Menininkė Jūratė Rekevičiūtė diagnozę „antros su puse stadijos krūties vėžys“ išgirdo praėjusių metų pavasarį, o rugpjūčio 29-ąją ryžosi apie tai prabilti viešai.
Nors egzistuoja įsįtikinimas, kad apie ligą kalbėti garsiai nederėtų, Jūratė mano priešingai. Apie ligą kalbėti ne tik galima, bet ir reikia. Tą ji ir padarė praėjusiais metais, davusi interviu 15min, o prabilusi viešai sulaukė ir taip reikalingos žmonių paramos.
„Nereikia bijoti paprašyti pagalbos, kalbėti apie tai nėra gėda. Slėpimas nieko gero neduoda, tu tik pats save grauži. Juk liga gali užklupti kiekvieną iš mūsų bet kurią akimirką. Nuėjai miegoti sveikas, o atsibundi su guzu krūtyje. Sveikata yra labai reliatyvus dalykas“, – sako Jūratė.
Iš ligos etapo – ne vien tik liūdni prisiminimai
Tad praėję metai Jūratei buvo išties nelengvi – liga trenkė kaip žaibas iš giedro dangaus, į gyvenimą atnešęs itin nemalonių pojūčių. Žinia buvo netikėta, nes moters giminėje sirgusių krūties vėžiu prieš tai nebuvo, tad šia diagnoze nusistebėjo net genetikai. Vis dėlto menininkė, prisimindama prabėgusius metus, pabrėžia, kad tai, kas bloga, ji stengiasi užmiršti – labiau norisi kalbėti apie kitus dalykus.
„Negera noriu ištrinti ir pasilikti tik gerus prisiminimus – apie tai, kad pamačiau, kokius nuostabius draugus turiu, kokie gydytojai. Man buvo atlikta ne tik krūties šalinimo, bet ir krūties atkūrimo operacija, kuri truko 6 valandas. Todėl esu labai dėkinga tiek gydytojams, tiek draugams, nes pamačiau, kad esu labai svarbi, vertinga ir reikalinga“, – prabėgusius metus prisimena J.Rekevičiūtė.
Išgirdusi diagnozę, Jūratė sakė: „nesąmonė, taip negali būti“. O kai sužinojo, kad pasveiko, šią žinia moteris priėmė palyginus ramiai, nes visada tikėjo, kad liga pasitrauks: „Reagavau kažkaip natūraliai. Aišku, viduje džiaugiausi, bet iš tikrųjų taip ir galvojau, kad viskas baigsis gerai – laiminga pabaiga net neabejojau.“
Jūratė, kuriai buvo diagnozuota antra su puse vėžio stadija, tikina, kad jokios stebuklingos paslapties, kaip ji išgijo, nėra. Tereikėjo laikytis medikų nurodymų, nustatyto ritmo, vengti įtampos ir persidirbimo.
„Kai sužinojau diagnozę, kaip kareivis įjungiau planą „vykdyti“ – dariau viską, ką sako gydytojai. Nesiėmiau jokių alternatyvų, nes dabar medicina tiek pažengusi, kad jeigu vykdai viską, ką nurodo, šansas pasveikti yra labai didžiulis“, – panašioje situacijoje atsidūrusiems žmonėms pataria menininkė.
Jūratė labai dėkoja ją gydžiusiems medikams: mamologei Daivai Gudavičienei iš Nacionalinio vėžio instituto, kuri atliko krūties pašalinimo operacijos dalį, taip pat krūties atkūrimo operacijos dalį atlikusiems VUL Santaros klinikų plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos centro gydytojams Nerijui Jakučiui, Jonui Drąsučiui, Gabrielei Latakaitei ir Justinai Vaičiulėnaitei.
Vis dėlto Jūratė pripažįsta, kad jeigu nebūtų sulaukusi aplinkinių pagalbos, susidoroti su liga būtų buvę bene neįmanoma. Artimųjų ir bičiulių palaikymas onkologiniams ligoniams besąlygiškai reikalingas – įsitikinusi ji. Kalbėdama apie tai moteris sunkiai tramdo emocijas.
„Be draugų nebūčiau pati susitvarkiusi – nei finansiškai, nei buitiškai. Buvo tokių etapų, kai buvau kaip neįgali, negalėjau savimi pasirūpinti – nei automobilio vairuoti, nei nuvykti pas gydytojus, nei valgyti pasigaminti, nei apsipirkti.
Visą laiką, kai kalbu apie tai, vos ne ašaros iš džiaugsmo rieda. Šis momentas labai jautrus – buvau viskuo aprūpinta. Buvo pasirūpinta ir mano grožiu, ir finansais. Esu tikrai pamaloninta“, – gerų žodžių pagalbos ranką ištiesusiems draugams negaili Jūratė.
Pasak Jūratės, onkologiniams ligoniams be galo reikalinga ir finansinė parama. Kai kurie draugai ją parėmė netgi didelėmis sumomis, kiti įsigijo jos darbų – už tai moteris labai dėkinga, nes kainuoja ne tiks pats gydymo procesas, bet ir buitis.
„Dar tuo metu, kai pradėjau gydytis, chemoterapijos nekainavo, paskui jau pradėjo po truputį kainuoti, o dabar, sakė, dar daugiau reikia mokėti. Bet kitas dalykas, kad susirgęs tu iškrenti iš darbo, neuždirbi pinigų, o elementari kasdienybė juk kainuoja – ir sultys, ir benzinas, viskas. Ir labai jauti, kad nieko neuždirbi, tik leidi pinigus“, – pasakoja Jūratė.
Stengėsi nepasiduoti
Krūties šalinimo operacija J.Rekevičiūtei atlikta lapkričio 6-ąją. Jai teko iškęsti ir nelengvą chemoterapijos kursą bei nemalonius jo padarinius – nuskusti plaukai, palyginus su kitais pojūčiais, anot Jūratės, yra niekis.
„Plaukai smulkmena, ne pirmas kartas, nes pati kažkada buvau nusiskutusi iš durnumo. Sunkiausia buvo po penktos chemoterapijos, kai nutirpo pirštai, ir supratau, kad nebegaliu dirbti, o jie juk mano darbo instrumentas. Nebegalėjau atsiliepti telefonu, man dingo balsas, išdegė burna, negalėjau valgyti, tai tas suvokimas, kad nebegaliu nei dirbti, nei pasirūpinti savimi, man buvo pats sunkiausias“, – skaudžia patirtimi dalijasi J.Rekevičiūtė.
O ir dauguma problemų, susirgus klastinga liga, atrodo menkniekis. Pamačius aplinką, kurioje gydosi onkologinėmis ligomis sergantys žmonės, į kai kuriuos dalykus imi žiūrėti kitaip.
„Nieko tu nesuprasi, kol ten nepateksi. Viena mano draugė vis skundėsi, kad yra per stora, bet kai nuvažiavo su manimi į ligoninę ir pamatė tuos visus išsekusius, paliegusius žmones, grįžusi namo pasižiūrėjo į save ir pasidžiaugė, kokia ji graži. Pasidžiaugė, kad nėra taip sukūdusi, kaip jie, nes svorio problemų po gydymosi tenai jau nebeturi“, – pasakoja Jūratė.
Šiuo metu Jūratė reguliariai tikrinasi, jai taip pat atliekama hormonų terapija. Menininkė atvirauja, kad sveikimo procesas vis dar tęsiasi: „Organizmas atsistato per ilgą laiką, o aš nenaudoju jokių papildų, nes noriu, kad viskas būtų natūraliai. Nebūna taip, kad pasveikai per pusę metų ir ligos kaip nebūta.“
Net ir sirgdama Jūratė stengėsi neatitolti nuo kūrybos, dalyvavo įvairiuose performansuose. Paskatos kurti moteriai suteikė tikėjimas, kad neilgai trukus ji išgis.
„Svajojau, kad kuo greičiau pasveikčiau ir grįžčiau į kūrybą. Aišku, tų jėgų nėra, stengiausi, kaip ir gydytojai sakė, nepersitempti, pailsėti, nes padirbu porą valandų ir jau sėdžiu arba einu prigulti. Jėgų nėra, bet aš vis tiek stengiausi laikytis ritmo ir neiškristi iš kūrybos“, – sako menininkė.
Dabar savo ligos etapą ji ketina panaudoti kurdama – rengs ligos periodu sukurtų darbų parodą. Taip pat planuoja ir naujus performansus.
„Netrukus vyksiu į Šveicariją fotosesijai, save naudosiu kaip meno kūrinį, čia bus mano bendras darbas su fotografu, ir po to planuoju ligą panaudoti kūrybai. Bet viskas dar tik kūrybiniame procese, paslaptis“, – intriguoja menininkė.
Kad ir kaip bebūtų, tikimybė, kad vėžys grįš, visada išlieka. Tačiau Jūratė iš visos širdies viliasi, kad to, ką jai teko iškęsti, daugiau patirti nebereikės.
„Čia tik Dievas žino, bet reikia daryti viską, kad jis negrįžtų. Aš tikiuosi, kad viskas bus gerai ir daugiau man nebereikės vaikščioti chemoterapijos koridoriais – į Santariškių pusę nenoriu net pažiūrėti, nes ir taip metus uoliai atidirbau paciente“, – sako J.Rekevičiūtė.
Gimtadienis „Švęskime gyvenimą“
Birželio 2-ąją J.Rekevičiūtė švenčia ypatingą jubiliejų – jai sukanka 50 metų. Be to, gimtadienį pasitinka įveikusi ligą. „Tai didžiulė šventė, nes esu gyva, laiminga, apsupta draugų ir viskas labai gerai. Šis gimtadienis vadinasi „Švęskime gyvenimą“, – džiaugiasi ji.
Gimtadieniui Jūrate pradėjo ruoštis nuo pokyčių, sumanė pasikeisti plaukų spalvą. Kai kalbėjomės su menininke, kaip tik vyko dažymo procesas. Prakalbusi apie spalvas, ji prisimena ir etapą, kai jos plaukai buvo rožiniai. Jūratė pabrėžia, kad ši spalva jos gyvenimui reikalinga kaip oras.
„Man siaubingai norisi rožinės spalvos, atrodo, ją suvalgyčiau. Net savo draugės Daivos Gecevičiūtės, kuri mane gražina, prašiau – greičiau atvažiuok, man reikia rožinės, tuoj pat dažyk, nes kitaip aš negaliu! Labai džiaugiausi po to, nes man tos spalvos reikia gyvybiškai kaip kokio maisto, kaip vitamino – pasižiūriu į save rožinę ir labai linksma“, – juokiasi J.Rekevčiūtė.
Jūratė neslepia, kad gimtadienis jai itin svarbi šventė. „Tie kurie manęs nepasveikino su gimtadieniu, praktiškai yra griežtai išbraukiami iš mano draugų sąrašo“, – šmaikštauja ji.
Tad kiek save prisimena, Jūratė gimtadienius visada mėgdavo švęsti audringai. Todėl išimtis netaikoma ir šiais metais – jos gimtadienio šventėje daug muzikos ir šokių.
Pasiteiravus, be ko dar neįsivaizduoja savo gimtadienio, Jūratė džiaugsmingai surinka: „Gimtadienyje turi būti raudona spalva, balionai, lubinai ir laimingi žmonės!“
Todėl gimtadienio rytą Jūratė važiuoja pirkti balionų. Grįžusi garsiai įjungia muziką, dažniausiai filmo „Desperado“ garso takelį, ir šventė prasideda.
Jubiliejų J.Rekevičiūtė mini namuose, tačiau į juos sukvietė net 50 žmonių. Svečių ji prašė nedovanoti gėlių, tačiau atsinešti raudonų balionų ir po taurę laimės ir meilės. Be to, nustatė ir aprangos kodą – raudona spalva.
Jūratė turi ir dar vieną gimtadienio tradiciją – šventės išvakarėse peržiūri ir išanalizuoja praėjusius metus, užsirašo planus ir svajones ateinantiems metams. Ji sako, kad šįkart planų susirašė tikrai daug ir dauguma jų susiję su menu ir kelionėmis.
„Dabar išskrendu į Šveicariją fotosesijai, po to esu suplanavusi važiuoti pasižiūrėti Marinos Abramovič, o dar paskui planuoju vykti į Švediją specialių fotopolimero plokštelių pasigaminti“, – netolimos ateities planais dalijasi menininkė, ir tuo pačiu džiaugiasi, kad daugiau nebeteks patirti kelionės kryptimi Santariškės-namai.
Jūratė turi ir dar vieną svajonę – keliauti į Pietų Ameriką. Tiesa, artimiausiu metu ji to padaryti dar negalės: „Gydytojai sakė, kad būtų gerai kol kas nekeisti klimatinių juostų, nes organizmas patirtų per didelį stresą. Be to, į Argentiną aš vykčiau kurti, o dar nesu pilnai atgavusi jėgų.“
„Net į Kauną negalėjau nuvykti. Dabar neseniai nuvažiavau ir galvoju – kaip pasikeitęs. Kiti stebisi, kas čia pasikeitę, o man tai ir pastatai nauji, ir dar net modernaus meno muziejuje nebuvau“, – priduria J.Rekevičiūtė.
O ko Jūratė išmoko iš praėjusių metų? Ji dar kartą pakartoja – nėra tikra, ar kažko išmoko, tačiau suvokė, kad yra reikalinga.
„Menininkas yra toks vienišius, labai daug kuria, sėdi savo dirbtuvėje ir kartais atrodo, kad esi niekam nereikalingas – ir ta tyla po parodų, ir parodų išlaidos. O dar jeigu niekas nenuperka darbų... Prieš tai buvo keli finansiškai labai sunkūs metai, kai net neturėjau už ką meną kurti. Tačiau dabar supratau, kad esu vertinga“, – džiaugiasi klastingą ligą įveikusi Jūratė.
50-metį pasitikusiai J.Rekevičiūtei nebaisūs ir skaičiai. Ji teigia, kad niekam nė už ką neatiduotų nei vienų savo metų. „Nesvarbu, koks skaičius. Man kiekvienas skaičius yra gražus ir tikrai nebijau pasakyti, kad man 50. Aš tą dieną rėksiu, kad man 50, labai tuo džiaugiuosi. Kiekvieni metai man yra labai brangūs – čia mano metai“, – sako jubiliatė.
Paklausta, ko palinkėtų sau šio gražaus jubiliejaus proga, Jūratė nedaugžodžiauja: „Gero gyvenimo. Ką duos – tą ir imsiu, bet kad būtų geras gyvenimas.“
TAIP PAT SKAITYKITE: Vėžys pristabdė menininkės Jūratės Rekevičiūtės kūrybą, bet neatėmė vilties: „Labai noriu gyventi“
