– Nors šiandien už lango ir nebedžiugina pasakiškai balta žiema, tačiau džiugina kitas svarbus įvykis – jūsų 43-iasis gimtadienis. Kaip pasitikote šią dieną?
– Paprastai. Nesureikšminu labai stipriai. O dar tiksliau, taip kaip ir kitas dienas. Šiandien yra diena, kuri yra šiandien, ir ji yra dėl to ypatinga. Čia ir dabar, kaip sako išmintingi žmonės.
Žinoma, esu turėjusi vaikystėje gimtadienių, kurių net orą iki šiol pamenu. Tiek euforijos, matyt, būdavau pilna. Nesakau, kad euforijos nėra dabar, tiesiog ji kiek ramesnė. Na, gerai, nepabijokime to žodžio, dabar ji jau brandi, ta mano euforija.
– Jei jau prakalbote apie vaikystę, tai ir nusikelkime į tuos nostalgiškus metus. Kokie tada būdavo gimtadieniai?
– Geri. Nes laukiami, nes daug dėmesio ir dovanų. Jei paklaustumėt, koks įsimintiniausias, tai turiu vieną. Prabudau anksti ryte, žiema tikra, šalta, už lango saulė, šerkšnas, nuotaika gera. Į mokyklą eiti nereikia. Nuotaika dar geresnė. Plius, tai buvo ta diena, kuomet į spaudos kioską atveždavo mėnesinį „Panelės“ žurnalą. O aš jį ne tik skaitydavau, bet ir konkursuose dalyvaudavau.
Nuėjau iki kiosko, nusipirkau žurnalą, atsiverčiu konkurso nugalėtojų puslapį ir skaitau – už scenarijų apie laukinius žmones ir jų papročius laimėjo Aušra Štukytė. Euforija. Devintam danguj. Po mėnesio su mama važiavome į Vilnių atsiimti prizo – „Pergola“ kvepalai. Geltonoje dėžutėje, žydros kaip dangus spalvos. Nuostabus kvapas. Neseniai užtikau juos butike, nusipirkau. Turiu kaip gerą prisiminimą.
– Jūsų gimtadienis – tą patį mėnesį, kaip ir gražiausios metų šventės. Turbūt vaikystėje turėjote būti arba apipilta dovanomis, arba truputį mažiau sulaukti per vieną iš švenčių?
– Buvau apipilta dovanom. Tėvai, matyt, labai sąmoningai tai darė, žinodami, kaip man, kaip vaikui, svarbios visos dovanos. Tai buvo geriausias metų laikas. Dovanos gimtadieniui, po savaitės dovanos Kalėdom, dar po savaitės Naujiesiems metams. Žiemos atostogos ant nosies. Tobula.
– Ką apie dovanas galvojate šiomis dienomis?
– Gerai galvoju. Dovanos man patinka. Visomis džiaugiuosi – ir prabangiomis, ir sentimentaliomis, ir lauktomis, ir netikėtomis. Ir žiedas su deimantu, ir albumas su draugystės metų atspausdintomis nuotraukomis. Draugė staiga atkapstė seną filmą, kurio negalėjau niekur rasti. Tobulos dovanos. Svarbiausia - dėmesys. Galbūt tai skamba banaliai, bet nebūtinai tai, kas yra banalu, yra netiesa. Gal tai ir tapo banalu tik dėl to, kad žmonės tai nuolat kartojo.
O dar yra dovanos, kurias pati sau gali dovanoti. Duoti sau laisvo laiko. Peržvelgti, kaip gyveni, ko nori, įsiklausyti į savo emocijas, būsenas. Leisti sau nieko neveikti. Stebėti savo vidinį vaiką, stebėti savo suaugusią moterį, kuri turi ne vieną vaidmenį – dukra, žmona, draugė, aktorė, kaimynė, įkvėpėja... Žodžiu, yra tų reikalų. Plius adventas dabar, o ir gimtadienis. Labai geras laikas iš esmės prisiliesti prie svarbiausių dviejų dienų – gimimo, kuris jau įvyko, ir mirties, kuri dar įvyks.
– Truputį suglumau, kai užsiminėte apie mirties dieną. Nuo švenčių perėjome link tamsesnės temos. Kodėl?
– O ar mirties tema tokia ir tamsi? Suprantu, kad nepatogi, bet tuo pačiu ir neišvengiama. Žinau, kad baisu, ir tai normalu. Nereikia apie tai galvoti nuolat, užtenka kartais prisiminti. Gal nuo to gyvenimas pasidarys sudėtingesnis, bet kartu ir teisingesnis.
– O kaip šiandien prisimenate savo pirmuosius žingsnius į aktorystės etapą?
– Iš esmės žingsnių į aktorystę būta daug. Iš pradžių įstoji studijuoti, tada studijuoji, o tai sunkus ir varginantis laikas, tiek fiziškai, tiek emociškai. Minčių daug – gal netalentinga, gal negabi, gal užimu kažkieno kito vietą? Po to kažkas pasiseka. Tai gal ir esu savo vietoje?
Išeini su diplomu iš akademijos. O į darbus ne pagal diplomus kviečia. Vėl abejonės – gal netalentinga, gal nelemta būti aktore, gal keisti profesiją? Vėl pasiseka. Pakviečia į pirmą spektaklį, tada į televiziją... Tai gal ir lemta ta aktore būti. Baigiasi projektai, niekur nekviečia. Gal nelemta? Pakvietė. Tai lemta. Va taip ir žingsniuoji. Trys į priekį, vienas atgal. Išeina lėtai, bet į priekį.
– Ar galvojote, kad išpopuliarėsite?
– Ne, nes tai nebuvo nei mano tikslas, nei svajonė. Žinomumas ateina kartu su darbu, ir kai jis ateina, tik tada tu su juo susiduri. Kai aš su juo susidūriau akis į akį supratau, kad tiesiog teks priimti tai. Tai buvo netikėta, nelaukta ir kurį laiką net nepatogu.
Esame mažos šalies visuomenė, tad ir žinomumas čia kitoks. Toks artimesnis, glaudesnis. Ne taip kaip kokiame Holivude. Ten legendos debesim vaikšto ir dangaus mana maitinasi. Nežinau, ar tiesa, nemačiau pati, bet žmonės taip pasakoja (šypsosi).
– Nors apie populiarumą negalvojote, tačiau sukūrėte daugybę puikių vaidmenų. Kuris jums asmeniškai labiausiai įsiminė?
– Kažkaip visi, kurie atėjo į mano kūrybinį gyvenimą. Visada vaidinau tiek, kiek norėjosi. Nebuvo taip, kad, oi, kaip gaila, kad vaidmuo pasibaigė per anksti. Ateina laikas ir viskas – atsisveikini su juo.
Visi vaidmenys man brangūs, bet nepasakyčiau, kad jų pasiilgstu. Prisimenu su malonumu, bet tik tiek. Žinoma, niekada negali žinoti, gali tekti sugrįžti prie kurio nors. Būtų įdomu.
Iš esmės aktorystės kūrybinis procesas visada savyje turi laikinumo liūdesio. Ypač teatre. Tai, ką sukuri scenoje tą vakarą, kai vyksta spektaklis, pamato žiūrovas, kuris išsineš kažką, kas jau nebebus tavo kontrolėje. Ir tiek, kiek buvo žiūrovų, tiek spektaklių ir įvyko. O tavo sukurtas darbas, kad ir koks genialus tą vakarą buvo, niekada nekabės galerijoje ir neskambės filharmonijoje.
Sukuri vaidmenį, gyveni su juo kokius 200 spektaklių, ir atsisveikini. Po to ateina kiti. Jie kaip rudeniniai lapai vienas kitą perdengia. Todėl niekada vienišas nebūni.
– Vis dėlto kai kurie žiūrovai jus labiau įsimena iš komiškosios pusės. Galbūt realiame gyvenime, o ne teatro scenoje, esate labai rimtas žmogus?
– Ne, čia irgi persidengia. Mano organika yra tokia, kokia yra. Ir tai aš atnešu į vaidmenį. Nežinau, koks tas mano tipas, gal cholerikė (šypsosi). Tai ir vaidmenys tokie.
Šiaip esu gana romantiškos prigimties žmogus, patinka pasaulį stebėti ir ieškoti jame optimizmo. Nepasakyčiau, kad visada pavyksta, bet vis dar stengiuosi. Kada nors tikrai pavyks.
Pati komedija kaip žanras reikalauja lengvumo ir spontaniškumo. Todėl tema gali būti ir labai sunki, pamatas skaudus, bet esmę komedijoje tenka atskleisti žaismingai bei spalvotai. Tokia jau ta komedija. Ir aš didžiąją dalį savo gyvenimo tokia.
Daugiau Aušros Štukytės gyvenimo akimirkų – galerijoje:
– Minėjote, kad studijų metais dėl aktorystės turėjote įvairių minčių. Ir net buvo dvejonių, ar tikrai turėtumėte būti aktore. Ar tokie sunkesni momentai aplankydavo ir vėlyvesniais karjeros metais?
– Buvo, kai prasidėjo pandemija. Tokios aplinkybės parodė, kad aktorystė pati iš savęs ne tiek ir reikalinga. Buvo minčių – o jei mums nepavyks jos įveikti? Juk niekas dar nežinojo, ko pareikalaus naujos aplinkybės. Antro karantino metu pagalvojau, kad, oi, gal tikrai, jau viskas su ta aktoryste? Pagalvojau, kad teks keisti profesiją. Ir nemeluosiu, buvo liūdna ir sunku.
– O turėjote atsarginį variantą, spėjate pagalvoti apie kokią kitą profesiją?
– Jokią. Niekas neatėjo į galvą. Nežinojau, ką galėčiau daryti. Galvojau apie internetą, kaip galimybę pasiekti žiūrovą. Ir viskas, ką pavyko sukurti, vyko buitiniu būdu namuose. Tie, kas mane seka ar sekė instagrame, matė trumpus skečus, bet tai buvo daugiau kaip saviraiška man pačiai, vidinė terapija, kurioje verda kūrybiškumas ir noras pasisakyti. Tai dariau nerimtai, įvilkdama į kažkokius instagramo efektus.
Gimė personažai, kažką kalbėjau ir žmonės reagavo, rašė man, laukė dienų, kai vėl galės atsidaryti mano storius. O ką dar daryti, kai spektaklių nėra? Smagu, kad žmonėms patiko. Paskui atsirado pasiūlymų į trumpus vaizdo įrašus dėti reklamą, bet aš pagalvojau, kad nenoriu to daryti, nes tai buvo mano kūrybinė saviraiška.
Pajutau, kad turėsiu sau išsikelti didelę kartelę, jei norėsiu tai padaryti. Tai jau nebebus mano terapija, saviraiška, o sunkus darbas. Negaliu paimti produkto ir pinigų, o po to bet kaip, ne iš esmės jį pareklamuoti.
Iš vienos pusės buvo labai gera ilsėtis neturint darbų, bet iš kitos baisu, nes tų darbų nebuvo labai ilgai. Toks sviestas sviestuotas, galima sakyti... Ir ką gali žinoti, jei būtų dar ilgiau, gal ir reklamas būčiau filmavusi, ir nekelčiau sau tiek reikalavimų. Perfekcionistę būčiau pasodinusi ant atsarginių suolelio.
– Taigi, kurį laiką pagyvenusi be teatro, savo laisvą laiką išnaudojote saviraiškai instagrame. O ką dar veikėte?
– Po pirmo karantino išsilaikiau vairavimo egzaminą. Man tai buvo labai svarbus žingsnis. Naujo hobio neatradau. Rašymas ir tapymas, ne naujas hobis mano gyvenime. Muzikos nesiėmiau kurti. Bet niekada gi negali žinot.
– Grįžtant prie vairuotojo pažymėjimo – kodėl taip ilgai delsėte?
– Pati sau pasakiau, kad jau reikia. Aplinkiniai irgi sakė, kad tai labai patogu ir gerai. Tačiau po to pagalvojau, kad man jau virš 40-imt, gal jau nebeišlaikysiu egzamino, proto neužteks išmokti visų taisyklių, ir to laiko nėra, o jei ir yra, tai jaučiuosi pavargusi ir noriu ilsėtis.
Staiga to laiko atsirado, o ir pailsėti pavyko. Tad susirašiau sąrašą dalykų, kuriuos visada norėjau padaryti, bet nepadarydavau. Pirmu numeriu buvo vairavimo egzaminas, kurį išsilaikiau žingsnis po žingsnio. Pasirodo, ir proto užteko visas taisykles išmokti, ir net visai gerai egzaminus išlaikyti iš pirmo karto (juokiasi).
Antras buvo anglų kalba. Nieko nesimokiau ir kursų nelankiau, bet pradėjau žiūrėti savo mėgstamus serialus originalo kalba ir su angliškais subtitrais. Jau eina antri metai, kai aš suprantu šnekamąją kalbą. Didelis dėkui mylimiems serialams – „Draugai“, „Ofisas“, „Ricky ir Morty“. Nesuprantu žodžio, sustabdau, išsiverčiu, žiūriu toliau. Tikrai pasistūmėjau į priekį. Dabar reikia praktikos kalbant... Na, ir gramatikoje šiek tiek gaudytis, manau, būtų naudinga. Pliuso ties planu neuždėjau. Procesas vyksta.
– Kaip jaučiatės, kai šiuos tikslus po tiek metų įgyvendinate?
– Gerai ir puikiai. Nors jei kalbėti iš esmės, tai visi šie pasiekimai, nors ir yra teigiami, esminių mano poreikių neužpildė. Tenka pripažinti, kad tai nėra savęs realizacija. Kur save padėti, kai po visų pasiekimų jautiesi tuščia? Dirbi, bendrauji su žmonėmis, turi naujus projektus, skini pergales, bet dienos pabaigoje uždarai buto duris, o viduje tuščia. Susitinki su drauge, daliniesi patirtimis. Praleidi nuostabiai laiką. Eini viena namo, žiūri, o ten kur buvo tuščia, vis dar tuščia.
Gal noriu torto, savęs klausi? Nu, suvalgai tą tortą, bet ne, vis tiek kažko norisi. Gal pasportuosiu? Pasportuoji. Nu, vis tiek tuščia. Imi abejoti, ar apskritai įmanoma kaip nors tą tuštumą užpildyti?
Va taip ir kalbiesi su savimi, duodi sau laiko, stebi save iš šono. Fiksuoji momentus, kai ta vidinė tuštuma rami ir net gal kiek pilna. Individualu, žinoma, kiekvienam savaip. Kam reikia vitaminų, o kam tylos stovyklos. Man abiejų dalyku, pasirodo, reikėjo. Tada ir naujoms pergalėms poreikis yra.
– Taip kalbate būdama 43-ejų metų, kai gyvenimą matėte įvairiausių spalvų. Ar panašiai mąstėte ir prieš 20 metų?
– Ne, čia jau susirinkta kolekcija – patirtis ir branda, nebijokime šito žodžio antrą kartą.
– Gimtadienio proga galima paliesti ir kitokias temas – momentus iš praeities, dėl kurių gailimės. Galbūt apie tokias akimirkas dabar dažniau pagalvojate?
– Dabar, su esama patirtimi, būčiau dariusi kitaip, bet tikrai nesigailiu. Tuo metu aš dariau, elgiausi, mąsčiau ir jaučiau tai, kas man buvo geriausia. Gailėtis nėra ko, svarbu pripažinti klydus. Aš netgi džiaugiuosi, kad galiu pripažinti, jog anksčiau buvau homofobė. Buvau iš tų, kurie sakydavo, kad aš nieko prieš juos neturiu, bet kam čia demonstruotis? Aš buvau tokia, bet pasikeičiau.
Padedama išmintingų žmonių, kino, knygų, atvirų atsiskleidimų, ką tenka išgyventi vaikui, kai jis supranta, kad negali savo artimiems pasakyti, kad jis myli, bet myli kitą, ne tą, kurį tikisi visuomenė, kad mylės. Diena iš dienos, žingsnis po žingsnio keičiausi. Ir štai atėjo suvokimas, kodėl reikia paradų, kodėl reikia garsiai kalbėti, kad problema yra, o mes įgalūs ją išspręsti.
Grįžtant prie klausimo, ar gailiuosi? Pakartosiu, nesigailiu. Nes visos padarytos klaidos iš esmės yra pamokos, kurias tikiuosi, kad išmokau. O kaltės jausmas, toli nenuves. Todėl verta sau ir advokatu pabūti.
– Tokiomis situacijomis pasigirsta ne tik vidinis balsas, bet ir jus palaikantys artimieji. Kas ištiesia pagalbos ranką ir pažeria patarimų?
– Dima! Mano antroji pusė. Nežinau, sakau, padėk, išklausyk, patark, ką tu darytum tokiu atveju. Dar turiu geriausią draugę Gražiną, kuri gyvena Londone, bet anokia čia problema paskambinti ir paklausti.
– Kalbant apie mylimąjį, ar labai pasikeitė jūsų požiūris į gyvenimą po to, kai jį sutikote? Gal supanašėjote?
– Nepasakyčiau, kad mes supanašėjome, bet kad vienas kitam padedame, tai tikrai. Išlaikome savo individualumą ir neužgožiame vienas kito. Ir per visus šiuos metus tenka to mokytis. Likti savimi būnant kartu.
– Galbūt galėtumėte konkrečiau pasakyti, ko išmokote?
– Aš išmokau įsijungti kompiuterį, atsisiųsti failą, programėlę instaliuoti. Truputį ironizuoju ir juokauju, bet iš tikrųjų to išmokau. O Dima išmoko, kad nereikėtų raudonų rūbų skalbti su baltais (juokiasi).
– Turbūt jau užpūtėte 43 žvakutes. Ko sau palinkėjote?
– Aš nebelinkiu nieko nei sau, nei kitiems. Tiesiog dėkoju sau, savo artimiesiems, draugams, ne draugams. Dėkui, viskas gerai. Jei kas negerai, tai jau jūsų problemos.
Palaukit! Šiaip jokių žvakučių nepūčiau, nes tortą tiek daug vaško gali sugadinti. O jei dar tiksliau, tai ir torto nebuvo. Cukrus, žinote, yra trumpas malonumas, kuris ilgam apsistoja ant klubų. 43-eji metai vis tik.
