Lapkričio 20-ąją aktorė Sandra Daukšaitė-Petrulėnė atšventė 40-metį. Išskirtinis sodrus balsas, kūrėjų vertinamas talentas, tačiau kino ir teatro aktorė savęs žvaigžde nelaiko. O ir nustemba, jei kas nors ją atpažįsta gatvėje. „Viešumas – tik mano darbo šalutinis poveikis“, – kalbėdama su portalu Žmonės.lt nusišypso jubiliatė. Išties S.Daukšaitė-Petrulėnė interviu dalija retai, galbūt todėl jos asmenybė tik dar įdomesnė, o pokalbiai – nuoširdesni.
40-mečio išvakarėse S.Daukšaitė-Petrulėnė su portalu Žmonės.lt kalbėjosi ne tik apie jubiliejinį gimtadienį, kurį sutiko artimiausių draugų būryje, bet ir apie laiko patikrintus, 24 metus trunkančius santykius su vyru Aurimu, 15-ąsias santuokos metines ir į paauglystę įžengusią dukrą Elzę (12).
– Sandra, kokiomis nuotaikomis pasitikote 40-metį?
– Laukimo, jaudulio. Artėjant gimtadieniui visuomet nusikeliu į apmąstymus – svarstau, ką padariau gerai, ką ne, o ir ką dar turėčiau padaryti. Dėl to ir pradedu jaudintis, nes susikoncentruoju į save. Supranti, kiek visko praėjo, o dar kiek visko laukia!
O šiaip per gimtadienius mano nuotaika visuomet būna labai džiugi, nes šią šventę labai mėgstu. Gimimo dieną švenčiu nuo pat vaikystės, kiek tik save prisimenu. Tėvai labai stengdavosi, ruošdavosi... Prisimenu, namai visuomet būdavo pilni svečių, tai ir dabar negaliu įsivaizduoti kitaip. Negaliu įsivaizduoti, kaip galima nesukviesti savo mylimų žmonių atšvęsti tokios progos. Tas buvimas su jais man – didžiulė laimė.
– Tai ir jubiliejų paminėsite griausmingai, draugų būryje?
– Iš tiesų, pandemija daug ką pakoregavo. Gimtadienį planavau sutikti Didžiojoje Britanijoje, bet kelionę teko atidėti, tad gimimo dienos vakarą sutiksiu su artimiausiais žmonėmis. Kai kas nors paklausia, kiek svečių susirinks, kiek tų artimiausiųjų žmonių aš turiu, pradeda juoktis, nes aš atsakau – 40-imt! Tiek žmonių lydi ir moko mane visą gyvenimą, tad pakviečiau juos į restoraną. Neabejoju, kad bus taip, kaip ir svajoju – labai smagu (šypsosi).
– O kokias savybes labiausiai vertinate aplinkiniuose? Kokius žmones galite vadinti draugais?
– Labiausiai vertinu ilgaamžiškumą, kantrybę ir vienas kito supratimą. Mane ir draugus vienija bendra praeitis – vieni bičiuliai lydi kone 40 metų, kiti – atsirado iš bendrų patirčių… Keletą draugų įsigijau per darbus, o sujungė mus ne tik veikla, bet ir vertybiniai dalykai. Manau, kad panašios vertybės taip pat yra labai svarbu.
Iš tiesų, smagu, kad mes visi esame labai skirtingi, tad mokomės vieni iš kitų kitoniškumo, kuris pasauliui suteikia labai daug spalvų. Įsivaizduokite, kokį gražų gyvenimo paveikslą galima nutapyti… Esu labai laiminga, kad turiu tiek skirtingų bičiulių, iš kurių galiu mokytis, kurie mane stebina.
– O ar vyras Aurimas ir dukra Elzė mėgsta jus nustebinti gimimo dienos proga?
– Oi, tikrai taip! Mes turime taisyklę vieni kitus stebinti įvairiomis progomis. Nors, iš tiesų, man padaryti staigmeną yra labai sudėtinga, nes aš viską nujaučiu, bet keletas siurprizų išties pavyko.
Štai viena įsimintiniausių staigmenų buvo ne taip ir seniai – praeitą vasarą, per mūsų su vyru vestuvių metines. Mane Aurimas ir Elzė pasiėmė iš namų ir užrišo akis. Sako: „Važiuojame“.
Na, ir veža mane kažkur, tik sustoja automobilis, man atriša akis, o aš pamatau Vytauto Didžiojo Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią... Tą, kurioje su vyru prieš 15 metų susituokėme! Tą akimirką Elzė pradėjo filmuoti, fotografuoti, dainuoti, o Aurimas paėmė žiedą ir paklausė, ar po tiek metų vis dar sutinku būti jo žmona. Tai buvo labai gražu, it iš kokio filmo. Tiesą sakant, net kine tokiose įspūdingose scenose dar nesu filmavusis (juokiasi).
Beje, tuomet kvatojome, nes žiedelis, kurį Aurimas man įteikė, buvo šiek tiek per mažas. Juokais sakiau jam, kad viskas tobula – juk net ir po tiek metų kartu vienas kitą dar galime atrasti ir pažinti. Drauge jau skaičiuojame 24 metus (šypsosi).
– O kokie jums buvo šie metai?
– Šie metai man buvo intensyvūs. Dabar laukiu net dviejų premjerų. Šiuo metu kaip tik filmuojame kalėdinį filmą „Mažas didelis stebuklas“, kuriame vaidinu labai įdomų vaidmenį. Režisierius sako, kad manęs tame filme niekas neatpažins. Bet tik tiek šiuo metu galiu pasakyti (juokiasi).
Be viso to, laukiu ir filmo „Vyras už pinigus“ premjeros. Tiesa, dar pati šios romantinės komedijos nemačiau, tad tikiuosi, kad vaidmuo pavyko. Šiuo metu mane lydi ir jaudulys, ir baimė, ir laimė – viskas viename.
– Filmas „Vyras už pinigus“ pasirodys jau gruodžio mėnesį. Jame atliekate vieną iš pagrindinių vaidmenų. Kokia yra jūsų veikėja?
– Labai įvairiapusė (šypsosi). Ją kurti buvo be galo įdomu, nes teko išmokti tai, ko niekada nemokėjau, o ir galvojau, kad neteks išmokti. Įsivaizduokite, teko mokytis… boksuoti (juokiasi). Tam prireikė tikrai daug laiko, nes nesu labai sportiška, tad dėkoju savo treneriui, kuris iškentė mane ir taip intensyviai su manimi dirbo. Dabar galiu drąsiai sakyti, kad patirtis – neįtikėtinai įdomi.
Be viso to, reikėjo ir dainuoti, ir groti pianinu, ką aš šiek tiek moku, tačiau vis vien teko prisiminti. Teko atrasti vaidmenį nuo griežtos mokesčių inspektorės iki įsimylėjusios romantiškos moters…
Džiaugiuosi, kad filmavome kartu su nuostabia komanda, o ir Justinas Jankevičius yra puikus aktorius, su kuriuo per repeticijas pavyko atrasti ryšį, tad įsijungus kameroms ir pradėjus filmuoti, viskas buvo aišku. Tikiuosi, kad rezultatas bus toks pat nuostabus, koks buvo mūsų darbas (šypsosi).
– Aktorystėje turite didelę patirtį. Kokie vaidmenys jums sudėtingiausi, atima daugiausia jėgų?
– Oi, tokių buvo tikrai nemažai ir kiekvienas iš jų davė skirtingų patirčių (šypsosi). Labai įsiminė armėnų filmas „Paskutinis gyventojas“, kuriame vaidinau psichiškai neįgalią moterį. Dėl šio vaidmens konsultavausi ir su gydytojais, ir su režisieriumi, ir su pačia savimi… Norėjosi viską padaryti įtikinamai.
Sunku buvo dirbti ir filme „Tobula kopija“, kuriame vaidinau dvynes. Buvo akimirkų, kai jau nesupratau, kurią sesę vaidinu (šypsosi). O ir filme „Laisvės kaina. Partizanai“ vaidinti rusų agentę buvo išbandymas – reikėjo mokytis šaudyti, o kino aikštelėje vis vien operatoriai iš manęs juokėsi, kad aš ne tą akį užmerkdavau šaudama (juokiasi).
Kaip smagu, kad per gimtadienį galiu peržvelgti, kiek padariau gerai, kiek negerai. Smagu, kad turiu ką prisiminti. Man tai yra laimė.
– Kalbant apie aktorystę, sakoma, kad Holivudo žvaigždės baiminasi bėgančių metų, nes kine gajus jaunystės kultas – vyresnėms aktorėms lieka vis mažiau vaidmenų. Kaip yra Lietuvoje? Ar bėgantys metai mūsų šalies aktorių negąsdina?
– Holivudo aktorė Judi Dench yra pasakiusi, kad niekada nežinai, kada tave aplankys „tas“ vaidmuo – „Oskarą“ gali gauti būdamas 20-ies, bet jį gali gauti ir – 80 metų.
Manau, kad aktoriaus profesija yra labai dėkinga, nes žmonių yra visokių, tad ir vaidmenų prireikia visokiausių. Tikiu ir tikiuosi, kad režisieriams būsiu reikalinga ir įdomi ne tik būdama 40-ies, bet ir 45-erių, 55-erių, 60-ies… Bent jau tuo norisi tikėti, kad mano patirtis ir įdirbis bus pranašesni nei mano metai. Nors puikiai suprantu ir tai, kad jau niekuomet nevaidinsiu paauglės. Bet, na, ir ką? Metams bėgant vaidmenys tampa brandesni. Į juos įdedi vis daugiau savęs, sudedu gilesnius išgyvenimus…
Žinoma, kyla įvairiausių minčių, bet noriu tikėti, kad ne tik buvau, bet ir būsiu įdomi, tad manęs dar laukia daugybė įdomių dalykų (šypsosi).
– Vis mėgstate ne tik pasvajoti apie ateitį, bet ir peržvelgti savo praeitį. Ar norėtumėte ką nors pakeisti savo gyvenime?
– Nemanau. Džiaugiuosi tuo, ką turiu dabar. Turiu puikią šeimą, nors ir nemėgstu tuo viešai džiaugtis, nes niekada negali žinoti, kaip bus ateityje. Mes su Aurimu kartu esame jau 24 metus, o santuokoje – 15. Kol kas planuojame būti ir toliau (juokiasi). Turiu Elzytę, sveikus tėvus, būrį bičiulių ir darbą, kurį dievinu. Nieko keisti nenoriu.
Aišku, būna visaip. Būna ir sunkių akimirkų, kai galvoju, ar gerai pasielgiau, ar gerai atlikau vaidmenį, bet tikriausiai tai yra normalu.
– Esate viena ryškiausių Lietuvos aktorių, tačiau interviu dalijate retai. Kodėl taip norisi saugoti savo asmeninį gyvenimą?
– Aš jo visai nesaugau, gal nesu tokia įdomi (juokiasi). Iš tiesų, manau, kad žmonės žino apie mane tai, ką reikia žinoti, o visa kita – nesvarbu. Bet tai nereiškia, kad aš turiu ką slėpti – dirbu, mėgaujuosi gyvenimu, namais, draugais, šeima… Tačiau nieko išskirtinio, apie ką norėtųsi dažnai papasakoti.
Galbūt ir nematau tikslo apie viską kalbėti, nes niekada negalvojau, kad esu žinoma. Kai mane gatvėje sustabdo žmonės, galvoju: „O, geras, atpažino“ (juokiasi).
– Per tiek metų nepripratote prie viešumo?
– Prie viešumo pripratau, tik, man atrodo, kad gyvenime esu visai kitokia nei ekrane, todėl mane nustebina, jei žmonės atpažįsta. Einu su kauke, dažnai be makiažo, kartais ir su akiniais nuo saulės. Ir tai darau ne todėl, kad norėčiau pasislėpti. Tikrai nesijaučiu žvaigžde (šypteli).
– O kokia esate namuose, su artimaisiais?
– Esu reikli tiek sau, tiek aplinkai. Labai mėgstu tvarką, nes kitaip nemoku atsipalaiduoti. Taip ir prieš gimtadienį – susitvarkiau namus, kad gimimo dienos rytas būtų tobulas (juokiasi).
Tiesa, nors mėgstu tvarką savo erdvėje, tačiau ten, kur nuo manęs niekas nepriklauso, nelendu. Ir tai galioja visose sferose. Nemėgstu konfliktų. Stengiuosi emocijas nugesinti ir pirmiausiai pakalbėti su savimi, o tik po to su tuo asmeniu, su kuriuo norisi ar atrodo, kad reikia.
– Ar šios taisyklės paisote ir bendraudama su savo vyru Aurimu?
– Oi, ne visada (juokiasi). Iš tiesų, lengva kalbėti apie santykius, o ir patarinėti aplinkiniams nesudėtinga, bet kai tos situacijos paliečia mus pačius – įklimpstame, viskas būna daug sudėtingiau. Bet labai stengiuosi išlaikyti šaltesnį protą, nes esu labai karšto būdo (šypsosi).
– Su Aurimu esate 24-erius, o santuokoje – 15 metų. Kokie santykių patarimai jums išties padėjo?
– Tiesiog stengiuosi nedaryti skubotų išvadų. Tai tikrai pasiteisino mūsų atveju. Stengiuosi išbūti situacijose, nesvarbu, kaip būtų sunku, nes žinau, kad viskas pagerės. Žinau, kad myliu savo vyrą, kaip ir žinau, kad jis mane myli. Tai neleidžia mums išsilakstyti į skirtingas puses. O ir, žinoma, mus laiko bendra praeitis. Mes buvome klasiokai, tai ir mokykla, ir universitetas, ir kelionės, ir dukra – daug mudu sieja.
Iš tiesų, šiais laikais viską galima labai greitai pabaigti, ne išimtis ir santykius, bet ar dėl to jausiuosi geriau? Taip pasvarstai ir supranti, kad mums su Aurimu kartu yra geriau nei atskirai.
– Su Aurimu esate daugiau nei pusę savo gyvenimo. Kaip jūs susipažinote?
– Kai buvome dešimtokai, jis perėjo į mano mokyklą mokytis. Taip palaipsniui bendravome, kol galiausiai pradėjome draugauti. Viskas sekėsi gerai. Mūsų draugystė truko beveik dešimt metų, tad nusprendėme sumainyti žiedus.
– O kokie jūsų santykiai su 12-mete dukra Elze? Paauglystė daugeliui yra nelengvas etapas.
– Oi, ji labai faina (šypsosi). Elzei labai reikia apsikabinimų, ji visuomet, vos man sugrįžus į namus, paklausia, kaip man sekasi, kas gero įvyko. Ir tai Elzė daro kiekvieną dieną!
Žinoma, būna, kad sugrįžusi nueina į savo kambarį, bet neilgai trukus atlekia, sakydama: „Oi, mama, pamiršome apsikabinti“. Galbūt viskas skamba labai idealizuotai, bet tokia mūsų realybė. Labai džiaugiuosi, kad taip vyksta. Dabar jaučiu, kad ji mane net globoja (šypsosi). Aišku, visko būna – ir susipykstame, ir duris trenkiame, nes abi esame karšto būdo, bet greitai susitaikome.
– Ar Elzė pasvajoja apie aktorystę?
– Pasvajoja. Išties, ji yra labai kūrybiška, rašo eilėraščius, o ir gražiai garsina filmus. Tą daro jau ne vienerius metus. Dabar kaip tik kartu garsinsime vieną filmą – ji bus dukra, o aš mama. Dar viena įdomi patirtis (šypsosi). O ir greitu metu kartu filmuosimės viename filme. Ji jau kurį laiką sakydavo, kad nori vaidinti, tai bus įdomu pamatyti, kaip ji dirba.
– O apie ką jūs svajojate 40-ojo gimtadienio proga?
– Pirmiausia, labai noriu, kad visi būtų sveiki. Tai – pagrindinis dalykas, apie kurį svajoju. O tuomet bus viskas – ir vaidmenys, ir kelionės, ir kiti planai… Be viso to, sau linkiu išminties, stiprybės, tokio paties džiugesio eiti ir švęsti gyvenimą (šypsosi). Man to nesinori pamesti.
