– 40-metis. Atrodo, svarbi proga. O kaip ją vertinate jūs?
– Na, man svarbu, kad apskritai pasiekiau 40. Tai gerai, kad pasiekiau. Ir toliau sieksiu – ir 50, ir 60, ir 70, ir dar daugiau. Nors dar 20–30-ies taip negalvoji, tačiau tai yra gyvenimo pasiekimas. Be to – dar visai geros formos į šitą amžių įkopiau (juokiasi).
Vis dėlto, kadangi mano tėvas mirė balandžio 15 dieną, nesu didelis gimtadienių šventikas. Man visą gyvenimą išliks atsiminimas, jog mano gimtadienis yra kitą dieną po tėčio mirties, o mano brolio – dar kitą. Ir apskritai, gimtadieniai mano gyvenime retai kada vyksta. Aišku, yra įvykusių – atšvenčiau 35-ąjį gimtadienį, bet nesu jų mėgėjas.
– Daugeliui gimtadienis yra riba apmąstyti nuveiktus darbus. Ar yra dalykų, kuriuos norėjote padaryti, bet nespėjote, neįgyvendinote jų?
– Neturiu planų, niekada nesidėlioju, kad, va, iki 40-ies reikėtų kažką padaryti. Aišku, mes labai laukiame vaikų, kada jau Dievas duos. Bet apskritai nemėgstu užsibrėžti tikslų, tarkim, kad man dabar reikia perskaityti dvi knygas, kiekvieną mėnesį pažiūrėti kažkiek filmų... Nebemėgstu tų skaičių, nes jie visur. Mes viską vertiname skaičiais. Gali vieną knygą paskaityti ir ji bus gera. O mes užsibrėžiame kažkokių tikslų, paskui jų neįvykdome, dar vėliau labai išgyvename, kad kažko nepadarėme. Ne – geriau toliau gražiai gyventi ir niekam nemaišyti.
Siekti tikslų, padaryti špagatus, perskaityti kažkiek knygų ar pasižiūrėti visus Fellinio filmus... žinokit, jau nebesvarbu
– O per ką tuomet vertinti, jei ne per skaičius? Per ką vertinate jūs?
– Tai yra akimirkos. Kiekvieną kartą galvoju, kad kuo daugiau gyvenime bus gražesnių akimirkų, tuo sunkiau bus mirti, nes visko bus labai gaila. Man atrodo, kad kuo geresnis gyvenimas, tuo sunkiau – kuo toliau, tuo labiau norisi praleisti laiką su sau artimais ir brangiais žmonėmis, nes žmonės yra svarbiausia.
O siekti tikslų, padaryti špagatus, perskaityti kažkiek knygų ar pasižiūrėti visus Fellinio filmus... žinokit, jau nebesvarbu. Aišku, kai buvau 30-ies, buvo svarbu kuo daugiau žinoti tam, kad žinočiau, o ne suprasčiau.
– Sakote, svarbiausia gražios akimirkos. Ar iškyla atmintyje dabar tokių, kurios buvo jums svarbiausios?
– Taip. Bet tai nėra tie momentai, kaip, pavyzdžiui, atsiminimas, kaip pasiekiau Everesto viršūnę. Ne tai atsimenu. Iškyla tai, kaip kažkada su žmona važiavome dviračiais ir buvo labai smagu. Kadaise su žmona ir Šv. Jokūbo kelią ėjome, ir Atlanto vandenyną perplaukėme, bet įsimena visai ne tai. Įsimena tai, kaip kažkada gulėjau lovoje pas mamą ir buvo šilta. Tai daugiau jausmas.
Juk kada tu būni laimingas? Ne tada, kai gauni apdovanojimą. Bet kartais tu eini, aplink ruduo, arba atsidarai langą pavasarį ir tave užplūsta jausmas – jausmas, kad esi laimingas. Taigi, jį pajaučiame per visai kitur. Ir iš esmės metams bėgant tos nereikalingos informacijos išsitrina vis daugiau ir lieka tai, kas svarbiausia.
– Gimtadienį sutikote karantino metu. Kuo šiuo laikotarpiu daugiausia užsiimate?
– Sėdžiu namie. Su žmona dar prieš tai dvi savaites buvome izoliuoti. Bet apskritai man labai patinka šitas laikas. Jis yra tarsi amžinas sekmadienis. Labai mėgstu sekmadienį, nes tą dieną yra tuščias miestas. Dabar kaip tik jame vaikštinėjau, tai atrodo, kad miestas toks vienišas, taip laukia, kada visi grįš.
Visgi tai yra geras laikas. Ir keista, kad daugelis pabrėžia, jog būtent dabar tėvų negali matyti, nors kiti emigravę žmonės, būna, tėvų nemato ir po penkerius metus. Reikia nepanikuoti. Bus tas laikas, kai pamatysime. Aišku, yra kas sako, kad žmonės dabar susimąstys, pasikeis...
Bet manau, kad niekas nepasikeis – tūkstančius metų žmonės nesikeitė, vyko marai. Taigi dvi savaites kažkas bus ir toliau viskas eis kaip ėję. Tik reikia gerai praleisti laiką, kaip ir apskritai gyvenime.
– Kaip gerai praleisti laiką tarp keturių sienų? Koks jūsų receptas?
– Dabar pradedu pažinti namus tokius, kokius juos pasidariau, kur investavau. Supratau, kad čia yra tūkstantis knygų ir pusė tūkstančio plokštelių. Manau, karantiną galbūt ir vėliau dar pratęsiu, pats paprašysiu: „Duokite man dar dvi savaites.“
Iš tiesų manau, kad dar prieš karantiną visi pasaulyje giliai viduje sakė: „Dieve, prašau, duok man nors dvi savaites pabūti namie, atsigulti ir nieko nedaryti. Kad niekur nereikėtų eiti, prašau tavęs.“ O Dievas yra negailestingas – jis negaili nieko. Jis pasakė: „Nori dviejų savaičių? Kodėl tu prašai dviejų savaičių – imk pusantro mėnesio ir viskas!“
Man atrodo, kad mes, žmonės, daug kalbame – kalbame, kaip norėtųsi į gamtą, kaip norėtųsi paskaityti ir nieko nedaryti. Bet juk viskas įmanoma – važiuok į tą gamtą, nieko nedaryk, jergutėliau. Nesuprantu, kas žmonėms trukdo – juk esame laisvi. Dabar sakoma, kad mes jau 30 metų laisvi. Bet jeigu pats viduje nesi laisvas, tai tos laisvės nėra.
Tarybų laikais buvo laisvesnių žmonių, kurie galėjo sakyti viską tiesiai šviesiai. Aišku, juos pasodindavo į kalėjimą ir visa tai yra žiauru, bet laisvė yra vidinis dalykas. Esi laisvas daryti tai, ką nori, ilsėtis, dirbti. Taigi karantino nesureikšminu.
– Kas dar yra naujai atrasta namuose, be knygų?
– Kompiuteriniai žaidimai (juokiasi), plokštelės, bet jų ir šiaip klausau visada. Važinėju su dviračiu, nes pavasaris. Aišku, tas pavasaris... Dažniausia tu pats lauki pavasario ir prašai jo, kad greičiau ateitų. O dabar pavasaris laukia tavęs ir sako: greičiau tu išeik. Taip yra. Šiemet iš viso buvo apsiniaukę pusę metų ir dabar, kai jau atėjo laikas... Na, kaip ir galima išeiti, bet tame yra keistumo.
– Vis dėlto yra žmonių, kuriems karantinas smarkiai atsiliepia finansiškai. O kaip yra jums?
– Nėra labai sunku, pastaruoju metu turiu santaupų, o mano žmona architektė, ji dirba iš namų.
– Ar nepasiilgote savo darbų?
– Dar nepasiilgau. Esu mėgėjas bimbinėti, nesu tas, kuris negalėtų būti be darbo. Aišku, po to jau gali stogas važiuoti – man atrodo, kad dar dvi savaitės ar mėnuo, ir tai tikrai nutiks. Bet kartais nueinu pasifilmuoti – vis tiek kažkokio išėjimo yra. Taip, spektaklių turbūt nebus gal pusę metų, nes vis tiek jau prasideda vasara.
Visgi dabar jau laukiu atostogų, kada galėsiu namie sėdėti legaliai. Žinot, būna, kad žmonės namie prasėdi visą vasarą ir nieko tokio. Taigi, dabar baigsis karantinas, prasidės vasara ir tada jau galėsiu legaliai sėdėti namie ir net dar mažiau eiti į lauką.
– O nekyla minčių persikelti į internetinę erdvę?
– Labai to nemėgstu. Nemėgstu kalbėti internetu, jau seniai šito dalyko nemėgau. To nesuprantu, noriu dingti, visas tas kalbėjimas, žmogaus žiūrėjimas kompiuteryje... Esu technologiškas, bet nemoku šnekėti. Suprantu, kad man geriau yra šnekėti telefonu, nes tas sėdėjimas internete – tarsi turiu, ką pasakyti, bet mes tik žiūrime vienas į kitą ir tiek. Būna taip: „tai tu kalbėk“, „tai tu“, „ką žinau“. Bet gal nereikia kalbėti? Ne man visa tai, niekaip prie to nepriprantu.
– Iš tiesų, dabar tikrinau jūsų socialinius tinklus, bet ten beveik nieko nėra. Ar tai jūsų uždarumas, kuklumas, ar nenoras transliuoti savo privataus gyvenimo peripetijų?
– Nežinau, kodėl viską reikėtų transliuoti. Niekada nesupratau, kodėl kiekvieną momentą reikia transliuoti ir kažkam tai turi būti įdomu, arba kodėl reikia surinkti tam tikrą skaičių like'ų. Man tai toks oras. Taip, instagrame pasidaliju nuotraukomis, bet nesu sau tiek įdomus, kad daryčiau daugiau nei tai. Gal man įdomūs profesiniai dalykai, bet nežinau, ar mes su žmona būtume įdomūs socialiniuose tinkluose. Man patinka su žmona dūkti, bet aš juk nenoriu šito filmuoti. Tai čia kažkoks briedas ir jo nesuprantu.
Taip, su artimaisiais, draugais, šeima drauge pasidalijame akimirkomis. Tarkim, ir pažįstama parašo, kaip ji numargino kiaušinius, ir aš rašau svarbiems žmonėms, kieno nuomonė man rūpi, o čia toks... Na, tegu jie daro. Aš nieko prieš. Bet man vienam įrašinėti ir visa tai dėti į internetą... nežinau, man rodos, išprotėčiau. Įsirašyčiau ten kažką tokio: „Oooo, dabar kepu, blyniukaaaiii.“ (juokiasi).
Iš esmės mano namuose mano gyvenimas yra mano. Jeigu pro duris pas mane ateina svečiai, tai jie būna pas mane svečiuose. Aš kūriausi sau ir tai yra mano. Gal ten, viešoje erdvėje, esu viešas asmuo, bet čia yra mano ir aš noriu turėti kažką sau. Juk apatinis trikotažas visada yra gražu ant moters, bet tam reikia kažkokios paslapties.
Feisbukas yra iš vienišumo, jis yra mažytė scena
– Ar jaučiate kokią nors naudą, kurią jums duotų atsiribojimas nuo viešumo?
– O kokią naudą duoda viešinimas? Dabar yra toks laikas, kai visi viską viešina. Prieš tai niekas neviešino ir klausdavo: o kodėl tu viešini? Dabar atvirkščiai – klausia, kodėl neviešini. Ypač dabar pastebiu, kad karantino metu žmonėms vis labiau trūksta dėmesio. Instagrame visi išprotėję – skelbia kiekvieną savo žingsnį, ką jie daro. Neįdomu man į tai žiūrėti ir kadangi man pačiam neįdomu žiūrėti, tai dėl to aš to ir nedarau.
– Kaip manote, kodėl žmonės taip daro?
– Gal jaučiasi vieniši. Ir feisbukas yra iš vienišumo. Suprantu, kad jiems feisbukas yra mažytė scena – visiems yra suteikta galimybė būti kažkuo. Žinote, aš patenkintas savimi namie ir man nereikia aplodismentų ir like‘ų. Mano namuose yra scena ir mes čia repetuojame – niekam nieko nerodome. Bet kiekvienas dabar turi galimybę pasirodyti.
Seniau, kad žmogų pamatytum, jis turėjo būti Mozartas, Bachas, turėjo sukurti trijų valandų kūrinį. Paskui jis turėjo sukurti valandos trukmės kūrinį, gal kokią mažąją operą ir pan. Vėliau reikėjo sukurti dainą, dar vėliau – 3,5 minučių trukmės dainą, įrašytą studijoje su instrumentais.
Dabar galima 5 sekundes pasakyti „brrrrrrr“ ir tave jau visur rodo. Mes iki tiek patys save nusivertinome, kad tik to užtenka!
Po to žmonės kalbasi ir klausia: „Jau matei šitą „brrrrrr“? Ne, tu ką – nematei? Juk milijonas peržiūrų!“ „Eik tu šikt, milijonas peržiūrų? Geras.“ Tie skaičiai jau mane vemti verčia.
Arba žmonės klausia: „O kaip vertini tą? Matai, jis surinko keturis milijonus eurų. O šitas? Penkis tūkstančius peržiūrų. O nematei nuotraukų? Štuka like‘ų, seni.“ Niekas nesako, ar gera, ar negera nuotrauka. Niekas. Nes viskas įvertinama skaičiais.
– Jus patį galima rasti instagrame, ten – gausybė nuotraukų. Ar tai jūsų senas hobis?
– Kažkada gimtadienio proga gavau dovanų naują juostinį zenitą ir pabandžiau pafotografuoti. Po to pats pradėjau tas juostas ryškinti, skenuoti. Per karantiną visas juosteles surūšiavau, pastebėjau, kad daug prifotografuota. Dabar mes telefonuose turime tūkstančius nuotraukų, o čia – tiesiogine to žodžio prasme krūva nuotraukų. O juk tai yra labai brangu, juostele fotografuoti kainuoja.
Kai kuriems like'ai yra dienos maistas, nes jeigu 1000 like'ų nesurinkai, tai čia jau viskas – tu negavai kalorijų, neturi energijos
Tada pagalvojau – kam man šito reikia? Nei aš parodų darau, nei esu fotografas. Ir nebūsiu, nebent baigčiau mokslus (nes dabar visi, kas turi fotoaparatus, yra fotografai). Gerai čia kažkada pasakė – jeigu nusiperki smuiką, nereiškia, kad esi smuikininkas. Taigi, svarsčiau, kam man viso šito reikia. Tada supratau, kad pats procesas yra smagus – kai einu, fotografuoju, kažkur važiuoju.
Dabar norėčiau įamžinti Naująją Vilnią – važinėju ten dviračiu, ieškau įdomių objektų. Kai kur nors per gastroles išvažiuoju į užsienį, visąlaik ryte pasiimu fotoaparatą ir išeinu į miestą, ką nors pafotografuoju. Tai lyg įrodymai sau, kad kažkur buvai, ir viskas. Vadinasi, man tai patinka daryti ir dėl to už tai moku pinigus. Kiti lanko baseiną, skraido parasparniais, tai aš irgi taip. Man iš esmės labai patinka fotografavimo procesas – kai ryškini, kai juostelė išryškėja ir iš to kažkas išeina.
– Kokių atsiliepimų sulaukiate? Nors suprantu, kad gal jie jums nelabai rūpi ar apskritai jų nemėgstate.
– Aš juos mėgstu, mėgstu ir tuos like'us – viskas yra gerai. Tiesiog man tai nėra būtinybė, tai ne mano dienos maistas. Žinau, kad kai kuriems tai yra dienos maistas, nes jeigu 1000 like'ų nesurinkai, tai čia jau viskas – tu negavai kalorijų, neturi energijos. O ką man rašo žmonės? Tarkim, kad patinka kadras. Smagu, kad žmonėms patinka, smagu, kad parašo ir užsieniečių fotografų.
Nenoriu, kad tai taptų mano darbu. Kai noriu, tai fotografuoju, nes būna, kad kartais nesinori. Kartais net ir nesieina – nori padaryti nuotrauką, bet nieko nematai. O kartais eini ir atrodo, kad kiekvienas kampas yra įdomus. Tas pats būna ir su knygomis, kai ko nors labai nesinori skaityti.
Jeigu tu parduodi visus savo santykius, viską rodai, siūlai imti informaciją, domėtis, tavo asmeniniai santykiai (taip pat ir skyrybos) tampa preke
– O kaip vertinate kritiką, net nebūtinai fotografijoje, o gyvenime? Ar ji jus žeidžia?
– Asmeninė kritika – taip. Nes kritika negali paliesti asmeniškumų. Kritikas negali apie mane rašyti kaip apie asmenį iš savo pusės, kurti kažkokį savo santykį. Jis turi rašyti apie kūrybinį dalyką – mane, kaip aktorių, o ne žmogų.
– Atsimenu, kad buvote sukritikuotas po „Žmonių“ apdovanojimų dėl nuskambėjusio „pusvalanduko“ pokšto. Kaip jums prabėgo šis etapas?
– Nekreipiu dėmesio, tai tik žmonių emocijos. O jie turbūt po to suprato, kad nebuvo dėl ko užsipulti. Net jeigu žmogus, kuriam tai buvo pasakyta, neįsižeidė. Manau, kad visą laiką reikia sakyti ne pirmą dalyką, kuris šauna į galvą – reikia pagalvoti, įvertinti, o šioje situacijoje tai yra protingi žmonės, ir Vidas protingas – jie juk supranta.
Iš kitos pusės, jeigu tu parduodi visus savo santykius, viską rodai, siūlai imti informaciją, domėtis, tavo asmeniniai santykiai (taip pat ir skyrybos) tampa preke. Suprantu, tegu tie influenceriai viską reklamuoja – tegu uždirba pinigų ir būna laimingi, nusiperka geras keliones ir skanaus maisto. Bet šitų dalykų – skyrybų ir viso kito – nereikia pardavinėti.
– Bet dažniausia jie nori reklamuoti pozityvius dalykus, skyrybas reklamuoti nėra daugelio pasirinkimas.
– O ką daryti, jeigu nemoki smuiku groti? Tave prie sienos pastato ir paklausia: Ką tu moki? Parodyk, ką per gyvenimą išmokai. Ir viskas, ir tu stovi. Man keisčiausia, kai paima vaiką ir sako – tegu ir vaikas uždirba, tegu reklamuoja visi, kas gali reklamuoti.
Ką aš noriu pasakyti: dabar yra taip, influenceris yra, ir tu jo nepaneigsi, tu jo neišmesi ir nesakysi, kad tai nesąmonė. Jis yra, ir viskas. Man galvoti ir mąstyti apie tai, ar tai yra gerai ar blogai, yra neverta – ar aš neturiu kuo užsiiminėti?
Apskritai, pastaruoju metu mes turime daug internetinių laidų, kur yra daug pasakojama apie šūdą ir koks tai yra šūdas. Pažiūri filmą ir tada komentuoji, koks jis yra šūdas. Bet komentuodamas ir žiūrėdamas šūdą niekada tu savęs nepakelsi, nebent pažiūrėsi gerą filmą, nes tai jau yra kokybė. Sakyti, kad Karbauskis yra melagis, išminties nereikia. O dabar to yra labai daug. Kita vertus, tai reiškia, kad tu domiesi tais dalykais. Bet kodėl? Juk kaip keista yra namie visą dieną klausyti muzikos ir tada rašyti, kokia tai šūdina muzika ir kaip jos neįmanoma klausyti.
Yra greitis visame kame ir nebėra meistriškumo. Visi tapome IKEA, taip pat ir aš
– Ar tai nėra visuomenės liga – rašyti viską apie viską?
– Taip, dabar visi rašo. Kiek knygų yra prileista! Tik kažkas gyvenime nutinka, ir tu jau išleidi knygą. Iš tiesų mes su Ignu Jonynu dvi valandas telefonu šnekėjome ir supratome, kas čia vyksta. Yra greitis visame kame ir nebėra meistriškumo. Visi tapome IKEA, taip pat ir aš. Nebėra laiko ir nėra to, kad darbą gali padaryti iki galo.
Tarkim, kaip Charlie Chaplino filmai, kurie yra unikalūs. Tiesa, ten viskas yra išdirbta iki galo, ir dabar žiūrėdamas gali galvoti, kad šiuo metu tai padaryti būtų neįmanoma. Atrodo, kad yra naujausios technologijos ir viskas yra, bet to pasiekti yra neįmanoma žmogui be technikos, be nieko. Kitaip tariant – anksčiau tapyboje, muzikoje ir kitur buvo meistrai ir meistriškumas.
– Tai dabar turbūt tas, kas garsiausiai šaukia, gauna daugiausia dėmesio?
– Taip! Netgi jeigu gauni blogą dėmesį – tu vis tiek parduosi. Žmonės tokie yra – jie mėgsta tuos, kurie jų nekenčia. Jeigu žmogus, kurio visuomenė nekenčia, kažką reklamuotų, visi pirktų (juokiasi).
– Galbūt atsibodęs, bet visgi svarbus klausimas interviu pabaigoje – kas toliau? Kas nusimato planuose po karantino?
– Nežinau. Jeigu žinočiau, pasakyčiau, viską pasakyčiau. Bet jeigu nežinau, tai reiškia, kad viskas su manimi gerai. Reiškia, kad eisime ir gyvensime – bus 41-eri, 42-eji. Toliau – 50-metis, tai per jį ir pasiskambiname (šypsosi).
-
„Gustavo enciklopedijos“ siela Audrius Rakauskas: „Buvau naivus, maniau, kad galima gyventi pasakoje“
-
Alinai Orlovai – 31: apie vaikystę Visagine, muziką jos patefone ir gyvenimo dovanas
-
Adolfui Večerskiui – 70: apie kavą su Alu Pacino, 45-erius metus santuokoje ir išeinančius kolegas
-
Iš ekranų dingęs Sigutis Jačėnas – apie legendinį „skambutį“, R.Pakso laikus ir palaidotą svajonę
-
O.Koršunovas – apie mintis žengti į kiną ir pokytį visuomenėje: „Virusas pristabdė žmonių aroganciją“
