Trečiadienį Algimantas Čekuolis mini garbingą jubiliejų – 90-metį. 15min jis dar jubiliejaus išvakarėse atskleidė jo eigą – kaip užsiminė, didelių šventinių planų neturi: visų pirma nusipraus, o vėliau prisės rašyti autobiografijos, kuri turėtų pasirodyti jau netrukus.
Apie ją, greitai bėgantį laiką, kaukes Sovietų Sąjungoje, anapilin iškeliavusią mylimąją ir ilgaamžiškumo receptą A.Čekuolis 15min papasakoja jaukiame interviu.
– Kokie jausmai apima sutinkant 90-metį?
– Stebiuosi, kodėl man tai atrodė tokia iškilminga proga. Prieš 10 ar 20 metų galvojau, kad tai kone nepasiekiama data. Pasirodo, jokio čia iškilmingumo nėra, o pasiekiama, palyginti, lengvai. Jeigu prisilaikysi paprasčiausių higienos taisyklių, 90-metis ateina lengvai (šypsosi).
Galiu pasakyti, kad mano ilgo gyvenimo receptas yra visai kitoks nei pono Kepenio. Svarbiausia yra dirbti mėgstamą darbą, smarkiai stengtis, kad padarytum gerai, o tai suteikia gerą dvasios būseną. Antra – kiekvieną rytą daryti lengvą, bet energingą mankštą, truputį pavaikščioti. Trečia – nusiprausti šaltu vandeniu nuo pakaušio iki kulnų.
Kartą per Knygų mugę prie manęs priėjo vaikinas, sulaukęs ilgoje eilėje jis manęs paklausė: kaip gyventi ilgai? Pasakiau jam tą patį: darbas, mankšta ir šaltas vanduo. Jis nusipurtė: oi, ne, tik ne šaltas vanduo! Atsakiau: tada ilgai ir negyvensi.
Taigi viskas gana paprasta. Pagal visus duomenis dabar gyventi neturėčiau, nes 17-os metų nuo šalčio ir bado susirgau džiova. Bet ir tada nenorėjau grįžti namo į Vilnių, nes nemėgstu nebaigtų darbų – būtinai turiu baigti, ką pradėjęs. Tada man ir atrodė, kad 60 metų – labai daug, bet dar dabar žvalgausi į panas (juokiasi).
Daugiausia laisvės ir mažiausia melo yra jūrininkų darbe.
– Sakote, kad darbas yra neatsiejama geros jūsų savijautos dalis. Kaip pačiam teko suprasti, kuri sritis – jūsų?
– Vienu metu supratau, kad daugiausia laisvės ir mažiausia melo yra jūrininkų darbe. Kol žemės ūkyje vyko kolektyvizacija, melo buvo daugiau nei virš debesų. Tad stojau į jūrininkus, buvau paprastas, eilinis, antros klasės matrosas.
Pirmas reisas buvo palyginti trumpas – kai mane į jį įsodino, matyt, manė, kad neišlaikysiu, nes buvo tikrai bjauru ir baisu. Paskui jau vykau į pilną reisą. Tai buvo 8 mėnesiai Atlanto vandenyne...
Tada ir pradėjo eiti apsakymai – jie buvo spausdinami ir Maskvos, ir Lietuvos žurnaluose. Nevaizdavau jūrininko, nes iš tiesų dvasioje pats toks buvau. Grįžus į krantą dar savaitę vaikščiodavau kaip klišius – tai kairė į šoną, tai dešinė... Vėliau viskas atsistatydavo. Taigi ne aprašinėjau jūrininkus, o buvau jūrininkas, save jaučiau.
Mano laivas skendo du kartus. Vieną kartą skendau tolimojoje Arktyje, kur palindau po ledu. Ten vyko profesinė ruonių medžioklė, ne kokie pasismaginimai.
Žygiuojant ledu matėsi ledų sangrūda, jie buvo išsibarstę tokiais kumščiais. O aš tik šmurkšt iki busoko! Ant jo užsilaikiau ir staiga mane pamatė vietinių rusų brigada. Jie mane ištraukė, sakė nusirengti, išsunkė mano vatinius drabužius, paskui liepė apsirengti. Ne – vis dar šlapi. Dar kartą nusirengiau, o jie ir vėl sunkė.
-
Algimantas Čekuolis – apie paskutines akimirkas kartu su žmona: „Ji bendravo mirksėdama akimis“
-
Algimantui Čekuoliui – 88: apie gyvenimą be žmonos, suprastėjusią sveikatą ir senatvės privalumus
-
A.Čekuolio knygos pristatyme – užuominos apie „barakudų“ mokyklas ir patarimai norinčioms suvilioti vyrą
-
Algimantui Čekuoliui – 89-eri: „Po žmonos mirties taip ir neišdrįsau asistuoti moterims“
Reikėjo grįžti į laivą, bet iki jo buvo 15 km ėjimo per ledus. Ten mane būtų turėję lydėti mažiausiai keturi žmonės, nes jeigu kuris įlūžtų, reikėtų trijų kitų, kad ištrauktų. Ta brigada mane įkalbėjo neiti ir nesiprašyti į laivą.
Tą dieną vaikščiojau apie 10 valandų ir galiausiai išdžiūvau. Kaip apie tai sumeluosi, jeigu to nepergyvenai? Tai buvo tikras malonumas.
Tam tikra prasme taip apėjau ir sovietinę ideologiją, kuri neleido rašyti nieko konfliktiško apie sovietiją, sovietinius organus. Bet parodyti konfliktus su gamta nemokėjo uždrausti.
Bailumą ir nebailumą teko taip pat pripažinti, kai išėjo mano apysaka apie legionierių, lietuvių jūrininką, pabėgusį į Vakarus, ir jo gyvenimo peripetijas. Jau buvau pabuvojęs Lotynų Amerikoje, žinojau viską iš arti. Tą apysaką rašiau į žurnalą „Metai“, kuris tada vadinosi „Pergalė“.
Redakcijoje dirbęs Feliksas Vaitiekūnas man įteikė „Pergalės“ numerį, pritraukė arčiau ir pašnabždom sako: „Klausyk, bet tavo veikėjas yra pabėgėlis. Jis tėvynės išdavikas.“ Pridėjau pirštą prie lūpų ir pasakiau: „Tylėk! Niekas to nepastebėjo.“ Vėliau išėjo ir knyga, du ar trys jos leidimai. Ir niekas nepastebėjo, kad teigiamas jos herojus yra pabėgėlis iš Sovietų Sąjungos. Svarbu, kad tai būtų tikroviška ir visumoje priimtina.
– Ar metai iki 90-ies prabėgo greitai, ar lėtai?
– Iki 40-ies metų atrodė, kad laikas labai tempiasi. Paskui metai kaip traukinys įgavo pagreitį, viskas ėjo tik greityn. Dabar atrodo, kad laikas bėga labai greitai. Jeigu man nebūtų tiek metų, pasakyčiau, kad už 5-erių metų padarysiu tą ar aną. Bet dabar, esant 90-ies, apie 5-erius metus kalbėti negalima, negražu, netaktiška ir nedora taip žaisti su savimi.
Vis dėlto tos kiauraakės aš nebijau. Kažkada abi mano kojos buvo sulaužytos, tada pagijo, kurį laiką vaikščiojau su ramentu po kaire pažastimi, po kelerių metų – vėl su ramentu iš dešinės pusės. Dabar irgi vaikščioju su lazda. Man buvo sulūžę ir šonkauliai – vienas kairys, kitas – dešinys. O šonkauliai labai ilgai gyja, net negali jų bintuoti. Jeigu bintuotum, negalėtum kvėpuoti.
Kaip ir sakiau, jaunystėje sirgau džiova. Už tai jokiu būdu mano organizmas nėra ypač atsparus. Bet kadangi niekada nepaaiškėdavo, kad negaliu, nenoriu ar nesugebu dirbti, matyt, dėl to ir gaudavau jėgų, atsirasdavo entuziazmo. Net ir dabar, kai neišeina rašyti, kada yra kiauliškai neįdomu, jeigu ateina mintis, rašau iš naujo.
O mintys man ateina prieš aušrą. Jų nesusapnuoju, bet kažką iš jų pragyvenu. Tada reikia kuo greičiau keltis, nusipraust, mautis kelnes ir tai užrašyti. Tai šioks toks žaidimas su savimi.
Neturiu jokių religinių įsitikinimų, išskyrus tai, kad reikia gyventi taip dorai, kaip tik įmanoma.
Taigi, esu patenkintas gyvenimu ir, kaip minėjau, visai nebijau tos kiauraakės, nes į ją žiūrėjau daug kartų. Manau, kad tokių žiūrėjimų normą jau išnaudojau. Tikiuosi tik tiek, kad nelabai skaudės.
– Gal tos baimės nėra dėl kokių nors įsitikinimų apie pasaulį?
– Jeigu minty turite religinius, tai ne. Toje srityje neturiu jokių įsitikinimų, išskyrus tai, kad reikia gyventi taip dorai, kaip tik įmanoma.
– Minėjote, kad šiuo metu rašote autobiografiją „Medinė kaukė“. Koks jausmas rašyti apie savo gyvenimą, ar nėra sunku viską prisiminti?
– Labai sunku. Atmintis – vienas dalykas, bet problema nėra ji. Sunku atminti svarbius dalykus, nes visko sudėti negali. Net ir tų, kuriuos atsimeni, užrašyti negali, nes išeitų trijų tomų knyga. Kas savo protu tokią knygą imtų į rankas? Juolab – kas ją skaitytų? Tam reikėtų dar mažesnio proto.
Todėl sunkumas buvo atrinkti ir atmesti mažiau svarbius arba grynai asmeniškus dalykus – ne dėl to, kad juos reikėtų nuslėpti, o dėl to, kad tai neįdomu. Turiu dukrą, sūnų, dėl knygos pasitariu su jais. Dažnai jau pasitarimo metu pradedu girdėti save ir suprasti, kaip reikėtų elgtis.
„Medinė kaukė“ išeis normalaus dydžio, galbūt net ir su fotografijomis. Dabar sėdžiu prie korektūros darbų. Pasirodyti per Kalėdas knyga jau nesuspės, o į Knygų mugę, jei ji įvyks, dar suspės.
– 2019-aisiais netekote žmonos. Tuo metu atsigauti jums buvo ypač sunku, tačiau dabar jau juokaujate, kad žvalgotės į merginas. Kaip dėl to jaučiatės šiandien?
– Beveik kiekvieną naktį sapnuoju savo mirusią antrąją pačią, tačiau tai nėra tragiška. Vis matau, kaip kur nors kartu einame, važiuojame...
Poroje svarbiausia yra ne seksas, galbūt net ir ne vaikai, o draugystė. Mano pati visada rodė pavyzdį. Gali žmonėms sakyti šimtą kartų: nevok, elkis gerai, bet pavyzdys yra vienintelis auklėjimo būdas, o tai yra įmanoma tada, kai yra draugystė su antrąja puse.
Esu patenkintas gyvenimu ir visai nebijau tos kiauraakės, nes į ją žiūrėjau daug kartų. Manau, kad tokių žiūrėjimų normą jau išnaudojau. Tikiuosi tik tiek, kad nelabai skaudės.
Man jos trūksta, bet niekam negaliu siūlyti savo rankos, nes tai būtų parodija.
– Kodėl taip manote? Juk visko gyvenime būna...
– Tikrai būna visko, bet nenorėčiau būti pagrindiniu parodijos herojumi.
– Kadangi kalbate apie amžių… O kaip pats matote jaunąją kartą? Kaip manote, ką ji turi iš to, ko neturėjo kitos, ir atvirkščiai – ko ji dar galėtų pasimokyti?
– Mūsų karta jau nesupranta jaunos kartos, o ne atvirkščiai. Man patinka jaunosios kartos techniškumas, greiti sprendimai, drąsa, man patinka, kad ji nebuvo iškočiota. Mus taip kočiojo gyvenimas, istorija, aplinkybės… O šiuolaikinė karta yra nekočiota. Man gražu į juos pažiūrėti, pakalbėti su jais. Matau šį atspindį, ypač pažiūrėjęs į dukrą, sūnų… Jiems jau atiteks tikro gyvenimo.
Ši karta turi laisvę galvoti, judėti. Net jeigu yra kvailiai, gali ilgėtis sovietijos, kurios nežino. Pasakysiu tokią patarlę: nėra nė vienos tautos, kuri nenorėtų nepriklausomybės.
Mes gyvenome turėdami tą norą, bet negalėdami būti laisvi. Todėl didžiuojuosi, kad esu sąjūdietis, kad priklausiau iniciatyvinei Sąjūdžio grupei. Per tą laiką į JAV skraidžiau 17 kartų tam, kad pakalbėčiau apie Sąjūdį, apie Lietuvą. Paprastai sulaukdavau klausimų: kur ta Lietuva yra? Dėl to ten vykti buvo būtina.
– Vainikuojant pokalbį – tradicinis klausimas. Ko palinkėtumėte sau jubiliejaus proga?
– Pirma – kad nebūtų skausmo. Jis mane žemina – prieš traumas ar visokias bakterijas pradedu raukytis. Iš tiesų nenoriu jų pastebėti.
Antra – kad kai išeis „Medinė kaukė“, atsirastų apie ką rašyti, nes rašyti man yra kaip katei nagais kabintis į pušį ar telefono stulpą (juokiasi).
