Su A.Jakučiu kalbamės apie muziką, kūrybinius procesus ir meninį potencialą turinčio žmogaus tikrovę materialiame, stereotipuose sustingusiame, pasaulyje.
Antanai, pirmiausia pakalbėkime apie muziką. Daug kas tave žino kaip roko grupės „Egomašina“ narį. Su ja dar birželį išleidote naujausią singlą „Nebejaučiu laiko“. Papasakok, kaip grupei sekasi šiuo metu?
Grupei sekasi gerai. Karolis ir Tomas su BMX išvažiavo į Barseloną. Tai labai tikiuosi, kad ten nesusilaužys pirštų ir jau greitai grįš į Lietuvą, nes turime repetuoti būsimiems koncertams. Vienas jų vyks daugmaž už mėnesio, lapkričio 23 d., kultūros bare „Kablys“, o dar tolimesnis – Klaipėdoje, prieš Naujus metus.
Šiuo metu turime dar keletą projektų, kurie išvys dienos šviesą, manau, irgi kelių mėnesių bėgyje. Tačiau kol kas negalime nieko sakyti, nes dar ne viskas padaryta iki galo. Bet brandiname. Tebūnie intriga.
Šiuo metu labai daug kuriame, įrašinėjame. Turime nemažai demo įrašų. Pirmą kartą grupės istorijoje atsirinkinėjame gabalus užuot išleidę viską. Sakyčiau, kad kaip grupė, visai subrendome.
Yra sakančių, kad kurti galima ir be įkvėpimo. O ar tau (ir grupei) jis reikalingas?
Primena Mariną Abramovič. Aš visiškai nepritariau jai. Aišku, labai daug menininkų nori pritarti tam dalykui, kad nereikia kurti, kai nesikuria. Tačiau man atrodo, kad tai yra tinginiavimas ir bandymas apgauti save. Žinoma, nenoriu nieko teisti. Tiesiog atrodo, kad man taip geriau, kai kuriu dažniau.
Aišku, būna bangos, kai kuriasi geriau, kai pasiilgsti kūrybos natūraliai, pavyzdžiui, negalėdamas prie jos prisėsti. Tačiau dažniausiai turi tiesiog atsidaryti projektą, pasiimti gitarą ir pradėti kažką daryt tam, kad kas nors gražaus atsitiktų. Jei laukčiau vadinamojo įkvėpimo momento, tikriausiai nieko niekad nesukurčiau.
Jei ne įkvėpimo, tai idėjų semtis tikrai reikia. Iš kur jų semiesi – galbūt įtakos turi kitos grupės?
Įkvepia nebūtinai atlikėjai. Ir nebūtinai to paties žanro. Na, kaip būna – jei groji roką, klausai roko ir darai roką. Išeina „sviestas sviestuotas“.
Mane labiausiai įkvepia ir idėjų, manau, kad daugiausia galiu pasisemti ten, kur net nenutuokiu, kad eičiau. Tarkim, nors groju roką, eičiau į patį ramiausią koncertą.
Įtakos turi ir gilūs pokalbiai su žmonėmis arba dalykai, kurie turi labai daug emocijos bei yra sunkūs. Ten, kur yra gyvenimiški sunkumai – psichologinis ar fizinis skausmas – nebeapgaudinėji nieko ir sakai, ką galvoji. Kartais net atrodo visai faina, kad šie sunkumai egzistuoja, nes iš jų ir gimsta kūryba.
Rugpjūtį su atlikėju Gamka išleidai dainą „Laiko Galia“ kaip solo atlikėjas sceniniu vardu „Kyla Vėjas!“. Ar tai užuomina, kad tavo ateities planuose – solinė karjera?
Labai netikėtai padarėme šitą collab’ą, nors kažkaip niekad nesuprasdavau, kaip juos daryti. Pati bendro kūrinio kūrimo idėja buvo keista, nes kūrybinis procesas man yra gan intymus dalykas, ir, atrodo, kad jį reikia daryti vienam.
Net ir su grupe ne visada išeina pateisinti bendrus kūrybinius lūkesčius. Ne prie prie instrumento, bet prie kompiuterio – aranžuojant ar darant kažką panašaus. Su Gamka viskas išėjo kažkaip labai lengvai.
Dėl „Kyla Vėjas!“ vardo – solo projektas bus ir jis, galima sakyti, yra, nes jau buvau išleidęs visą albumą. Tik kažkaip ištryniau visus tuos gabalus, nes man jie pasirodė ne iki galo išpildyti. Kas matė, tas matė, o kas nematė, tas nematė. Gal kažkada perleisiu iš naujo, bet dabar man svarbūs nauji projektai.
Šiuo metu turiu įrašęs tris gabalus ir keturis demo įrašus, kuriais žadu greitu metu pasidalinti. Taip pat beveik baigtas dar vienas collab'as, kuriuo labai džiaugiuosi. Vieša paslaptis – jis bus su mano antrąja puse. Visą laiką tokia idėja buvo mano pasąmonėje, bet nemaniau, kad tai įmanoma.
Kas slypi už vardo „Kyla Vėjas!“ – klaipėdietiškos šaknys, kūrybinė energija ar kitos sąsajos?
Tame albume, kurį ištryniau, pirma mano daina ir buvo pavadinimu „Kyla Vėjas!“. Aš tiesiog sukūriau dainą ir pagal ją sugalvojau pavadinimą sau.
Nors tiesa, pats pavadinimas man labai susisieja su gimtuoju miestu, nes Klaipėdoje vėjuota. Anksčiau pastebėdavau, kad žmonės frazę „kyla vėjas“ sako gana dažnai. Tiesiog užstrigo šis dalykas. Visa tai man – gana sentimentalus prisiminimas apie Klaipėdą.
Ne tik muzikuoji, bet ir mokai groti būgnais. Kaip nusprendei užsiimti šia veikla? Galbūt ji padeda prisidurti prie muzikanto duonos?
Pradžioje pradėjau mokyti savo draugų draugus ir supratau, kad savy turiu kažkiek mokytojo „perteikimo“ galios.
Pats Klaipėdoje ėjau į muzikos mokyklą ir turiu įdomesnių patirčių, leidusių suprasti, kaip kitaip mokyčiau pats. Aš mokau tokiu principu, kokio man visad trūko. Mane tai tiesiog papildo kaip žmogų.
Aš pradėjau justi, kad kai žmonės ateina pas mane besitikintys nieko nepagroti ir pagroja, man tai būna didžiausias įvertinimas. Kartu tai suteikia ypatingą pilnavertiškumo jausmą.
Dar vienas dalykas, dėl kurio man patinka mokyti, yra tas, kad pats išmokstu daug dalykų. Vienas jų – paprastumas. Muzikoje, manau, kad geriausiai ir skamba paprasti dalykai. Kuo mažiau, tuo geriau.
Mokydamas kitus, aš dalinai sau darau paslaugą, nes viską adaptuoju ir savo muzikoje. Taip pat suprantu daug dalykų iš naujo. Pavyzdžiui, išleidus tris albumus su „Egomašina“ jaučiu, kad einame link sudėtingumo, nors vis dėlto to nereikia, kad muzika skambėtų gerai.
Svarbiausia, kad kol kas mokytojauti sekasi tikrai neblogai, nes tai man išeina natūraliai. Ir mokiniai nenervina taip, kaip aš nervindavau savo mokytojus prieš kokius 15 metų (juokiasi).
Ir taip, faktas – tokia veikla tikrai padeda prisidurti, nes šiuo metu turiu tikrai nemažai mokinių, norinčių išbandyti save prie būgnų.
Ar mokyti groti būgnais sunkiau nei muzikuoti pačiam?
Sudėtingumas, sakyčiau, panašus, nes abu dalykai turi ir sunkumų, ir linksmybių.
Grojant pačiam – koncertai yra linksmiausia dalis, bet kūrinių atidirbimas, idėjų sumąstymas bei sprendimų ieškojimas tarp kelių narių yra tikrai sudėtingas procesas.
Mokyti groti būgnais taip pat yra smagu, bet tai tave kažkiek išvargina, jei turi labai daug mokinių.
Groji, mokai, bet tuo pačiu tau nėra svetimas ir vizualus menas. Pavyzdžiui, tavo filmuota medžiaga nugulė ir į „Egomašina“ dainų klipus. Ar vizualų meną kuri savo malonumui, ar tame įžvelgi ir papildomos karjeros galimybių?
Mano pirmoji meniška patirtis gyvenime ir buvo susijusi su vaizdo įrašų edit'inimu. Kai buvau mažas, gavau kompiuterį gal kokioje 6-oje klasėje. Tame kompiuteryje buvo „Windows Movie Maker“, su kuriuo nuolat „žaisdavau“.
Skirtingai nei bendraamžiams, man nebuvo įdomios kortos ar kiti žaidimai. Aš parsisiųsdavau įvairių klipų iš interneto ir tiesiog montuodavau vaizdo įrašus. Jų kūrimas šiuo atveju man yra malonumas, nors kažkada svajojau įstoti į režisūrą. Visgi pritrūkau valios. Likau ties muzika.
Nors visai norėčiau kažkam kitam sukurti vaizdo klipą. Pavyzdžiui, savo mėgstamiausioms grupėms, kaip galbūt „Garbanotam“ ar „Solo Ansambliui“. Šito visai laukiu ir manau, kad tam bus galimybių, tik reikia prisiruošti ir kažkam pasiūlyti. Jaučiu, kad galiu kažkiek savęs parodyti ir ten.
Socialiniuose tinkluose dažnai daliniesi ir savo darytomis juostinėmis nuotraukomis. Kodėl būtent juostinė fotografija?
Fotografuoju jau labai seniai, bet gaila, kad tos nuotraukos nugula tik socialiniuose tinkluose. Norėtųsi gal kažkada suorganizuoti ir kokią parodą, bet niekaip to nepadarau, nes nerandu bendro motyvo tarp šių nuotraukų. Juolab, kad viskas jau sukelta.
Kadangi šiais laikais esame labai „trumpo dėmesio sutelkimo“, kažkaip ir norisi viską visąlaik iškart įkelt į socialinius tinklus. Bet štai dėl to juostinė fotografija ir yra faina, nes truputėlį reikia palaukti nuotraukų. Anksčiau pats ryškindavau visas juostas. Dabar ryškinu tik juodai baltas dėl paprastesnio ryškinimo būdo.
Bet kokiu atveju man malonus pats juostinės fotografijos procesas. Jame tu nematai nuotraukos iškart ir susiduri su kažkokia nežinomybe. Viskas nėra pateikta ant lėkštutės. Man patinka šitas spėliojimas, nežinojimas, atsitiktinumo faktorius.
Juostinė fotografija man ypatinga tuo, kad ji nėra ideali ir aš nesistengiu jos padaryti idealia. Kartais ji pati sukuria savo meną, ypač, kai ryškini juostą ir per ilgai palaikius ją chemikaluose, nuotraukose gali matyti visai kitokias spalvas nei tikėjaisi. Nesistengiu to ištaisyti – priimu tai kaip meną.
Juostinės nuotraukos dvelkia nostalgija - taip pat, kaip ir tavo muzikos elementai. Juose galima užčiuopti 10-ojo dešimtmečio skambesio. Ar esi nostalgiškas žmogus?
Aš manau, kad tas vadinamasis 10-ojo dešimtmečio skambesys sukelia panašias emocijas kaip nostalgija, kuri tikrai kiek artima. Gal kažkam šis skambesys tokių jausmų ir nesukelia. Gal jaunesnei kartai tai reiškia visai ką kitą. Tik man dažniausiai norisi būtent jausmą perteikti, o ne 10-ojo dešimtmečio skambesį.
Šis jausmas jaukus, kiek keistokas, susijęs su vaikyste.
Tikriausiai net ir šis tavo „krepšelis“ veiklų, apie kurias pakalbėjome, nėra galutinis. Papasakok, kaip viską spėji?
Beveik galutinis. Dar rašau tekstus, kurių niekur nepanaudoju (juokiasi). Dar kaip kilęs iš uostamiesčio, mėgstu surfinti. Tai kartais įkvepia ir dainoms.
Dėl darbų – visgi visko nespėju. Dažnai būna, kad sunku sudėlioti laiką ir atrodo, kad jau esi susitaikęs, jog visą gyvenimą nieko nespėsi. Tai kartais, kai taip nutinka, reikia ir pamedituoti, ir į šaltą dušą nueiti, kad atsigaučiau. Tada, pavyzdžiui, ir pradeda kurtis tokios dainos, kaip „Panikos ataka“.
Dar iki galo neišmokau, bet stengiuosi išmokti, kad neprivalai nieko daryti. Galėtum nieko nedaryti ir būti laimingas, o darai tik dėl to, kad būtų įdomiau. Ta veikla įprasmini gyvenimą ir darai tiek, kiek spėji.
Arba dar turiu būdą, kuris visai veikia. Tai geriausias metodas, kurio dažnai aš ir pats netaikau, bet pastebiu, kad kai tuo pasinaudoju, viskas pavyksta. Užtenka užrašinėje pasižymėti, ką nori padaryti. Atrodo taip paprasta, bet ne visi pagalvoja, o visgi veikia. Todėl turiu knygutę, kur visada užsirašinėju viską, ką reikia padaryti.
Ant Šiuolaikinio meno centro sienos puikuojasi citata: „Kiekvienas yra menininkas, bet tik menininkai tai žino.“ Ar užsiimdamas tokiu plačiu kūrybinių veiklų spektru save identifikuoji kaip menininką?
Čia tas pats, kas „kiekvienas yra verslininkas“. Aš nemanau, kad kiekvienas yra menininkas ir nemanau, kad kiekvienas yra verslininkas.
Bent jau aš esu toks, kad gal truputį pasiduodu gyvenimo srovei ir žiūriu, kur mane tai nuneš. Galbūt tai nėra labai instinktyviai naudingas išlikimo prasme bruožas, bet man taip įdomiau. Man galbūt net nereikia to išlikimo instinkto būti geriausiu, konkuruoti su visais. Dėl to gal ir galėčiau vadintis menininku, nes kažkaip pas mane nėra šito.
Aš tiesiog mėgaujuosi tuo, kas vyksta aplink mane, ir ką darau. Labai dažnai leidžiu dalykams būti bei nebandau per daug jų kontroliuoti.
Jau nuo senų laikų vyrauja kalbos, kad iš kūrėjo duonos nepragyvensi. Ar sutinki su šia mintimi? Galbūt pačiam teko užsiimti įvairiais papildomais darbais?
Tikrai sutinku, kad ypač Lietuvoje, net ir būnant tikrai garsia grupe, galimai nėra labai lengva išgyventi. Turi gan arti, jei nori tik groti.
Nors man, pavyzdžiui, smagu tai, jog man yra įdomūs ir kiti dalykai aplink muziką. Pavyzdžiui, įrašyti albumus kitoms grupėms, padėti morališkai, duoti patarimus, įrašyti įvairias partijas, bendradarbiauti su atlikėjais, vesti pamokas, prodiusuoti. Šie dalykai nusveria visa kita.
Bent jau dabar aš jaučiuosi komfortiškai, kol gyvenu be šeimos. Klausimas, kai šeima atsiranda, ar tas komfortas išlieka, jei esi muzikantas. Žinoma, tai pasakysiu dar tikrai ne dabar.
Manau, kad reikia tiesiog įsivertinti, kiek turėtų užtekti, o man, pavyzdžiui, užtenka visai nedaug. Aš manau, kad daugelis menininkų mąsto panašiai. Jie prie to pripratę bei net nenori kažkokios prabangos. Užtenka gyventi kukliau, mažesniame bute.
Palyginus su tais atlikėjais, kurie „statosi pilis“, aš nemanau, kad verta siekti būtent tų materialių gėrybių. Aš asmeniškai jau geriau neturėsiu tiek daug materialaus turto, bet aplink turėsiu mylimus žmones ir jiems rodysiu dėmesį. Manau, kad dėmesys šiais ir turbūt visais laikais buvo bei tebėra vertingesnis nei pinigai. Tikrai nėra taip, kad žmonėms reikia labai daug pinigų, jog jie išgyventų ir būtų laimingi.
Ar sutiktum, kad kūrybinis darbas tavo gyvenimui suteikia prasmės?
Prasmės tikrai suteikia. Kažkada bandžiau nuo kūrybos bėgti, išvažiavau į Olandiją, kur uždarbiavau, išsiskyriau su drauge muzikante, grojusia orkestre. Pasakiau jai, kad muzikantai yra bohemos dalis ir jie tik geria bei nieko nedaro.
Gyvenimas taip apsisuko, kad pats grįžau prie muzikos, nes nuo jos bėgau ir bandžiau save įtikinti, jog nieko tame nepasieksiu. Mane kankino mintys, kad neuždirbsiu, kad reikia studijuoti kažką rimto.
Kol kas per 28-erius savo gyvenimo metus, atrodo, kad tik dabar supratau, jog turiu savo nuomonę, o tai svarbiausia. Dabar žinau, kad noriu dirbti kūrybinį darbą, ir man nesvarbu, ką sako kiti. Džiaugiuosi, kad turiu labai palaikančius tėvus ir brolį, kurie visą laiką nuo pradžių padėdavo tiek finansiškai, tiek morališkai.
Visa veikla įgauna prasmę, kai pats supranti, kad tu to nori ir dėl ko nori.
Iš to, ką veiki, kalbi, galima sakyti, kad esi tikrai įkvepiantis pavyzdys. Galbūt turi kokių patarimų save realizuoti bijantiems žmonėms?
Yra tas populiarus patarimas – tiesiog būti savimi. Nors, suprantama, kartais gal ir nelabai pats supranti, ar esi savimi.
Esu pastebėjęs aplinkoje, kad matosi, kai žmonės apsimeta kažkuo tam, jog įtiktų kitiems. Tas nenuoširdumas iškart girdisi ir matosi. Tai jei būsi nuoširdus, sakysi, ką galvoji, viskas bus gerai.
Nors, kalbant apie atvirumą, vėlgi ne visada norisi, taip sakant, „apvemti“ žmonių savo blogomis mintimis, kas dažnai būna tiems, kurie nori kurti. Jie turi labai daug negatyvių minčių. Kai jas atvirai parodo, tai būna gan šlykštoka ir tai atskleidžia daug pykčio. Tik nežinau, nuo ko tai priklauso.
Dar vienas svarbus dalykas, norintiems save realizuoti – nebijoti suklysti: nebijoti ne tą natą palikti, nebijoti neidealumo, nebijoti atsitiktinumo.
Daug žmonių labai dažnai susikoncentruoja į savo kažkokj įvaizdį. Nors tai, aišku, irgi svarbu, bet tai dažnai persveria autentiškumą. Reikia nebijoti klysti, pasijuokti iš savęs, daryti specialiai tai, ką bijai, bei išlipti iš savo komforto zonos.
Būna, esu pastebėjęs, ir vyresni žmonės irgi galvoja, kad „man per vėlu daryti kažką“. Tokiu atveju reikia tiesiog pagalvoti, kad gyvenimas nesitęs amžinai – dabar yra pats metas daryti kažką faino ir malonaus, o ne galvoti apie ateinančią pensiją.
