Už ką – vienintelis klausimas. Ir didžiulė nuoskauda – dėl pačių šlykščiausių kaltinimų, dėl žeminimo, kurį Jonas turėjo išgyventi, ir dėl to, kad jis pats jau niekuomet negalės to purvo nusiplauti. Už ką? Kokie motyvai? Ar galima ant vienos svarstyklių lėkštės dėti gyvybę, o ant kitos – įsitikinimus šimtais ir tūkstančiais procentų. Įsitikinimus, pagrįstus tik kalbomis be jokių įrodymų.
Atsiliepę į telefono skambutį išgirsime – yra ne vienas žmogus, kurio buvo prašoma viešai paliudyti ne sykį mačius kartu teisėją J.Furmanavičių ir verslininką A.Ūsą. Suvaidinti prašoma ne už „ačiū“, už tinkamą atlygį. Kas tai – desperatiškos pastangos pateisinti Drąsiaus Kedžio veiksmus? O gal dar vienas nusikaltėlių klano akibrokštas pasimetusiai tautai, nežinančiai kuo tikėti?
Žinia, kad žmonės, kurpę išgalvotus, neretai nupirktus, liudijimus apie tariamą Jono Furmanavičiaus kaltę, bus patraukti baudžiamojon atsakomybėn ir galbūt sės už grotų – nužudytojo artimuosius turėtų guosti. Tačiau labiau už viską šiandien jie trokš ne atpildo, o aiškumo, kieno galvoje gimė beprotiška mintis niekuo dėtą žmogų paversti keršto plano buvusiai D.Kedžio moteriai dalimi.
