Ne moksliukas
– Savo autobiografijoje rašote, kad nuo pat vaikystės domėjotės Lietuvos ir pasaulio istorija. Atrodytų, kad Dzūkijos vaikas labiau turėjo domėtis grybais ir uogomis, tačiau, regis, nuo mažumės buvote moksliukas?
– Moksliukas ir stropuolis tikrai nebuvau, tačiau grožinė literatūra ir istorijos mokslai mane traukė. Prisipažinsiu, per matematikos pamokas kartais slapčiomis skaitydavau nuotykių romanus. Ankstyvoje vaikystėje mėgdavau vartyti, o vėliau ir skaityti vyresniojo brolio ir sesers iliustruotus istorijos vadovėlius. Susidomėjimas istorija, žinoma, susijęs ir su seneliu, kuris prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo paauglys, vėliau matė bolševikus, žygiuojančius Varšuvos link, patyrė visas Lietuvos okupacijas – lenkų, vokiečių ir rusų. Jis pasakodavo daug įvairių istorijų. Jis buvo mano pirmasis istorijos mokytojas. Mama nuo mūsų, vaikų, taip pat neslėpė savo pažiūrų. Namuose pagarbiai kabojo jos dar pokariu išaustas rankšluostis su Vinco Kudirkos Tautiškos giesmės žodžiais.
– Senelis buvo kažkuo panašaus į Vinco Krėvės aprašytus Dzūkijos pasakorius?
– Taip, iš tiesų, vaizdingi senelio, mamos pasakojimai akivaizdžiai skyrėsi nuo mokykloje dėstomų „tiesų“ ir padėjo suformuoti kitokį praeities vertinimą. Apskritai, džiaugiuosi, kad gimiau Mergežerio kaime, miškingame Dzūkijos kampelyje. Tai – dainingų, darbščių ir nuoširdžių žmonių kraštas. Gyvenimas sovietmečiu čia buvo kur kas laisvesnis nei kolūkių gyvenvietėse, čia sovietinė valdžia turėjo mažiau galimybių kontroliuoti žmonių gyvenimą. Šilų kaimuose žmonės labiau vieni kitais pasitikėjo, buvo nemažai grįžusiųjų iš tremties ir kalėjimų, tarp jų – ne vienas buvęs laisvės kovų dalyvis. Žodžiu, vyravo gana sveika lietuviška dvasia.
Moksliukas ir stropuolis tikrai nebuvau, tačiau grožinė literatūra ir istorijos mokslai mane traukė. Prisipažįsta A.Kašėta.
– Tad istorijos studijos buvo natūraliai nulemtos, bet kodėl savo ilgalaikio domėjimosi objektu pasirinkote būtent antisovietinės rezistencijos laikotarpį?
– Gal dėl to, kad tai buvo nesena, dar gyva, pulsuojanti istorija, susijusi su šalia esančiais žmonėmis. Kaimo vyrai susiėjimuose prie dzūkiškos naminukės dainuodavo partizanų dainas. Dainos, pasakojimai apie praeitį buvo apgaubti paslapties aura. Buvo aišku, kad kalbama apie labai skaudžius, bet tuo pačiu ir kilnius, herojiškus dalykus. Partizanų slapyvardžiai, jų žygiai, žūties aplinkybės žadino fantazijas, skatino norą sužinoti apie tuos įvykius daugiau.
Vaikystėje naršydami po miškus buvome radę keletą apgriuvusių partizanų bunkerių. Visa tai, matyt, ir paliko pėdsakų, o vėliau padarė įtaką mano pasirinkimui tirti antisovietinį pasipriešinimą.
– Kaip paaiškinti, kad „biedni dzūkeliai“ buvo vieni aršiausių kovotojų prieš okupantus?
– Taip, Dzūkijoje būta itin stipraus pasipriešinimo, tai akivaizdžiai paneigė bolševikų įskiepytą klasių kovos teoriją. Mano gimtasis kraštas dar iki sovietų okupacijos du dešimtmečius iškentėjo Lenkijos okupaciją. Tai buvo itin užgrūdinti žmonės. Valstybės idėja ir patriotizmas jiems buvo tikrai ne tuščios sąvokos – tai vienas pagrindinių pasipriešinimo motyvų. Žinoma, lėmė ir sovietų okupacinės valdžios žiaurumas.
– Kodėl nusprendėte istoriko darbą keisti į politiko dalią?
– Mano atėjimas į politiką nebuvo staigus ar netikėtas. Gana aktyviai dalyvavau politikoje nuo 1988 metų, buvau vienas Varėnos Sąjūdžio kūrėjų. Inicijavau Šaulių sąjungos skyriaus atkūrimą Varėnos rajone. Vėliau keletą metų buvau atsidėjęs mokslinėms studijoms, knygoms apie 1944-1953 metų partizanų kovas, tad buvau kiek atitolęs nuo tiesioginės politinės veiklos, bet tikrai nelikau abejingas visuomeninei veiklai. O 1992 metais į valdžią grįžus neokomunistams, vėliau prasidėjus bankų griūčiai, situacija tiesiog vertė aktyviau veikti. Tad apsisprendimas 1996-aisiais kandidatuoti į Seimą buvo natūrali grįžimo į politiką pasekmė.
– Rengdamasis pokalbiui aptikau žinutę apie renginį, per kurį buvo pagerbti pirmieji Varėnos sąjūdininkai. Tarp jų – A.Kašėta ir Gediminas Jakavonis.
– Buvo ir taip, nes į Sąjūdį rinkosi labai įvairūs žmonės.
– Tai kas nutiko, kad per pastaruosius Seimo rinkimus buvęs bendražygis prieš jus, kaip teigiama, nutarė naudoti vadinamąsias juodąsias technologijas?
– Rinkimai – puiki galimybė politikui parodyti savo tikrąjį veidą. Renkamasi, ar varžytis garbingoje kovoje, ar eiti kitu keliu – klaidinti rinkėjus skleidžiant netiesą apie konkurentus, girtis nepelnytais nuopelnais, pirkti dovanėles, o dar blogiau – suplanuoti kokią nors klastingą painiavą. Džiaugiuosi, kad ir per šiuos rinkimus Varėnos krašto rinkėjai pasisakė už padorumą ir moralę politikoje.
Kašėtų kraštas
– Vienoje rinkimų apygardoje kandidatavo du Algiai Kašėtos. Kaip galima suprasti, surasti tokį antrininką buvo nesunku, nes Dzūkijoje net ne vieno Kašėtų kaimo esama?
– Tai buvo pirmas atvejis Lietuvos rinkimų istorijoje, kai balsavimo biuletenyje tarp 14 kandidatų vienas šalia kito buvo įrašyti du pretendentai vienodais vardais ir pavardėmis. Atskirti juos buvo galima tik pagal partijos pavadinimą. Varėnos krašte pavardė „Kašėta“ sutinkama dažnai. O ir Algių Kašėtų yra ne vienas ir ne du, kai kuriuos jų pats pažįstu.
Tačiau šių rinkimų „antrininko“ nepažinojau, ir, kaip parodė rinkimų kampanijos metu išaiškėję faktai, jo pavardės atsiradimas biuletenyje nebuvo susijęs su jokiomis politinėmis ambicijomis ar garbingu, sąžiningu konkuravimu. Tikslo būta vieno - suklaidinti rinkėjus, atimti kuo daugiau jų balsų. Sumanymas pavyko tik iš dalies. Rinkimų rezultatų antrininko atsiradimas nelėmė, nors apie 6 proc. rinkėjų buvo suklaidinti. Beje, „antrininkas“ nepasirodė viešumoje, nesurengė nė vieno susitikimo su rinkėjais. Žurnalistai nesugebėjo jo surasti. Tikėtina, kad jam už kandidatavimą buvo dosniai atlyginta. Tačiau šios klastingos intrigos sumanytojui rinkėjai buvo negailestingi, jis net nepateko į antrąjį rinkimų turą. Tai pamoka ateičiai ir kitiems politinių intrigų mėgėjams – nekask duobės kitam, nes pats įkrisi.
Džiaugiuosi, kad ir per šiuos rinkimus Varėnos krašto rinkėjai pasisakė už padorumą ir moralę politikoje. Teigė politikas.
Apie reformą
– Numatoma kariuomenės reforma, bus atsisakyta privalomosios karinės tarnybos. Ši reforma vertinama prieštaringai, nes dalis šalies vyrų lyg ir negalės atlikti savo konstitucinės pareigos ginti tėvynę. Ar turėsime profesionalią ir iš esmės ekspedicinę kariuomenę, kuri bus dislokuota įvairiuose pasaulio pakraščiuose?
– Pastaruoju metu kariuomenėje tarnavo apie 2 proc. visų šaukiamojo amžiaus jaunuolių, arba tiksliau, apie 8 proc. tų, kurie buvo pripažinti tinkamais tarnybai. Manau, kad kol kas užtikrindavome tik korupcijos klestėjimą, jaunų žmonių išsisukinėjimą nuo karo tarnybos. Vargu ar taip užtikrinama konstitucinė pareiga ginti šalį. Pašaukę keletą aštuoniolikmečių, nepadarysime visų jaunuolių savo šalies patriotais. Manau, kad tai – visos visuomenės problema, švietimo sistemos problema. Sprendimas atsisakyti privalomosios karo tarnybos ir pereiti prie profesionalios kariuomenės yra teisingas. Pagrindinis mūsų saugumo garantas – aktyvus dalyvavimas stiprinant šios dienos iššūkiams pritaikytą gynybinę sąjungą – NATO. Privalome išnaudoti po įvykių Gruzijoje praregėjusius sąjungininkus Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių saugumo stiprinimui. Ne kariuomenės ir mobilizacinio rezervo dydis, net ne moderniausi ginklai, o išmintinga diplomatija, tinkamas kariuomenės finansavimas ir efektyvus lėšų panaudojimas kolektyvinei gynybai stiprinti leis užtikrinti Lietuvos saugumą artimiausiais metais.
– Kaip vertinate tyrimus ar spekuliacijas, kad palyginti menkas skaičius piliečių reikalui esant eitų kautis už Tėvynę?
– Manau, kad tie skaičiai pavojaus akivaizdoje pasikeistų į gera. Gaila, kad taip yra, tačiau mums dar toloka iki danų, švedų ar Izraelio pavyzdžio, kai tema, ar eiti ginti savo šalies, net nediskutuotina. Vis dėlto manau, kad to nereikėtų sieti su privalomąja karo tarnyba. Šiuos dalykus galėtume ir turėtume stiprinti per švietimo sistemą, visuomenines organizacijas, pavyzdžiui, Šaulių sąjungą, skautus ir pan.
Užaugęs su „Pink Floyd“
– Jei ne paslaptis, iš kur jaunystėje, gyvendamas atokioje Varėnoje, gaudavote savo mėgstamos grupės „Pink Floyd“ įrašų?
– Gaudavome labai įvairiais būdais. Panašiai, kaip gaudavome ir džinsų, nors buvome už „geležinės uždangos“. Kažkam giminaičiai atsiųsdavo, kažkas iš didmiesčių atveždavo.
– Sakote, kad jūsų muzikinis skonis nuo roko, nors tik išvakarėse buvote „Whitesnake“ koncerte, šiek tiek pasuko link džiazo. Kaip ir kodėl?
– Man patiko vieno mano bendraamžio posakis, kad nekenčiu komunistų vien už tai, jog negalėjome nueiti į „Led Zeppelin“ ar „Rolling Stones“ koncertus tuo metu, kai šios grupės buvo savo muzikiniame pakilime, kai tai mums buvo svarbu, kai dėl jų net šiek tiek kraustėmės iš proto.
O džiazas atsirado tikriausiai dėl to, kad tai įvairesnė, turtingesnė, daugiau improvizacijų atskleidžianti muzika... ir leidžianti atsipalaiduoti nuo įtampos darbe.
– Turite didelę ir gražią šeimą. Vykstant diskusijoms dėl šeimos koncepcijos būtų įdomu išgirsti, ar jūsų šeimoje sąmoningai apsispręsta turėti daug vaikų, ar būta „netyčinių“ atvejų?
– Tikriausiai, tradicija atsinešama iš tos šeimos, kurioje užaugi. Užaugau su broliu ir seserimi, ir tai man atrodė visavertės šeimos modelis. O mano šeimoje, kai Dievulis nusprendė dovanoti ketvirtą vaikelį, tiesiog nutarėme tą dovaną priimti.
Kur buvo Sausio 13-ąją?
– Daug kalbėta, rašalo išlieta apie Valstybės saugumo departamento veiklos tyrimą. Kaip jums ta istorija atrodo iš praėjusio laiko perspektyvos?
– Tai buvo naudinga patirtis, leidusi praskleisti „užuolaidėlę“ ir pamatyti specialiosios tarnybos veiklą, nematomus procesus ir įvardyti daug taisytinų dalykų.
– Kartais pusiau rimtai, pusiau juokais klausiama: „Kur buvote per 1991 metų sausio įvykius?“ Ką veikė tuo metu A.Kašėta?
– Sausio 11-ąją su Varėnos šaulių būriu pirmą kartą patekau į Seimo rūmus. Beje, buvo labai klaidūs koridoriai. Tada neįsivaizdavau, kad ateityje teks dirbti šiuose rūmuose.
– Politiką Lietuvoje galima vadinti rimtu amatu?
– Taip. Kaip ir staliaus, žemdirbio, mokytojo. Viskas priklauso nuo požiūrio į darbą.
– Ketvirta kadencija Seime baigsis. O toliau?
– Taip toli į ateitį nežiūriu, tiesiog šiandien stengiuosi sąžiningai atlikti savo pareigas ir vykdyti įsipareigojimus rinkėjams.
– A.Kašėtos nuomonė apie A.Kašėtą? Rimtas politikas?
– Palieku tai spręsti kitiems.
Biografija:
Gimė 1962 m. gruodžio 20 d. Varėnos rajono Mergežerio kaime miškininko šeimoje.
1980 m. baigė Varėnos 2-ąją (dabar-Ryto) vidurinę mokyklą.
1982 m. teko palikti gimtinę – tarnyba sovietinėje kariuomenėje nubloškė į Mongolijos stepes.
Nuo pat vaikystės domėjosi Lietuvos ir pasaulio istorija, tad 1985 m. įstojo į Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą. Baigęs mokslus 1991 m. įgijo istoriko specialybę.
1984-1988 m. dirbo Varėnos pūkų-plunksnų fabrike „Merkys“ laborantu. Tuo metu aktyviai domėjosi fotošilkografija, o pomėgis vandens turizmui skatino baidarėmis išraižyti ne tik Lietuvos upes.
1988-1990 m. Varėnos rajone dirbo istorijos ir kultūros paminklų apsaugos specialistu, 1990-1996 m. – Varėnos rajono kultūros paveldo inspektoriumi. Šis darbas labai praplėtė akiratį – teko domėtis istorijos, architektūros ir dailės paminklais, bendrauti su įdomiais žmonėmis.
1988-1996 m. aktyviai tyrinėjo pokario metais vykusį antisovietinį pasipriešinimą Lietuvoje. Partizaninio karo tema parašė mokslinių straipsnių ir knygų. Buvo Lietuvos istorijos instituto bei Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro bendradarbis.
1996, 2000, 2004 ir 2008 m. Varėnos-Eišiškių vienmandatėje rinkimų apygardoje buvo išrinktas į Seimą. Visus pastaruosius 12 metų Seime dirbo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto vicepirmininku.
Politinėje veikloje dalyvauja nuo 1988 m., buvo vienas Varėnos Sąjūdžio steigėjų, taip pat inicijavo Lietuvos šaulių sąjungos atkūrimą Varėnos krašte. Iki šiol priklauso Lietuvos šaulių sąjungai. Yra vienas Liberalų sąjūdžio steigėjų.
Laisvalaikiu mėgsta skaityti istorinę ir grožinę literatūrą, mėgstamiausias rašytojas – Hermannas Hesse. Jaunystėje labiausiai mėgo grupę „Pink Floyd“, dabar – džiazą. Pirmenybę sporte teikia tinkliniui ir plaukimui. Geriausias poilsis – Dzūkijos kaime su šeima.
Žmona Ramunė dirba Kultūros paveldo centre. Abu džiaugiasi turėdami gausią šeimą – studentą Roką (21 m.), moksleivius Motiejų (18 m.) ir Saulę (14 m.) bei mažąjį Algirdą (4 m.).
