Piligriminį kelią Lietuvoje Andrius Pojavis su šeima planavo eiti jau gerokai anksčiau. Tokios mintys galvoje sukosi vos grįžus į gimtinę, dar gruodžio mėnesį. Prieš 10 metų jiedu su žmona susitiko būtent piligriminiame kelyje Ispanijoje, norėjosi tokiu pačiu būdu, simboliškai, paminėti ir pažinties dešimtmetį. Bet tai nebuvo vienintelė priežastis.
„Atsirado proga Lietuvą pamatyti kitomis akimis, vasarą praleisti kitaip. Paskatino ir dvasiniai dalykai. Nuėję vieną piligriminį kelią žinojome, kokia tai patirtis. Ja norėjosi pasidalyti ir su dukromis“, – šypteldamas sako A.Pojavis.
11 metų užsienyje praleidęs atlikėjas sako taip pat norėjęs pamatyti, kaip pasikeitė Lietuva, ir ne tik didieji miestai – Vilnius, Kaunas, o ir kaimai, miškeliai, šilai. Taip jų planuose atsirado „Camino Lituano“ kelias, sužymėtas prieš porą metų.
„Žygyje tu neskubi, gali sustoti, aplankyti paminklus, užeiti į šventoves, pabendrauti su žmonėmis, pajusti tautos ir šalies dvasią“, – pasakoja Andrius.
Tiesa, nors tėvai šį kartą žygiuoja kartu su dukromis, šios turėjo kitą pasirinkimą – likti pas senelius Jurbarke. Vis dėlto šios pasiūlymu nesusižavėjo – merginos išreiškė norą keliauti kartu.
„Kai pradėjome eiti, kartojome joms, kad seneliai gali bet kuriuo momentu pasiimti, juk Lietuva nėra didelė. Šiuo metu (interviu vyko savaitės viduryje – red.past.) nuėjome nuo Žagarės iki Kauno, jos visiškai nesiskundžia, šypsosi, sveikinasi su sutiktais aplinkiniais. Atrodo, turi tokius vaikiškus energijos varikliukus (juokiasi). Net ir nuėję 35 kilometrus, apsistoję sodyboje, kurioje buvo batutas, jos dar ant jo nuėjo pašokinėti“, – prisiminimais dalijasi Andrius.
„Camino Lituano“ Andrius su šeima pradėjo eiti Žagarėje, gegužės 21 dieną. Pabrėžtina, kad nebuvo nė dienos, kad ketveriukė sustotų ir kurį laiką stovėtų viename taške. Būna, kada pavyksta nueiti daugiau kilometrų, bet vidutiniškai šeima per diena įveikia 25-is.
„Dabar prasidėjo jau trečia savaitė, sukorėme virš 300 kilometrų. Sunku pasakyti, kada kelionė pasibaigs.... Žinote, kuris nors, kur nors ne taip pastatys koją, išsisuks, ir kelionė turės baigtis. Bet jei viskas bus gerai, eisime dar apie 10 dienų“, – sako atlikėjas.
Šiai kelionei šeima paskyrė mėnesį, todėl iki Žolinių jau turėtų pasiekti savo tikslą. Galvota, kad finišas galėtų būti ir Lenkijoje esantis Seinų miestelis, tačiau dėl koronaviruso nuspręsta nerizikuoti. Dabar jų planuose galutinis kelionės taškas – Lietuvos ir Lenkijos pasienis.
Žygio akimirkos – galerijoje:
Pats „Camino Lituano“ kelias driekiasi 500 kilometrų, bet iš taip pat tokį žygį išbandžiusių asmenų išgirdę, kad pasiseka įveikti net kiek daugiau, ketveriukė pasiryžusi pakeliauti net daugiau.
O šiuo metu jie jau aplankė Buivydžius, Ruslius, praėjo pro Naisius, Rozalimą, Sidabravą, Joniškį, Kėdainius, Paberžę ir Kauną.
„O kaimelius net sunku visus prisiminti“, – juokiasi A.Pojavis.
Kas šioje ištvermės daug reikalaujančioje kelionėje sunkiausia? Anot Andriaus, svarbu nepamiršti, kad ne visur galima rasti parduotuves, todėl iš anksto reikia būti pasirūpinus maistu, vandens atsargomis. Vis dėlto viso šaldytuvo turinio su savimi imti nereikėtų. Patikėkite, sako Andrius, įveikus ilgesnį atstumą jausis kiekvienas kilogramas.
„Būna ir asmeninių sunkumų, klausi, kam to reikia. Žinot, piligrimystėje kažkiek kančios vis tiek turi būti. Tai nėra atostogos, tik atrodo, kai kur nors sustoji išsimaudyti“, – pripažįsta atlikėjas ir vardija toliau, kad žygyje svarbiausi yra esminiai dalykai. Taigi kuprinėje privalo būti muilo, dantų šepetukas, dantų pasta, drabužiai, taip pat ir pižama: „Mano mergaitės nešasi knygą ir „Uno“ kortas. Kuo mažiau daiktų – tuo geriau“.
Tiesa, pakuotis palapinių neteko. Šeima nusprendė kiek palengvinti savo kelionę ir rinkosi apsistoti pažymėtose nakvynių vietose. Kartais tenka miegoti bendruomenės namuose ar dvaruose, teko nakvoti ir pas geranorius žmones. Visgi nesusipratimų irgi būta.
„Viename kaime buvome apšaukti religiniais fanatikais, klausė, kam kartu su savimi tempiamės vaikus. Tuomet, pamenu, sustojau pasikalbėti, atsakiau, kad jos pačios norėjo, prasidėjo diskusija. Gi ar geriau, kad jos sėdėtų namuose prie kompiuterio, ar pasivaikščiotų, pažintų Lietuvą. Mano nuomone, tai joms yra gera patirtis ir fiziškai. Tad belieka tikėtis, kad ši kelionė joms įsimins ir širdyje“, – viliasi vyras.
Ir nors kuriozų pasitaikė, šis šeimos projektas sulaukė tik draugų palaikymo. Kaip sako Andrius, kiekvienas turi pasirinkimą, išeiti iš komforto zonos yra svarbu, tačiau dar svarbiau, kad išties kiekvienas gali rinktis, kaip nori kurti savo gyvenimą. O ar jame bus dar panašių išbandymų? Kol kas apie tolimesnius planus šeima negalvojanti, kol kas koncentruojasi į į „Camino Lituano“.
„Esame dabartyje. Ir kuo tu labiau joje esi, tuo gyvenimas tampa pilnavertiškesnis. Sugebi mėgautis šia akimirka, ją vertinti, džiaugtis, kad esi. Šiuo metu mums svarbu baigti šį kelią, bet, kaip pajuokaujame su žmona, turbūt, kai švęsime 20 metų pažintį, tada jau važiuosime su kemperiu“, – juokdamasis pokalbį baigė Andrius.
TAIP PAT SKAITYKITE: Andrius Pojavis pričiupo Jurbarko miške šiukšlinančius vyrus: pokalbis vos nesibaigė muštynėmis
Po 10-mečio emigracijos Andrius Pojavis grįžta į Lietuvą: „Dukros turi pažinti Lietuvą“
