„Balandžio 21-oji, penktadienis – labai graži diena ir labai graži šventė. Visgi didelio baliaus nekelsime, nes turime daug darbų, tačiau po visko šią progą kaip nors paminėsime ir kartu nueisime pavakarieniauti. Apie dovanas per daug nekalbėsiu, bet gėlės – bus būtinai! Ir tikrai... Visgi retas atvejis, kad du jauni žmonės švenčia 45-erių santuokos metų sukaktį“, – garsiai pasvarstė Aleksandras Ivanauskas-Fara.
Aleksandrai, kaip gyvenimas jus suvedė su Rima?
Mano draugas draugavo su viena mergina ir jie susitarė susitikt. Draugas man pasakė, kad toji mergina atsives savo draugę, tad turiu kompaniją palaikyti ir aš. Nuėjau ir ten pamačiau Rimą, jai tuo metu buvo 18-ka, o man 19-ka. Po to pasimatymo mes gan ilgai susitikinėjome. Reikėjo ir su tėvais susipažinti, nes draugavome rimtai.
Neretai pažintis su uošviais – jaudinanti patirtis. Jaudulio buvo daug?
Prisimenu, kad tikrai jaudinausi. Nebuvo ten jokio pasisėdėjimo, tiesiog pasikalbėjom. Mano būsimas uošvis tuo metu man pasiūlė sulošti šachmatų partiją, o aš žinojau tik kaip eina „pėstininkas“ ir „žirgas“, daugiau nieko. Bet tada uošvis mane pamokė, o paskui paklausė, kokia mano profesija. Aš atsakiau, kad esu muzikantas, o jis tarė: „Aha, labai gerai, o koks tavo rimtas darbas?“ Šitą klausimą labai gera prisimenu, bet iš esmės mano uošviai mane priėmė šiltai (šypteli).
Rima taip pat iš karto susidraugavo su mano mama, tapo draugėmis, viena kitai pasipasakodavo. Šiuo klausimu mums abiem pasisekė.
Persikeliant 45 metų atgal į balandžio 21-ąją... Kokie ryškiausi prisiminimai išlikę iš vestuvių dienos?
Tai buvo labai graži diena, mūsų šventė. Vestuvėse nebuvo daug žmonių – tik artimieji ir mano scenos bičiuliai, su kuriais tuo metu grojau. Šventėme pas mano mamą bute, kadangi tais laikais jokių sodybų nebuvo, restoranams pinigų neturėjome, o gal ir mados dar tokios nebuvo. Limuzinų irgi nebuvo, kas iš draugų turėjo automobilį, tie atvažiavo. Buvo labai gražios ir jaukios vestuvės bute. Tiesa, tik gėlių puokštę pamiršau nupirkti, tai nupirkau... agurkų. Pagalvojau, kad agurkus tai bent suvalgysim (juokėsi).
Neturėjome mes tada visai pinigų, gyvenome pas uošvius, jie skyrė mums vieną kambarį. Taip ir gyvenome be prabangos – nei Rima neturėjo turtų, nei aš. Ką turime dabar, viską susikūrėme kartu.
Koncertuodavote nuo pat jūsų su Rima pažinties. Žmona nepavydėdavo gerbėjų dėmesio? Juk didžioji dalis jų – moterys.
Jei ir pavydėdavo, man bent jau nieko nesakė. Buvau tvarkingas vyras! Nepavydėjau ir aš jos. Tikriausiai todėl, kad mums abiem nebuvo jokio pagrindo pavydėti, pasitikėjome vienas kitu ir buvo ramu.
Kuo Rima jus patraukė labiausiai?
Žinoma, grožiu – ir tada, ir dabar. Rima be galo graži moteris, taip pat labai tvarkinga, pareiginga, atsakinga. Nuostabios žmonos apibrėžimas.
Tikiu, kad per ilgus gyvenimo metus kartu mokėtės ir papildėte vienas kitą. Ko jus išmokė žmona?
Tvarkos. Buvau labai netvarkingas, vaikščiojau sulipusiais plaukais, su suplyšusiais nunešiotais džinsais, vienas bato padas vis atsiklijuodavo... Man buvo dzin dėl mados, nebuvo svarbu, kaip atrodau ir ką galvoja kiti. Svarbiausia buvo gerai pagroti ir padainuoti, viską teisingai padaryti scenoje. O Rima mane išauklėjo, sakydavo vis: „Negalima pas žmonės eiti, ką kiti pagalvos?“
O ko jūs išmokėte savo žmoną?
Tokio gyvenimo, kurį gyvena meno žmonės. Eiti į renginius, džiaugtis muzika, kūriniais. Dabar kaip tik mano marti yra dailininkė, einam irgi į parodas, dabar jau ir žmona mielai domisi šiuo pasauliu.
Svarbiausi jūsų meilės vaisiai – trys vaikai, kurie padovanojo net šešis anūkus! Kuo skiriasi jūsų kaip tėčio ir senelio vaidmenys?
Trys berniukai ir trys mergaitės. O šeštoji anūkė gimė visai neseniai, vasario pabaigoje! Labai faina. Smagu turėti tiek daug anūkų, ypač kai jų nereikia prižiūrėti (juokiasi). Tėčio vaidmuo man buvo sudėtingesnis, daugiau atsakomybės, o senelio vaidmuo lengvesnis, čia daugiau džiaugsmo, nes juodą darbą daro tėvai. Žinoma, aš kartais padedu, kai reikia kažkur pavežioju anūkus, prižiūriu. Jei matau jų kaprizus, aš juos nuraminu. Nesu nei griežtas senelis, nei tėtis, vaikams leidau gyventi savo gyvenimą, nes jie viską teisingai darė ir buvo geri vaikai.
Sako, nėra namų be dūmų. O gal jūsų šeimą tie „dūmai“ aplenkdavo?
Didelių barnių neturėjome. Labiau būdavo buitiniai ginčai apie tai, kaip padaryti geriau. Aš galvoju vienaip, žmona kitaip. Bet padarydavom galiausiai geriausiai. Tikriausiai kažkokių rimtų konfliktų išvengėme dėl tarpusavio supratimo.
Regis, išsaugoti santuoką – šiomis dienomis neįminta mįslė, paslaptis, kurios niekam nepavyksta atskleisti. Galbūt jūs atskleisite, kokia gi ji?
Nei aš, nei žmona nenorėjom nieko keisti, nesivaikėm permainų, viskas mums tiko ir tinka. Mums paprasčiausiai pasisekė, kad vienas kitą labai gerai suprantame, Rima žino mano gyvenimą, mano tikslus, pripažįsta tai ir man padeda. Vienas kito supratimas ir palaikymas tikriausiai yra viso to pagrindas.
