Per dvi savaites Audrius nubėgo 2 400 km Meksikos pakrante, vyras apibėgo Sacharos bei Atakamos dykumas, tačiau bene egzotiškiausia, kur teko išbandyti savo jėgas, buvo arčiausiai Šiaurės Ašigalio esantis miestelis Svalbardo salyne, kuriame baltųjų lokių gyvena daugiau nei žmonių, ir kiekvienam atvykėliui yra privalomas ginklas apsiginti nuo jų. Salyne vyrauja poliarinės dienos ir naktys, o jutiminė temperatūra kartais nukrenta iki keturiasdešimt laipsnių šalčio.
„Atvykęs nežinojau, ko tikėtis”, – LNK laidoje „Bus visko“ pasakoja Audrius ir prisipažįsta, kad tai buvo spontaniška kelionė, į kurią leidosi radęs pigius skrydžio bilietus. Vos nusileidęs sužinojo, kad tokiam bėgimui jis privalo gauti oficialų leidimą. Nusprendus surizikuoti ir bėgti savarankiškai, kitą dieną nuotraukos su nutrūktgalviu lietuviu apskriejo visą vietinę spaudą.
„Kai pradėjau bėgti, kiek nutolus nuo gyvenvietės pastebėjau artėjantį šviesulį tolumoj. Po kiek laiko žiūriu, kad ten sraigtasparnis atskrenda ir vejasi mane. Galvoju, dabar tai papuoliau”, – pasakoja Audrius, dalindamasis savo nuotykiais.
Per dešimt metų po visą pasaulį bėgdamas ekstremalias distancijas vyras susidūrė su įvairiais pavojais. Nušalus koją Ukrainoje, teko keliasdešimt kilometrų šuoliuoti ant vienos, kad pasiektų artimiausią ligoninę. Vyras miegojo dykumoje po atviru dangumi, naktimis slėpėsi vamzdžiuose, nepabijojo skorpionų, o kartą iš nuovargio prigulė skruzdėlyne.
Laidoje „Bus visko“ Audrius atviras: didžiausias pavojus nėra stichijos ar įvairūs gyviai laukinėje gamtoje, o žmonės. Jis prisiminė, kaip Maroke baigus kelias paras trukusį bėgimą buvo užpultas vietinių. Skaudus įvykis ištiko turistų pamėgtame Agadiro mieste.
„Buvo naktis, žiūriu, vietinių grupelė stovi šnekučiuojasi ir staiga be jokių žodžiu ėmė pulti mane, kapoti su mačetėm per galvą ir pečius, kad nukirstų kuprinę”, – apiplėšimą prisimena Audrius.
Savo kūno galimybes įvairiais būdais tikrinantis vyras prisipažįsta, kad ekstremaliems bėgimams nesiruošia, neatlieka jokių specialių pratimų, neturi brangiai kainuojančios įrangos ar palaikymo komandos, o kartais net kelias savaites trunkančios ekspedicijos egzotiškiausiuose pasaulio kampuose dažniausiai tekainuoja vos kelis šimtus eurų, maždaug tiek, kiek skrydžio bilietas. Audrius pasakos, kad bėgdamas nesirenka viešbučių, visuomet miega po atviru dangumi, su savimi neturi net miegmaišio ar palapinės. Vos porą kilogramų sveriančioje kuprinėje nėra nei maisto, nei kompaso, nei žemėlapio. Vandens su savimi pasiima tik tiek, kiek bėgdamas gali laikyti dvejose rankose ir sako, kad didžiausias pasiruošimas, kurio reikalauja tokie ekstremalūs, kartais net kelias savaites trunkantys bėgimai yra psichologinis, ne fizinis.
„Visada klausau savo kūno ir mokausi susidraugauti su skausmu. Tiesiog bandau nukreipti dėmesį kažkur kitus, nesikoncentruoju ties nuovargiu ar skausmu”, – pasakoja Audrius ir prisipažįsta, kad bėgant dažnai kalbasi su savimi, jei niekas negirdi, garsiai dainuoja, dažniausiai užsiima meditacija, kuri padeda prarasti laiko nuovoką ir įveikti sunkiai protu suvokiamą fizinį krūvį.
Savo ekstremalių bėgimų karjerą vyras pradėjo po avarijos, kuri jį prikaustė prie lovos trejiems metams. Vyras gyvendamas Anglijoje neturėjo draugų bei artimųjų, nebuvo, kas juo pasirūpina, o pasveikti padėjo tik viena mintis, kad vieną dieną jis vėl galės bėgti.
„Bus visko“ – antradieniais, 20 val. per LNK.
