Anksčiau Egliją viešumoje buvome įpratę matyti dažnai. Prieš 15 metų ji buvo išrinkta Kauno ponia, netrukus po to dalyvavo kultiniame realybės šou „Kelias į žvaigždes“, tapo burleskos šokio Lietuvoje pradininke ir nuolat atsidurdavo žiniasklaidos akiratyje. Tačiau dabartinė Eglija skiriasi nuo ankstesnės – daugiau nei prieš penkerius metus ji emigravo į Londoną ir šiuo metu savo gyvenimą sieja su kardinaliai kitokia, į ankstesnę nė iš tolo nepanašia veikla, kuri moteriai teikia daug džiaugsmo.
Su Eglija kalbėjomės jos jubiliejaus išvakarėse. 15min ji patikino šiai šventei didelės reikšmės neteikianti, tad jei ne bičiuliai, ją būtų paminėjusi ramiai.
Interviu su E.Vaitkeviče – apie išmoktas gyvenimo pamokas, šeimą, emigraciją ir ateities planus.
– Eglija, pradėkime nuo jubiliejaus. Ką jums reiškia skaičius 50 – verčia sunerimti, o gal jį priimate ramiai?
– 50 yra toks pats skaičius kaip 49 ar 48. Skaičius nieko nereiškia. Jis parodo, kad tiek metų praeita ir viskas. Kažkokių emocijų nejaučiu, nes niekas nepasikeitė ir niekas nepasikeis. Nėra nei dramų, nei džiaugsmų, tiesiog gyvenu savo gyvenimą toliau. Būtų kvaila sakyti, kad bijau bėgančio laiko. Bijoti laiko yra nebrandu.
– Vis dėlto bėgant laikui neišvengiamai vyksta ir tam tikri fiziologiniai procesai. Vadinasi, mąstote panašiai kaip garsi aktorė italų Anna Magnani, kuri fotografuodamasi vienam leidiniui pasakė: „Net nebandykite retušuoti mano raukšlių. Aš taip ilgai dirbau, kad jas užsitarnaučiau“?
– Aš visai apie tai negalvoju. Raukšlių neturiu, ir nesvarstau, esu jauna ar sena. Operacijų ir procedūrų nesidariau, geri genai, gera sveikata – ko daugiau norėti? Esu visiškai rami. Kiti mane gąsdina labiau negu kad aš pati, klausia, kaip jaučiuosi, žinodama, kad jau toks jubiliejus.
Jeigu aplinkiniai nepradėtų skambinėti, aš būčiau galbūt nelabai ir susimąsčiusi, kad man 50 metų. Tai jiems ir atsakau, kad jaučiuosi taip, kaip ir vakar. Esu pilna jėgų, prisižiūriu save. Svarbiausia gyventi taikoje su savimi, džiaugtis tuo, ką darai, ir mylėti kiekvieną dieną. O ir apie praeitį per daug negalvoju, visos mano mintys tik į priekį. Į gyvenimą žiūriu realistiškai ir man tai patinka.
Bijoti laiko yra nebrandu.
– Tačiau 50 metų yra pakankamai ilgas laiko tarpas, per kurį galima išties nemažai nuveikti. Ką tokio, jūsų manymu, pavyko pasiekti, be ko savo gyvenimo dabar neįsivaizduotumėte? Ir kaip apskritai įvertintumėte visus šiuos metus?
– Man visada buvo ir dabar tebėra svarbiausia šeima. Negalėčiau gyventi be šeimos, be vaikų, be artimųjų. Tai didžiausias pasiekimas, didžiausia energijos ir laiko investicija. Na, o apibendrinant metus, manau, kad kiekviena diena labai turininga, nes kiekvieną dieną stengiesi padaryti žymiai daugiau negu padarei vakar. Kiek visko dariau ir kiek visko įvyko, tai atrodo lyg tūkstantį metų gyvenčiau.
Aišku, jaunimas iškart įsivaizduoja, kad tokio amžiaus žmonės jau kaip fosilijos žemėje. Tačiau aš kaip tik galvoju, kad dabar toks laikas, kai duočiau sau 30 metų – būtent tokio amžiaus ir jaučiuosi, tiktai kur kas išmintingesnė ir atradusi savyje balansą, savo kelią. Kiti žmonės nesulaukia ir 30-ies, o kadangi aš sulaukiau 50-ies, manau, kad tai yra didžiulė dovana.
– Nors ir nemėgstate gręžiotis į praeitį, vis dėlto, jeigu galėtumėte atsukti laiką atgal, ar kažką darytumėte kitaip?
– Žinoma, kad elgčiausi kitaip. Jau turiu daug patirties ir visiškai kitaip žiūriu į kai kuriuos dalykus, bet tiesa ta, kad su dabartiniu bagažu į praeitį grįžti negali. Gyvenime be galo svarbu yra pasirinkimai, ir aš galbūt daryčiau daugiau pasirinkimų negu dariau anksčiau, ir jie būtų kitokie. Be to, savo pasirinkimuose būčiau žymiai drąsesnė ir aktyvesnė.
Man atrodo, kad didžiausias stabdis yra baimė kažką daryti arba baimė dėl to, ką pasakys kiti. Reikia labiau pasitikėti savimi, o pasitikėjimas pas mane atėjo vėliau. Jeigu nepasitiki savimi, tai ir žmonės galvoja – štai, ta, kuri nepasitiki savimi. O jeigu esi drąsus ir gali drąsiai sakyti, ką galvoji, tai ir žmonės apie tave galvos visai kitaip.
Gal ir būtų gera su dabartiniu mąstymu grįžti į jauną kūną. Aišku, šeima vis tiek būtų prioritetas – ji yra pastoviausias dalykas. Tačiau kas liečia profesijos, draugų, galbūt vyrų pasirinkimus, su dabartine patirtimi rinkčiausi kitus kelius, tuomet ir gyvenimo aplinkybės bei įvykiai būtų susidėlioję kitaip.
Didžiausias stabdis yra baimė kažką daryti arba baimė dėl to, ką pasakys kiti.
– Prieš kelerius metus pasirinkote emigracijos kelią. Tad kaip dabar klostosi jūsų gyvenimas?
– Jau šešerius metus gyvenu Londone. Per tą laiką baigiau parfumerijos mokslus Prancūzijoje ir įkūriau savo įmonę. Kuriu ir visame pasaulyje prekiauju savo produkcija. Tai yra mano dabartinė veikla, kuria aš džiaugiuosi. Gaila, kad anksčiau tokių profesijų nebuvo – kaip ir minėjau, jeigu būtų galimybė, galbūt anksčiau būčiau pasirinkusi kitą profesiją. Tačiau tais laikais buvo tik keli variantai, ką galėjau mokytis.
– Ar ir savo ateitį siejate su gyvenimu Londone? O gal kartais pasvarstote apie grįžimą į Lietuvą?
– Negaliu sakyti, kad niekada negrįšiu, bet minčių apie grįžimą kol kas neturiu. Klausimas – ką aš daryčiau Lietuvoje, kaip ten gyvenčiau? Taip, Lietuvoje galbūt yra žymiai patogiau – yra butas, pažintys, gal pigiau ir lengviau. Bet ką man veikti Lietuvoje? Man reikia turėti terpę, kurioje galėčiau gyventi kaip noriu. Man Londonas tinka savo erdve, man patinka jo kultūra, tai vienas iš didžiausių pasaulio miestų, o didybę aš mėgstu. Aišku, yra trūkumų, tačiau su trūkumais kovojame arba juos priimame kaip realybę.
O jeigu gyvenime tektų gyventi ne Londone ir galėčiau rinktis, tai būtų ne Lietuva, o galbūt pietų Prancūzija, apie kurią jau labai seniai svajoju. Tai vieta, kurioje mano siela džiaugiasi – ten mano kūrybos įkvėpimas, ten mokiausi ir formavau parfumerijos įgūdžius. Ten ir mano profesijos, ir sielos vieta.
– Kalbant apie Londoną, tai – nuolatiniame tempe paskendęs miestas. Ar ir jūs gyvenate tame skubėjime?
– Aš iš tų žmonių, kurie nesiskundžia aplinkybėmis, o visą laiką žiūri į save. Jeigu nenoriu skubėti, tai ir neskubu. Visi aplink gali skubėti, bėgti, bet į kitus nežiūriu, nes gyvenu savo ritmu, ir jeigu man patinka lėtai, tai taip ir gyvenu – susimąstydama, pagalvodama. Pasirinkau ramų tempą ir tuo džiaugiuosi. Aš renkuosi tokį gyvenimą, o kitas renkasi bėgti į neaišku kokį traukinį. Kiekvienas renkasi. Tačiau mes visi tokie patys ir nesvarbu, ar emigruojame, ar gyvename Lietuvoje, viską atsinešame, persikeliame su savimi – problemas, triukšmą.
– Ne tik išvykote iš Lietuvos, bet ir nesate dažna straipsnių herojė, apie jus pastaruoju metu beveik nieko negirdėti. Pasitraukimas iš viešumos buvo sąmoningas?
– Viešumas buvo viena iš pigiausių galimybių reklamuoti savo koncertinę veiklą, ir tai pasiteisino. O kadangi dabar mano veiklos sritis yra visai kita, rodytis viešumoje nėra jokio reikalo. Į viską žiūriu praktiškai, tad man tiesiog nepraktiška šmėžuoti puslapiuose ir skaityti komentarus – to man nereikia. Apie save leidžiu žinoti tiek, kiek naudinga man pačiai, ir manau, kad taip turėtų elgtis visi. Jeigu kažkas save išstato, reiškia jam yra kažkokia nauda. Tiesa, ir betikslio savęs afišavimo yra galybė, bet manyčiau, kad tai yra pateisinama tik tuo atveju, jei esi artistas ar šiaip žmogus, kuriam viešumas reikalingas. Šiuo metu spauda apie mane rašo tiek, kiek reikia dabartinei veiklai, ir man to užtenka.
Apie save leidžiu žinoti tiek, kiek naudinga man pačiai, ir manau, kad taip turėtų elgtis visi.
– Ar dar daug neįgyvendintų planų turite? Ir apskritai, ar savo gyvenimą labai planuojate į ateitį?
– Aišku. Jeigu jau neturi planų, tai tada ten viršuje kompiuteriai padaro taip, kad tu jau pabaigi savo veiklą šioje žemėje. Be planų aš nebūčiau čia ir nebūčiau tiek pasiekusi. Negyvenu svajonėmis, todėl, kad tai yra nesąmonė. Aš netikiu svajonėmis, aš tikiu planais ir juos kuriu – rašau, piešiu, o paskui žingsnis po žingsnio realizuoju. Būna visko, taip pat ir sunkumų, bet aš gyvenu pagal planą.
Ir toliau ketinu eiti savo keliu – tiek kalbant apie parfumeriją, tiek apie dvasinį augimą. Labai daug mokausi online – dalykų, kurie reikalingi mano sielos lavinimui. Tą planuoju daryti ir toliau. Dar noriu atidaryti parfumerijos mokyklą. Man patinka mokyti kitus, ir nors visą laiką galvojau, kad niekada gyvenime nebūsiu mokytoja, man iš tiesų sekasi perteikti žinias, įkvėpti žmones, kažką jų gyvenime pakeisti. Dabar aš tam ruošiuosi, mokausi, įgaunu reikalingų psichologinių žinių.
Kokia forma veiks mokykla dar nežinau, bet galbūt ji bus online – aš einu kartu su technologijomis ir nuo mažų dienų jas labai mėgstu. Būdama maža turėjau ir fotoaparatus, ir video kameras, visada buvau labai techniška, taip kad nuo to neatsilieku.
Aš netikiu svajonėmis, aš tikiu planais ir juos kuriu.
– Sakykite, o ar jūsų gyvenime lieka vietos meilei? Ar jūsų širdis užimta?
– Mano širdis visada užimta daugeliu dalykų. Nejaučiu nei meilės, nei dėmesio trūkumo. Galiu pasakyti tiek, kad nesijaučiu vieniša ir tas labai džiugu – esu laiminga moteris. Aišku, visada yra kur tobulėti. Pasižiūriu į 50-metes žvaigždes, tokias kaip Catherine Zeta-Jones, Jennifer Lopez ar Mariah Carey, ir galvoju, kaip faina, kad jos gyvena tarsi trisdešimtmečių gyvenimą. Aš lygiai taip pat jaučiuosi ir save su šiomis moterimis lyginu. Labai džiaugiuosi, kad yra tokių pavyzdžių – daug pasiekusių laimingų moterų. Dėl to 50 metų man nėra baisu.
– Tad galbūt jūsų laimės paslaptis ir ta, kad darote tai, kas jums patinka?
– Taip, tačiau pirmiausia reikia atrasti, kas patinka. Pastebiu, kad žmonės labai dažnai nežino, ko jie nori. Gyvenimo uždavinys ir yra sužinoti, ko nori iš tiesų – tada ir prasideda tavo kelias ir lengva planuoti. Aš anksčiau neatsakiau į šį klausimą, todėl ir priėmiau daug neteisingų sprendimų, o juk galėjau prie savo tikslo prieiti greičiau.
Dažnai pasikalbu su jaunimu ir matau, kad jiems taip pat sudėtinga susivokti, tad patariu pirmiausia į save įsigilinti – kai jie supras, ko nori patys, o ne tėvai ar kažkas kitas, tada atsakymai ir pasiūlymai iš gyvenimo ateis savaime. O jaunimą labai myliu, tai nuostabūs žmonės, kurie yra visuomenės ateitis, todėl norėčiau kažkuo prisidėti, kad jiems būtų geriau gyventi ir galėtų save greičiau atrasti.
– O kaip paminėsite šį jubiliejų? Gal išvyksite į kokią turiningą kelionę, o gal kaip tik labai ramiai?
– Kiek prisimenu, visą laiką mano gimtadieniai sutapdavo su kelionėmis – ar tai pas gimines, ar tai darbo, mokslo reikalais. Tačiau šį kartą lieku čia, Londone. Galvojau, nieko nedarysiu, tiesiog pasidžiaugsiu šia diena su šeima, bet mano draugai nepalieka manęs ramybėje ir organizuoja man šventę, tad švęsiu su jais.
– Jeigu gimtadienio proga galėtumėte išsirinkti bet kokią dovaną iš visų įmanomų, kas tai būtų?
– Norėčiau turėti galimybę apsigyventi gražioje šalyje prie jūros kartu su bendraminčiais, panašiai mąstančiais, įdomiais ir talentingais žmonėmis. Gyventi gana uždaroje bendruomenėje, kartu kurti, gaminti maistą, keliauti. Galbūt nesu gera organizatorė, tačiau jei kas nors suorganizuotų, mielai prisijungčiau.
– O ko sau palinkėtumėte šio jubiliejaus proga?
– Palinkėčiau ir toliau žinoti, ko aš noriu, ko nori mano siela, ir kad visos aplinkybės susidėliotų tinkamai ir viskas eitųsi kaip sviestu patepta. Taip pat geros sveikatos tiek sau, tiek šeimai. Šeima man juk ir yra svarbiausia – tėvai, vaikai ir kiti artimieji.
