„Gyvenimui esu dėkinga“, – sako Rūta Ščiogolevaitė. Birželio 25 d. 41-ąjį gimtadienį mininti atlikėja atvira – nors būta juodo ir balto, šiame etape ji jaučiasi laiminga. Apie naujus karjeros laiptelius, ketvirto dešimtmečio patirtis ir savo mylimų penkių vaikų auklėjimą ji pasakojo portalui Žmonės.lt.
– Stebint jus, atrodo, kad išgyvenate savo renesansą. Neklystu sakydama, kad šiuo gyvenimo laikotarpiu pakilote tarsi Feniksas iš pelenų?
– Manau, galima sakyti ir taip (šypsosi). Dabar toks kūrybiškai produktyvus laikas – koncertinės veiklos daugėja, su merginų grupe kuriame naują muziką. O ir gyvenime džiugių akimirkų netrūksta.
– Galbūt prie šios pakilios nuotaikos prisideda ir nauji jausmai?
– Naujiems jausmams laiko aš neskiriu. Visas mano dėmesys ir laikas šiuo metu yra skiriamas savo vaikams.
– Scena dalijatės su dar dvejomis divomis. Ar šioje trijulė būna ginčų?
– Mes esame labai laimingos, nes sutariame puikiai – vieną kitą puikiai papildome. Būna, iškyla smulkūs nesutarimai dėl techninių dalykų – sceninių drabužių, repertuarų – tačiau mums tokių diskusijų procesas būna smagus, o ne kartus. Mokame sutarti ir viską išspręsti be ginčų. Kadangi bendraujame atvirai ir nuoširdžiai, neturime nepasitenkinimų.
– Visos atsinešėte ne tik sceninę, bet ir gyvenimišką patirtį. Ar paatviraujate ir asmeniniais klausimais, pasiguodžiate, patariate viena kitai?
– Be abejo! Trys susitikusios moterys, su tokia patirtimi – kitaip ir negali būti. Smagiausia būna, kai važiuojame į koncertus, tada verda kokybiškiausi pokalbiai. Aš asmeniškai iš Vaidos ir Aistės pasikraunu daug geros energijos. Be galo džiaugiuosi šia stipria mūsų trijule.
– Namuose jūsų grįžtant po koncertų laukia penki vaikai. Ar nesunku dalyti laiką tarp šeimos ir karjeros?
– Nuo seno taip sakau ir pasakysiu dabar: kitos moterys dažniau iš namų išeina ir laiko praleidžia daugiau grožio procedūrose, nei aš koncertuose (šypsosi). Tad tikrai negaliu sakyti, kad vaikams trūksta mamos. Pirmiausiai aš mama, namų šeimininkė, ir tik tada seka atlikėja.
– O kas jums svarbiausia auklėjant vaikus?
– Visų pirma, man labai svarbus tarpusavio santykis, kaip jie moka įsiklausyti ne tik į savo, bet ir į kito poreikius. Empatija yra labai svarbus vaidmuo žmogaus gyvenime. Taip pat juos mokau nesureikšminti tam tikrų stresinių situacijų, neretai iš jų pasijuokti, gebėti atrasti teigiamas puses.
Savo vaikams nesu griežta ir neperšu disciplinos, daugiau dalijuosi savo patirtimi ir mintimis. Jiems labai įdomu klausytis kaip pasielgčiau, o gal jau ir elgiausi vienoje ar kitoje situacijoje. Kai mama dalijasi gyvenimiška patirtimi, vaikai suklūsta (šypsosi). Per tokį dalijimąsi ir pokalbius, stengiuosi juos pajungti į gilesnius apmąstymus.
Žinoma, turiu ribas, ir kartais disciplina tikrai yra reikalinga. Riba man yra fizinis smurtas. Labai sunkiai stebiu net ir tas vaikiškas muštynes. Berniukams gal taip neatrodo skaudžiai, jie mėgsta pakovoti, tačiau kai pakyla mostai prieš sesę, man tai labai nepatinka. Ypatingai sūnus mokau, kad mergaites ir moteris reikia saugoti, konfliktus reikia spręsti ne jėga.
– Praėjusiais metais atšventėte 40-metį. Dažnai perlipus šią dešimtį aplanko pokyčiai. O kaip jūsų atveju – viskas eina sena vaga ar pajutote kažką naujo ?
– Labiausiai pasijautė fiziniai pokyčiai – šį amžių pažymėjo pirmosios ryškesnės raukšlės. Tačiau aš į tai nereaguoju skausmingai, nes nesu iš tų moterų, kurioms grožis, jaunystė yra sąrašo viršuje. Grožio kultas man nėra būdingas, bet žinoma, ir tas raukšleles reikėjo prisijaukinti.
Iš tiesų, kaip ir kiekvienas amžiaus tarpsnis, šie metai taip pat nusidažė įvairiausiomis spalvomis. Dabar galiu pasakyti, kad šiuo metu jaučiuosi daug užtikrintesnė. Nepaisant stereotipo apie mane, kad esu stipri, griežta, iš tikrųjų gyvenime esu labiau mėgstanti prisitaikyti, nutylėti ir savo nuomonę padėti į šoną. Nors mėgstu padiskutuoti ir tikrai turiu charakterį, galiausiai mėgstu įsilieti į bendrą rezultatą.
Visgi, šiame amžiuje jaučiuosi tvirčiau pasakydama savo nuomonę, sakydama „ne“, lengviau gebu nubrėžti savo poziciją ir požiūrį. Man nebūtina įrodinėti iki pamėlynavimo, tiesiog jaučiu turinti teisę savo nuomonę pateikti ir būti išgirsta neįrodinėjant.
– Nors grožio kultas jums nėra svarbus, visada esate pasitempusi, trykštate jaunatviška energija. Tai kurgi slypi paslaptis?
– Matyt, esu pakankamai fotogeniška, nes tam tikri trūkumai nėra tokie ryškūs. Tai nereiškia, kad išvaizda man nesvarbi, kaip ir kiekviena moteris prisižiūriu, tačiau mano grožio kartelė nėra taip aukštai iškelta, kaip kitų. Man užtenka pasišukuoti, pasidažyti, užsidėti gražią palaidinę – ir viskas, jaučiuosi gerai. Dėl pasistojusio plaukelio ar papildomų kilogramų po šventės tikrai nestresuoju (šypsosi).
– Galbūt spinduliuojantis grožis atspindi vidų?
– Yra tiesos, kad kaip jautėsi viduje, tai atsispindi ir išorėje. Esu pakankamai energinga ir labai myliu savo veiklą. Momentai, kai galiu išeiti į sceną ir dainuoti, man yra šventė. Man, kaip namų šeimininkei, tokios akimirkos retos, todėl dabar galėdama būti scenoje, tiesiog spinduliuoju.
– Banalus, bet reikšmingas klausimas. Šiuo metu esate laiminga?
– Dedu lygybės ženklą tarp laimės ir dėkingumo. Ar aš jaučiuosi dėkinga už tai, ką turiu? Taip. Turiu daug – sveikus vaikus, vis dar galiu užsiimti veikla iš pašaukimo, kurią labai myliu. Tad galiausiai atsakau: taip, šiuo metu esu laiminga.
Fotogalerija:
