimo korteles, tada jie mane praleido. O dabar viskas uždaryta, teisių neturiu, nežinau, ką reikės daryti.
Kita vertus, tai buvo pati lengviausia kelionė. Kasmet skrendu iš Havajų į Lietuvą ir atgal, labai vargina ilgas skrydžių laukimas oro uostuose. Anksčiau vaikščiodavau visur su visais daiktais, nes taupydavau pinigus. Kadangi dabar saugojomės žmonių, stengėmės kuo mažiau būti viešose vietose, todėl du kartus užsisakėme viešbučius, ko anksčiau nedarydavau. Pailsėjau, išsimiegojau. Kitą kartą kai skrisiu, tikrai nepagailėsiu pinigų, jaučiausi kur kas geriau, fiziškai pailsėjusi.
Bet atskridusi į JAV, oro uoste staigmenų neišvengiau. Dažniausiai kai skrendu, lagaminai taip pat keliauja iki paskutinės stotelės, tačiau Niujorke reikėjo juos pasiimti su savimi. Fiziškai man to padaryti pačiai neįmanoma, nes skridau su dukromis, vežimais, daugybe daiktų. Prie manęs priėjo kažkoks vyras ir pasiūlė už 4 dolerius viską panešti. Aš sumokėjau 8 dolerius, jis juos nutempė iki durų ir liepė mokėti dvigubai, jei noriu, kad neštų toliau. Labai supykau, viską pasiėmiau, tuo metu vaikai lakstė aplink, buvo baisu. Bet sutikau kitą vyrą, jis neoficialiai pasiūlė padėti, juo pasitikėjau labiau, todėl už pagalbą sumokėjau 10 dolerių.
Sunkiausia buvo kiekvieną akimirką stebėti, kad vaikai nieko nečiupinėtų ir neliestų veido pirštais. Vyresnėlė suprato, kad negalima, iš mano reakcijos, kai surikdavau pamačiusi taip darant. Ji buvo su kauke, todėl tai apsaugojo veidą nuo lietimo. Bet visiškai išvengi to nepavyko. Mano jaunesnei dukrai tik pusantrų metų, ji viską lietė, visko prisiragavo. Reikėjo nuolat dezinfekuoti rankas. Dabar nežinau, ar susirgsime, ar ne.
– Kokia situacija dabar Havajuose? Ar ištuštėjusios parduotuvės, miestai, galbūt pastebėjote žmones, vaikštančius su kaukėmis?
– Kai grįžau, iš namų nebuvau niekur išėjusi, bet panikos nėra. Žinau, kad dabar paskelbtas karantinas, uždaryti pliažai tam, kad į juos neitų turistai. Atskridę iš kitur žmonės turi saviizoliuotis dviem savaitėms. Trūksta mėginių, niekas netikrina užsikrėtusių, todėl neturime realių skaičių. Mano viena pažįstama buvo susirgusi, buvo visi koronaviruso simptomai, bet jai neatliko jokių tyrimų. Žinau, kad restoranai dabar gamina maistą tik išsinešimui, bet nėra jokių taisyklių, todėl kai kurie žmonės atsisėda prie staliukų. Vyras sako, kad klientas gali, pavyzdžiui, paimti padažo butelį į rankas ir užsipilti ant maisto. Nėra apibrėžtų taisyklių. Tik vienas iš trijų žmonių į parduotuvę ateina su kauke.
– Lietuvoje prieš savaitę buvo paskelbta, kad visi atvykę iš užsienio privalomai bus karantinuoti viešbučiuose. Ar Havajuose valdžia nepriėmė panašių įstatymų?
– Havajuose viskas laisviau, havajiečiai truputį garsėja apsileidimu, į viską žiūri pro pirštus, čia visi optimistiškai tikisi, kad nesusirgs. Suprantu, kad priėmus tokį įstatymą siekiama apsaugoti sveikatos sistemą, norima, kad kuo mažiau žmonių užsikrėstų. Mano vyrą nuo manęs taip pat reikėtų atskirti, nes, jei abu susirgtume, būtų užimtos dvi ligoninės lovos. Kita vertus, du mėnesius su juo nesimačius, būtų sunku nesusitikti dar dvi savaites.
– Kokias naujienas Havajuose praneša žiniasklaida?
– Havajuose neturime televizijos, tik televizorių, todėl beveik jo nežiūrime. Žinios mus labai greitai pasiekia per žmones, bendruomenę, nes ji labai stipri. Tačiau turiu programėlę telefone, kurioje rašoma, kad Havajuose yra 122 atvejai, bet nežinau, kurioje saloje, o skaičius turbūt netikras. Skelbiama, kad uždaromos parduotuvės, visi daro online vakarėlius, mažėja skrydžių, dėl to kenčia eksportuotojai, kažkas sveiksta nuo viruso.
– Neseniai internete paplito vaizdo įrašai, kuriuose užfiksuoti italai, dainuojantys iš savo balkonų, šokantys ispanų policijos pareigūnai. Ar Havajuose taip pat vykdomos kokios nors panašios akcijos?
– Vietoje, kurioje gyvename, nėra daugiabučių, tik nuosavi namai, todėl kol kas nieko nevyksta. Galbūt sostinėje Honolulu, kurioje gausu dangoraižių, rengiamos panašios akcijos.
– Saviizoliacijoje jums reikės būti dar kelias dienas. Kaip jas leidžiate?
– Bendraujame su draugais per įvairias programas. Esame nusipirkę namą, todėl jį įsirenginėjame, reikės nudažyti sieną, sutvarkyti spinteles, galbūt vyras pakabins šviestuvą. Šalia namo reikės sodinti gėles, nupjauti žolę. Taip pat turiu daug neatrašytų elektroninių laiškų. O knygos naujos kol kas nerašysiu, padarysiu pertrauką (šypsosi).
