„Aš – ne sukčius ir ne vagis“, – ryžtingai nukerta šiuo metu teisiamas J. Kazlauskas.
Kunigą aplinkiniai vadino Jordanėliu. Jį meiliai pašiepdavo ir apkalbėdavo, tačiau jo nesibodėjo. Žinojo bemaž visi parapijiečiai: kunigas turi daug bičiulių, seimūnų ir ministrų, turtingų ir vargšų, senų ir visiškai jaunų. Žinojo ir nesistebėjo – gal taip ir turi būti. Gal tokia jo misija ir pašaukimas.
„Aš – ne prieš bažnyčią, o prieš tokius besišaipančius iš paprastų žmonių kunigus kaip Jordanas“, – teigia Rita Kaušienė, šiandien priversta įtikinėti, kad dvasininkas įvykdė nusikaltimą.
Ponios Ritos dėdė, prieš daugelį metų mirusio tėvo brolis Jonas Mitkus – priklausė tai pačiai Tabariškių parapijai, į kurią dar 99-aisiais atsikėlė ir naujasis klebonas Jordanas Kazlauskas. Baigęs bažnytinės teisės Vytauto Didžiojo universiteto katalikų teologijos magistro studijas ir tapęs Vilkaviškio vyskupijos Tribunolo dieceziniu teisėju, dvasininkas darė įspūdį ir pensininkui Jonui, netrukus įnikusiam lankytis klebonijoje.
„Jonas galvą guldė už kleboną. Galbūt todėl ir sutiko, kad pinigai už parduotą vertingą žemę šalia Kauno nukeliautų į asmeninę J.Kazlausko sąskaitą“, – tvirtina bylą narpliojusi patyrusi Kauno tyrėja A. Gecevičienė.
Kur pradingo Jono milijonas? Iš kunigo netikėtai išgirdęs, kad jam statomas namas Kaune, kad ten jis būsiąs prižiūrėtas ir išlaikomas, pensininkas taip ir negalėjo prisiminti, kad Jordano būtų prašęs įrenginėti jam namą. Dar didesnę nuostabą sukėlė žinia, kad namas – visai ne jo, Mitkaus, o paties kunigėlio vardu.
Milijonas, gautas už parduotą žemę, Jonui Mitkui turėjo suteikti laimę, palengvinti jo būtį. Tačiau laimingesniu jis netapo, o teisėsaugininkai ne juokais susirūpino pensininko saugumu.
Neeilinė kunigo suktybių istorija – antradienį 19.10 publicistikos laidoje „Abipus sienos“ per LNK.
