Su vasara kasmet ateina ne tik šašlykiukas prie ežeriuko, užmiršimas pasitepti SPF kremu ir to padarinys – atsirandantys odos nudegimai ar kraują siurbiantys uodai, bet ir gausybė vestuvių.
Kadangi pernai dėl pandemijos dalis jaunųjų savo šventę nukėlė metams, šiemet jungtuvių tiek daug, kad net darbo dienomis joms rezervuoti bene visi šalies teritorijoje esantys dvareliai ir kaimo turizmo sodybos. Meile (tarp kokių lyčių asmenų ji bebūtų užsiplieskusi) visuomet norisi tik džiaugtis, tad net tokie šiek tiek cinikai, kaip aš, šypteli, kai prie Santuokų rūmų pamato iki ausų įsimylėjusias, nusivylimų neužnuodytas poras.
Tačiau, neduok dieve, tų porų rankose beviltiškai spurda paklaikę paukščiai... Tokiu atveju, linkėti amžinos laimės jiems tikrai nevalia.
Niekaip negaliu suprasti, kodėl gi toks švenčių atributas, kaip į dangų jaunųjų leidžiami balti balandžiai, primenantis ne itin skoningų vedybų planuotojų stiliuką, dar neišnyko kaip žalinga, socialiai nepriimtina atgyvena. Kaip koks vairavimas išgėrus ar rūkymas bute, kuriame gyvena mažamečiai vaikai.
Norėtųsi tikėti, jog tik dėl to, kad galvojimu apie tortines sukneles, svečių sąrašą ir vieno kąsnio sumuštinukus užimti jaunieji tiesiog nenumano, kiek jų vienai akimirkai iš nuostabos užgniaužtas kvapas gali atnešti žalos taikos ir vienybės simboliu laikomam paukščiui.
Reikalas tas, jog iš jaunųjų rankų į dangų pakilę paukščiai turi labai mažai galimybių išgyventi. Šventėms balandžius parduodantys paukštininkai dažniausiai tikina, jog gyvūnai specialiai apmokyti grįžti į saugią vietą, iš kurios buvo paimti. Tačiau realybė tokia, kad didelė dalis taip parduodamų ar nuomojamų balandžių minėtų įgūdžių neturi, tad pakilę į orą greitai pasiklysta, o tuomet dezorientuoti susiduria su krūva pavojų.
Netgi ir tie dresuoti karveliai nebūtinai savo tikslą pasiekia – gali tapti tiek didesnio plėšraus paukščio, tiek elektros laidų aukomis.
Nelaisvėje augintų paukščių į savo gretas nepriima mums gerai pažįstami pilkieji balandžiai, o savarankiškai pasirūpinti maisto šie nemoka, tad neretai tiesiog miršta iš bado. Be to, nutūpusius ant žemės juos dažnai partrenkia automobiliai ar užpuola plėšrūnai.
Gamtosaugininkų teigimu, tokio paukštelio gyvenimas suskaičiuotas valandomis ar, geriausiu atveju, dienomis. Netgi ir tie dresuoti, namų link skrendantys karveliai nebūtinai savo tikslą pasiekia – gali tapti tiek didesnio plėšraus paukščio, tiek elektros laidų aukomis.
Ar tikrai savo bendrą gyvenimą su mylimu žmogumi norime pradėti, pasmerkdami silpnesnį bei apsiginti negalintį kančioms ir pražūčiai? Tai gal tuomet paleiskime tarp autostradoje švilpiančių automobilių tuos du penkiamečius, ką tik bažnyčioje barsčiusius rožių žiedlapius? O gal per minų lauką liepkime jiems užrištomis akimis pereiti? Rezultatas bus panašiai makabriškas.
Pasidarė nejauku vien nuo minties? Labai gerai!
Gerai, nes jei skaitydami paskutinius sakinius skrandyje pajautėte bjaurų gumulą, vadinasi, ant kito kančios jums nenusispjauti. O jei nesate jai abejingi, tuomet ne tik savo vestuvėse tokiomis žiauriomis nesąmonėmis neužsiminėsite, bet ir jas planuojančius draugus paprotinsite.
O jeigu, žinodami, kokių grėsmių patirs šventės metu leidžiami balandžiai, vis tiek juos paaukosite, nes jūsų tuštybė jums svarbiau, tikiuosi, netrukus išsiskirsite.
Ir skirsitės bjauriai.
Draskysitės teismuose dėl seno muzikinio centro ir globos teisių, vaikai jūsų ims neapkęsti, o draugai, pamatę tikruosius, plėšrius jūsų veidus, nusisuks.
Nes ant kito nelaimės savosios laimės nepastatysi. O viskas, ką darome, bloga ar gera, grįžta atgal, juk pamenate?
