Nors balandžio 9-ąją D.Bilevičiūtė ir švenčia gimtadienį, jokio pobūvio ar vakarėlio šiandien nežada kelti. Visą dieną pedagogė dirbs – teisėjaus vokalo konkurse. Tačiau nejau taip ir patikėjote, kad gimtadienio ji neatšvęs išvis?
Ir dar kaip atšvęs – puotą kels sekmadienį. Ir trankią: su draugėmis dalyvaus 1940-ųjų stiliaus fotosesijoje, kurios metu pozuos prie tankų, vėliau visos lepinsis SPA procedūromis, taip pat apsilankys prabangiame restorane, kur skambės jos mokinių koncertas. Čia svečiai pasivaišins kava ir saldumynais. „Šįmet ant stalo bus vien desertai!“ – sakė D.Bilevičiūtė.
Šios puotos garsi moteris laukia nekantriai: juk susirinks artimiausi draugai, bičiuliai, per kraštus trykš gera nuotaika... Be abejonės, ji gaus dovanų.
Tiesa, pirmąsias jau gavo iš anksto, gimtadienio išvakarėse: „Draugė ūkininkė padovanojo duonos, žirnių, grikių. Tikiuosi, šįmet nieks nedovanos egzotiškų žvėrių (pernai D.Bilevičiūtei gimtadienio proga padovanojo gyvą ponį, – aut. past.). Bet būtų gerai gauti kokį vyrą...“
Kaip D.Bilevičiūtė vertina dar vienus prabėgusius metus? „Nerealūs. Dalyvavau dviejuose didžiuliuose projektuose – „Šuolyje“ ir „Muzikinėje kaukėje“. Mano studija Londone gyvuoja, plėtojasi. Toliau važinėju po užsienį – pati teisėjauju konkursuose, išleidžiu ten dalyvauti savo mokinius. Jaunas kompozitorius man parašė dainą – ruošiu naują muzikinį projektą. Atrodo, viskas eina į priekį“, – Žmonės.lt sakė ji.
Anot jos, žinia, kad suėjo 51-eri, visai negąsdina: „Kai suėjo 50, stresavau. Tas skaičius kažkoks pritrenkiantis – nelabai supranti, kas vyksta tavo kūnui, galvai, psichikai... O 51-eri jau atrodo kitaip – gal nebe taip baisu? Nuo pat ryto jaučiuosi labai linksma ir laiminga.“
Į šeštą dešimtį įkopusi D.Bilevičiūtė nuolat stebina savo pozityvumu, drąsa, beribe vidine laisve. Kaip jai taip pavyksta? Juk kitos jos metų moterys dažniausiai būna daug tylesnės, santūresnės...
„Galvoju, kad tokia mano prigimtis, – Žmonės.lt svarstė D.Bilevičiūtė. – Aktyviai dirbu savo srityje, ji diktuoja mano gyvenimo būdą. Galbūt kiti žmonės, pavyzdžiui, dirba nemėgstamą darbą, ar yra nemylimi... Tada jie tampa pilki, vienodi, nelaimingi, lietuviški. Bet juk pasaulis yra puikus! Būti linksmai, energingai, geros nuotaikos man – natūrali būsena. To išmokau iš savo profesoriaus – kai ateidavau į pamoką, galėdavau būti liūdna, nepatenkinta, kokia tik norėjau, o jis visad būdavo tos pačios nuotaikos. Tai buvo pamoka visam gyvenimui: nesvarbu, kaip jaučiuosi ir kas man yra, kitą visada turiu stengtis užkrėsti optimizmu.“
Ko D.Bilevičiūtė sau palinkėtų ateinantiems metams? „O ko dar galima norėti? Labai džiaugiuosi, kad turiu tiek daug draugų, kad mane supa nuoširdūs, įdomūs žmonės. Belieka prisiminti auksinę Mocarto frazę... Aš jus myliu. Mylėkite, žmonės, vieni kitus, ir tada būsite žymiai laimingesni“, – šypsosi.
