Jau kurį laiką sklando gandai, esą A.Zuokienė dingo iš viešumos, nes vartoja alkoholį. Vis dėlto pati moteris tai griežtai neigia ir tikina, kad jos gyvenime svaigalų nėra.
„Ar mane kas nors matė išgėrusią? Manau, alkoholio niekada nebuvo daugiau nei pas kitus žmones. Nemanau, kad turėčiau aiškintis, tai yra sąmoningas mano reputacijos žeminimas“, – sako A.Zuokienė.
A.Zuokienė pripažįsta, kad jos širdyje jau ilgą laiką nėra ramybės, tačiau ji pripratusi prie smūgių, tad yra ganėtinai stipri ir gali ištverti iššūkius. Viena pagrindinių nerimo priežasčių – sudėtingos skyrybos su vyru, su kuriuo moteris tris dešimtmečius jautėsi nelaiminga.
„Mano tėvai stipriai priešinosi mūsų draugystei, palikau savo namus, o mama vijosi, verkė, prašė, kad neišeičiau. Nežinojau kito kelio, kaip paaiškinti tėvams, kad patikėjau tuo žmogumi ir noriu su juo būti. Išvažiavau iš namų labai juos įskaudindama.
Manau, mama dar prieš mirtį pamatė, kad aš vėl esu jos Agnė – ne ta, kuri buvo, kai gyvenome šeimyninį gyvenimą“, – pasakoja A.Zuokienė.
Pati A.Zuokienė sunkiai prisimena, kokia buvo anksčiau, ir tikina, kad artimi draugai ją apibūdinti galėtų geriau. Politikė bijo patikėti, kad galėjo taip pasikeisti.
„Nebuvo taip, kad pasikėliau, tapau kitu žmogumi. Aš praradau save. Prisimenu, buvau kompanijų siela, pati linksmiausia, viską organizuojanti. Man buvo gera – turėjau draugų, su kuriais dainuodavome, keliaudavome, svajodavome“, – liūdnai šypteli A.Zuokienė.
Kalbėdama apie nutrūkusius santykius su A.Zuoku, moteris nė karto nepamini meilės ir neslepia, kad apie ją kalbėti itin sunku.
„Buvau ne kartą įsimylėjusi, o mane taip pat labai mylėjo – tiek tėvai, tiek iki Artūro buvę vaikinai. Galimai mane taip stipriai nubaudė už tai, kad išdaviau kitų žmonių meilę. Turėjau gyventi su ypatingu, išskirtiniu, gabiu žmogumi, bet jis kitoks. Tai yra liga, tik nenorime apie tai kalbėti.
Jis nėra iš tų, kur vadiname beširdžiais – širdį, kaip organą, turi, tačiau tos, kuri asocijuojasi su meile, Artūras neturi. Jis neturi jokių jausmų: meilės, džiaugsmo, pykčio ar neapykantos. Nė karto per visą gyvenimą nepasakė, kad mane myli“, – pripažįsta A.Zuokienė.
Anot visuomenininkės, net per vestuves A.Zuokas nepasakė lemtingųjų žodžių – jiedu tik ištarė reikalingas priesaikas. Nors visuomenėje jie atrodė kone tobula pora, A.Zuokienė išduoda, kad namie vyras nei apkabindavo, nei pabučiuodavo.
„Aš save labai stipriai apgavau. Kai įkliuvau į saviapgaulę, nebežinojau, kaip išeiti. Bandžiau jį pateisinti, jog Artūras iš sudėtingos šeimos, jam nuolat keitėsi aplinka. Daugybė žmonių žavisi tuo, kuo jis tapo. Tačiau viskas tik dėl to, kad jis turi nulį jausmų. Artūras niekada nėra atsiprašęs, pripažinęs, jog klydo.
Man buvo sunku, nes viską reikėjo slėpti, tačiau pavyko jį pritaikyti prie šeimos modelio. Aš vis sau sakiau, kad jis pasikeis, atsivers. Bet kai praeina 30 metų, supranti, jog viskas. Mūsų gyvenime yra ne skyrybos, o bėgimas iš kalėjimo. Šis žmogus buvo mane užvaldęs. Teiskite mane, kodėl neišėjau anksčiau. Bandžiau jį palikti, bet tai yra labai sunku“, – atvirai sako A.Zuokienė.
Mūsų gyvenime yra ne skyrybos, o bėgimas iš kalėjimo. Šis žmogus buvo mane užvaldęs
Nors A.Zuokas retkarčiais leisdavo laiką su šeima, moteris tikina, kad daugiausia jiedu namie tiesiog kalbėdavosi apie politines laidas. A.Zuokienė neslepia, jog jų santykiai labiau priminė sudarytą sandorį nei tikrą šeimą.
„Mes įtraukdavome jį į veiklą, kartą per metus išvažiuodavome į kelionę. Artūras moka, kaip elgtis, yra atidirbęs. Tačiau to maža, – tikina A.Zuokienė. – Po pirmo vaiko pasiūliau susilaukti antro, o šiam gimus, supratau, jog nieko nebus.“
A.Zuokienė atskleidžia dar prieš 25-erius metus suvokusi, kad santykiai veda į pražūtį, tačiau tuo metu ji bijojo ko nors imtis, nežinojo, kaip reikėtų palikti vyrą.
„Niekas iš jo aplinkos neišėjo geruoju. Bijojau Artūro stiprybės, šaltumo, baiminausi, kad jis mane naikins. Pasirodo, baimės buvo teisingos, – sako A.Zuokienė. – Manau, šiandien esu žymiai stipresnė ir viską atlaikysiu.“
Niekas iš jo aplinkos neišėjo geruoju
Tam, kad vėl pasijaustų laiminga, A.Zuokienei reikia tik laiko ir ramybės. Vis dėlto skyrybų procesas nusimato ilgas, kadangi A.Zuokas, anot jos, nėra linkęs draugiškai susitarti dėl turto dalybų.
„Nustojau skambinti policijai, rašyti laiškus į prokuratūrą – tai yra beprasmiška. Kaskart atvažiavusi policininkė mane apkabindavo, – neslepia A.Zuokienė.
– Kai patekau į Seimą, pildžiau deklaracijas, tačiau neturėjau jokio turto, tad Artūras man užrašė kelis menkaverčius paveikslus. Nepaisant to, kad abu kūrėme verslą nuo pat pirmos minutės. Jis sakė, jog iš tiesų viskas bus per pusę, o aš buvau tokia patikli... Dabar jo tikslas išparduoti visą įmonių turtą, kad akcijos būtų nulinės, o aš likčiau be nieko.“
Visą pokalbį su A.Zuokiene žiūrėkite įraše: