Prieš mėnesį profesionalių dviratininkų lenktynėse dalyvavęs ir 218 vietą užėmęs iššūkių ir nuotykių nevengiantis vyras sako, kad patirtis einant atbulomis – gera. Tačiau kada kitą kartą tai darys, nežino.
Dalindamasis įspūdžiais RC laidų vedėjas teigė, kad išbandyti ilgesnį ėjimą atbulomis rekomenduoja kiekvienam. „Žinokit, net matematiškai apsimoka – nueitas atstumas tas pats, o žingsnių – daugiau,“ – juokiasi S.Stankus.
Apie naują patirtį Simas papasakojo specialiame interviu.
– Simai, ką reiškia brandaus amžiaus vyrui, niekad to nedariusiam, 5 kilometrus eiti atbulomis?
– Koks nors pripažintas mentorius sakytų, kad tai buvo dar vienas ribų išbandymas. Bet aš paprastas. Man buvo tiesiog smagu. Tai nuotykis, po kurio skauda. Kaip ir tikėjausi, skauda blauzdas. Kaip visai nesitikėjau, skauda sprandą. Blauzdas skauda dėl joms neįprastos ėjimo krypties, kaklą – dėl pastovaus sukiojimo.
– Kaip jauteisi trasoje? Ar „dirbdamas” matei aplinką?
– Pirmi 100 metrų buvo lengvi ir nuostabūs. Po jų prasidėjo nerimas ir žvalgymasis, kas vyksta priekyje, kuris buvo man už nugaros. Kilo klausimai, kaip neužminti ant vabaliuko, neatsitrenkti į suoliuką, neužkliūti už šaknies ir nenugriūti? Teko labai daug, stipriai ir dažnai dairytis. Todėl blogų patirčių buvo išvengtą.
– Nors ėjimo renginys ne apie greitį ir rezultatą, bet ar tau, visad konkurencingam, pavyko aplenkti bent vieną dalyvį?
– Man atrodo , kad aplenkiau, bet aplinkiniai sakė, kad tiesiog buvau praleistas. Mačiau, aplenkti žmonės šypsojosi. Tad ir jiems, ir man patiko.
– Kaip į einantį atbulomis žmogų reagavo miestas, žygeiviai, žiūrovai, spec. tarnybos?
– Visiems buvo dzin ir aš tuo džiaugiuosi. Baiminausi, kad liksiu nesuprastas. Kad gali atstumti visuomenė. Nes į kitokį nei tu dažnai žiūrima per griežtai. Bijojau, kad galiu likti nesuprastas, gal net kuo nors apmėtytas. Renginio dalyviai, žiūrovai, miesto svečiai matė žmogų, einantį atbulomis, tuo besimėgaujantį ir nebijantį to pripažinti viešai. Bet visiems buvo dzin. Jie mane priėmė kaip savą, nei policijos, nei greitosios nekvietė, kiaušiniais neapmėtė.
– Kuo pats save nustebinai eidamas atbulomis?
– Maloniai nustebino žingsnius skaičiuojanti programėlė. Ėjau 5 kilometrus, sugeneravau 10 tūkstančių žingsnių. Jie einant atbulomis – trumpesni. Taip kad tiems, kurie skaičiuoja žingsnius, matematiškai labiau apsimoka eiti atbulomis.
– Ar kartotum tokį žygį? Kaip po savo kailiu patirto nuotykio atrodo Lietuvos rekordas, t.y. 55 km atbulomis?
– Po finišo, renginyje, iškart pasakiau „ačiū, ne”. Bet dabar, atgavęs jėgas, pamasažuotas, jau žinantis kaip tai reikia daryti, gal ir pakartočiau.
O kalbant apie Lietuvos rekordą, tuos 55 kilometrus, kuriuos 2016 metais atbulomis nuėjo žygeivė Sandra, galiu pasakyti , kad tai yra kažkas nerealaus. Prognozuoju, kad po 55 ir daugiau kilometrų savaitę nekilčiau iš lovos, reikėtų ne tik masažo, bet ir lašelinių. Nežinau, kokia turėtų būti premija, kuria jūs mane sugundytumėte gerinti rekordą. Bet visada esu atviras geroms idėjoms, geriems honorarams ir jiems labai retai sakau ne.
Simo ir Gabrielės dueto klausykite kiekvieną darbo dienos rytą nuo 6:00 iki 9:00 val. per „Radiocentrą”.
