Žinoma moteris Vilniaus miesto merui Valdui Benkunskui siūlė kitą kartą Lietuvos kariuomenės dieną minėti ne tik demonstruojant ginkluotę ir paralyžiuojant miestą, o surengiant gerą koncertą žmonėms.
Šios A.Grigaliūnienės išsakytos mintys internete sukėle audringas žmonių reakcijas – vieni palaikė, o kiti smerkė ir nevengė įžeidinėjimų. Sulaukusi tokių atsiliepimų, renginių organizatorė paviešino žinutę, kuria sutiko pasidalinti ir su Žmonės.lt skaitytojais:
„Durnė, kvaiša, dusk, puonia, ponia, eik pas jagą, beprotė..“ – tai pati švelniausia ir kukliausia heito dalis, kurią gavau, pasidalinusi klausimu dėl kariuomenės šventimo būdo ir miesto paralyžavimo kelias paras problemos.
Šitas tekstas turi du tikslus. Visų pirma – atsiprašymo.
Atsiprašau, jei savo nepakankamai tikslia formuluote užgavau kariuomenės ir artimas kariuomenei bendruomenes. Esu už kariuomenę ir jos šventimą – kuo įvairesniais ir platesniais būdais, kuriuos galime vienus nuo kitų atskirti, taip nepainiojant kariuomenės esmės, rimtumo ir svarbos. Apie miesto paralyžiavimą jau, ko gero, neverta kalbėti, nes viskas praėjo ir viską jau visi pamiršo. Kitą kartą tiesiog verta dar geriau apgalvoti logistiką ir komunikaciją. Bet – verta kalbėti apie mūsų mokėjimą diskutuoti. Išklausyti kitą, girdėti kitokią nuomonę, oponuoti.
Pasirodžius mano pasiūlymui ir klausimui – mane užsipuolė daug žmonių. Tai pakelti ne visuomet labai paprasta, kas tai patyręs – puikiai žino. Dar daugiau, pamačiusi kelių vyrų mano postų pasidalinimus – permečiau akimis komentarus. Radau ten žmonių, kurie visiškai manęs nepažįsta žeminimus. Begales kartų perskaičiau: „kaip matyt puonia nagus pavėlavo nusilakuoti“. Ką tai rodo? Man tai rodo vyrų, dar keisčiau, kartais – moterų požiūrį į moterį – suprask tik tokių reikaliukų galima turėti. Man tai rodo cancel kultūros nagus, kur bet kokia kaina siekiama sumenkinti žmogų užuot diskutavus konkrečia tema. Būčiau viską nurijus ir nieko nebepriminus. Kas man pačiai komunikacine prasme net pravarčiau. Bet, kuomet gavau gražių ir palaikančių žinučių – viešai ir ne – daugiau ne viešai. Žmonės, o ypatingai moterys, patyrusios panašų heitą – daug kartų pakartojo: „Nuo šiol aš nieko nekalbu viešai, nesakau savo nuomonės ir neklausiu, nes BIJAU būti „suvalgyta““. Man atrodo, kad tai yra daugiau nei negerai. Baimė kalbėti ir klausti, o tik viskam paklusti mus priartina prie kaimyninių baisių valstybių visuomenės kultūros, nuo kurios, dauguma mūsų suprantam, kad reikia tolti ir gyti.
Pamokos mano iš viso šito dvi – kuo aiškesnė komunikacija, nepaliekant vietos manipuliacijai. Antra – mokytis konstryktyvios diskusijos ir kritikos. Esu stiprus žmogus. Man visi žeminimai tereiškia kito žmogaus vidines būsenas. Bet yra žmonių, kuriuos žodis gali labai sužeisti. Todėl nuo šiol dar daugiau kartų pagalvosiu prieš kritikuodama. Nes riba tarp kritikos ir žmogaus menkinimo yra SLIDI.
Pabaigai. Vakar ir vėl praleidau kokias penkias valandas Santaros ligoninėje. Dėl artimo žmogaus sveikatos. Kuomet ten pamatai, ką pamatai – visi socialinės medijos burbulų didesni ir mažesni skandalai nublanksta. Jie paprasčiausiai nesvarbūs. Ten labai gerai pamatai, kad mes visi esam tik akimirka amžinybėje“, – rašė Agnė Grigaliūnienė.
