„Karjeros pradžioje specialistai talentingiausius jaunuosius sportininkus, tarp jų ir mane, lygindavo su brangakmeniais. Sakydavo, kad mes lyg nešlifuoti deimantai, kuriuos reikia gludinti taip, kad reikiamu momentu tobulai suspindėtume. Patikėkite, tas judesio, šuolio technikos tobulinimas užima daug laiko ir jėgų. Tai ilgas ir preciziškas darbas, kurio rezultatas yra tik ledkalnio viršūnė“, – sako Europos šuolių į aukštį čempionė ir prizininkė.
Šiemet lengvaatletė tapo ledo tirpsmo vandens „Melt Water“, išgryninto lyg juvelyrų, vasaros kampanijos ambasadore. Pokalbis su Airine – apie šio sezono iššūkius, 2 metrų aukščio ribą, reiklumą sau ir prisitaikymą prie vasariško karščio.
– Vasaros pradžia Lietuvoje tokia, kad turbūt karščiau nei treniruočių stovyklose?
– Tikrai karšta. Bet stovyklos įprastai ir vyksta ten, kur šilta, o treniruojamės tuomet, kai būna pats karščiausias dienos metas. Taip organizmas mokosi prisitaikyti prie įvairių oro sąlygų. Kai karšta, stengiuosi gerti kuo daugiau vandens, vėsintis ledo voniomis ir praleisti daugiau laiko pavėsyje.
– Turbūt vanduo visada po ranka?
– Kadangi treniruočių metu išprakaituoju daug skysčių, visas kūnas ir raumenys praranda daug drėgmės ir mikroelementų, tad vandens išgeriu tikrai daug. Kasdien bent po 2 litrus ar net daugiau. Šios taisyklės griežtai laikausi, nes tai itin svarbu tiek mano kasdienei veiklai, tiek mitybai.
– Pasirinkdama sportininko kelią žinojai, kad teks kęsti karščius, ilgai ir kantriai dirbti. Pasirinkai lengvąją atletiką, ar ji tave?
Daug kas manęs klausia šio klausimo (juokiasi). Turbūt sportas pasirinko mane, bet, kita vertus, buvau tam ir gimusi. Mano abu tėvai sportavo, gimiau su tinkama genetika. Bandžiau įvairias sporto šakas, užklasines veiklas – nuo baleto iki krepšinio. Kol 5-oje klasėje tarpmokyklinėse šuolių į aukštį varžybose užėmiau trečią vietą tarp vyresnių mergaičių. Trenerė mane pastebėjo, pasiūlė pradėti lankyti treniruotes, tad viskas taip sutapo, jog galiausiai likau šioje sporto šakoje.
– Tavo tėtis – profesionalus krepšininkas – nebandė nukreipti į krepšinį?
– Žinoma, bandė. Nenorėjo, kad nei aš, nei brolis nuo krepšinio nutoltume. Tačiau nuo mažens buvau individualistė, norėjau būti atsakinga tik už save, prisiimti atsakomybę ir darbą atlikti visu 100 proc. Ne kentėti, jeigu kažkas iš komandos padaro klaidą, o kovoti, laimėti ar pralaimėti tik už save.
– Papasakok, kokia yra profesionalios sportininkės diena?
– Kai grįžinėju namo, dažnai patenku į eismo spūstis. Tai juokauju, kad grįžtu lyg po eilinės darbos dienos. Kaip visi.
O ryte keliuosi ne taip ir anksti, tarp 8 ir 9 valandos. Pusryčiauju, išgeriu kavos, paklausau žinias ir tuomet keliauju į treniruotę, kuri prasideda nuo 10 val. 30 min. ar 11 val., o baigiasi apie 13–14 valandą popiet. Vėliau būna įvairios procedūros pas kineziterapeutą ar masažuotoją. Stovyklose ritmas kitoks. Sportuoju du kartus per dieną – ryte ir vakare.
– Kas svarbiausia šuolyje į aukštį?
– Šuolis susideda iš kelių dalių – įsibėgėjimas, atsispyrimas, perėjimo per kartelę ir prižemėjimo fazė. Viskas svarbu. Tai dalys, kurios kiekvienos sportininkės yra beveik individualios. Aišku, yra tam tikros technikos gairės. Anksčiau buvo šokama kitokiu stiliumi – žirklėmis, po to – krūtine, o dabar – išsilenkiant per nugarą.
– Ilgai tenka gludinti technikos detales?
– Esu gana universali sportininkė, imli naujovėms. Dėl tam tikrų traumų teko pakeisti įsibėgėjimą ir techniką ne vieną kartą. Kai sieki aukščiausių rezultatų, kiekvienas žingsnelis ir išsilenkimas turi būti atliktas nepriekaištingai. Netgi vizualiai šuolis turi atrodyti gražiai. Judesio šlifavimas beveik prilygsta juvelyrikai. Panašiai, kaip juvelyriškai iš ledo išgaunamas „Melt Water“.
– O kaip save nuteiki varžyboms? Ką veiki iki starto?
– Visą finalinių varžybų dieną susidėlioju valandų ir minučių tikslumu. Kada išvykstu į stadioną, kada turiu pavalgyti, kada darau apšilimą, kada einu pas kineziterapeutą. Yra daug elementų, kurie privalo būti sustyguoti. O išvakarėse peržiūriu geriausius savo šuolius, medituoju, pagalvoju apie techninius niuansus ir stengiuosi išlikti pozityvi.
– Įsivaizduoji save be sporto?
– Hmm... Tiesą sakant, ne. Kol kas negalvoju apie tai, ką daryčiau, jeigu nesportuočiau. Turbūt tikrai neprapulčiau. Bet dabar visas dėmesys į artimiausius čempionatus, Tokijo olimpiadą.
Artimiausias tikslas – rudenį užkopti ant pasaulio čempionato nugalėtojų pakylos. Turiu visų spalvų Europos čempionato medalių, todėl pats laikas pradėti rinkti ir pasaulio čempionato apdovanojimus.
– 2 metrų aukščio riba šiemet įveikiama?
– Norėčiau ir daugiau (šypsosi). Dabar treniruočių metu stengiuosi išlaikyti 1 m 90 cm ribą ir po truputį kilti. Per treniruotes mes šokame žemiau nei per varžybas. Jeigu būtų priešingai, reikštų, kad sportininkas yra psichologiškai nepasiruošęs. Varžybose prisideda adrenalinas, konkurencija, tinkama aplinka, kuri skatina pasiekti maksimalų rezultatą.
– Sau keli aukščiausius tikslus sporte, o kaip asmeniniame gyvenime?
– Svarbiausia susidėlioti prioritetus, o tai diktuoja tavo požiūrį. Jeigu žinau, kad man reikia pamiegoti ilgiau, tą ir padarysiu. Esu reikli sau. Jeigu esu kviečiama į tam tikrus renginius, pasiruošiu preciziškai. Įvertinu aprangos kodą, pasidarau makiažą. Jeigu kviečia į fotosesiją, išsiaiškinu visas detales – ką reikės daryti, ką pasiimti. Mėgstu būti viskam pasiruošusi.
– Pagal kokius kriterijus pasirenki, kokiuose renginiuose, akcijose dalyvauti?
– Pirmiausia, įvertinu, kokio pobūdžio renginys, akcija ir ką dalyvavimas jame pasakytų apie mane. Ar tai sutampa su mano vertybėmis ir įsivaizdavimu. Daugelio kvietimų ar pasiūlymų atsisakau. Kai kurie neturi nieko bendro su manimi ir tuo, ką veikiu.
Mėgstu ištikimybę tam tikriems prekių ženklams, daiktams. Galbūt esu prieraiši. Nesu iš tų žmonių ar nuomonės formuotojų, kurie kas pusmetį reklamuoja vis kitą išmanųjį telefoną. Man norisi kokybės, kartelę aukštai keliu ne tik treniruotėse, bet ir asmeniniame gyvenime.
– Kaip atsipalaiduoji po treniruočių?
– Leidžiu laiką su draugu, skaitau, einu į kiną, koncertus ar kitus renginius. Tobuliausias laikas – šeštadienio popietė. Kai žinau, kad dar turėsiu ramų vakarą ir visą laisvą sekmadienį, kada galėsiu daugiau laiko skirti sau ir mylimiems žmonėms ar veikloms. Mėgstu savišvietos knygas, tad šiuo metu skaitau knygą „Homo sapiens“. O šiaip, kaip ir visi žmonės, kartais mėgstu tiesiog patinginiauti (šypsosi).
Karštą dieną A. Palšytė išgeria bent 2 litrus vandens. Patikrinkite, kiek šiandien jums rekomenduojama išgerti ledo tirpsmo vandens „Melt Water“ čia.
