Ši knyga – kol kas vienintelė lietuviškai aprašanti spalvingą „AC/DC“ gyvenimą, jų kūrybinį kelią.
Prieš daugiau nei dvejus metus Mantas Tamulevičius ėmėsi ambicingo projekto – išversti Jessio Finko knygą lietuvių kalba. Pasak jo, tai, kad šalyje nebuvo knygos gimtąja kalba apie vienos ryškiausių pasaulio grupių kūrybą – visiška neteisybė, todėl, kaip juokavo, tiesiog žūtbūt reikėjo imtis iniciatyvos.
„Nebuvo taip lengva pradėti. Nuo to, kai parašiau laišką autoriui iki tol, kol knyga atsirado knygų lentynose, praėjo daugiau nei dveji metai. Tačiau tai, kad iki šiol neturėjome tokios knygos – taip negali būti save gerbiančioje šalyje“, – pasakojo M.Tamulevičius.
Dar spaustuvės dažais kvepiančios knygos pristatyme dalyvavo daugybė prisiekusių „AC/DC“ gerbėjų. Tarp jų – ir rašytojas Alvydas Šlepikas bei muzikantas, laidų vedėjas Marijonas Mikutavičius.
Abu jie neslepia – „AC/DC“ jiems buvo daugiau nei tiesiog muzika. Tai ištisas judėjimas, privertęs naujomis akimis pažvelgti į visą rokenrolo kultūrą.
„Didžiulę. Mano diktofone namuose buvo įbliauta „AC/DC“ dainų. Esu įsitikinęs, kad taip sumoviau, sugadinau savo balsą, bandydamas dainuoti kaip jie. Bandydavau kabinti tuos registrus, kuriems mano gerklė nėra sutverta. Man nepavyko, bet visuomet bandžiau“, – pasakojo M.Mikutavičius.
Jis neslėpė visuomet besižavėjęs „AC/DC“ drąsa, jų įžūlumu daryti tai, kas jiems patiems patinka, daryti taip, kaip tuo metu atrodo geriausiai. „Dabar jie yra dideli, tačiau kai pasižiūri pirmus jų koncertus, tai visiškai nepanašu į tai, kas vyksta dabar. Tie vyrai draskosi scenoje, lieja prakaitą, tačiau visuomenė koncertuose sėdi kaip atėjusi į filharmonijos koncertą. Ta mada draskytis, šokinėti, purtyti galvą – visa tai tik skynėsi kelia. Tam reikia laiko, kad visa tai prigytų. Tie vaikinai turėjo užsidirbti tai. Jie turi žvėrišką gaivalą“, – svarstė M.Mikutavičius.
Pasak jo, grupė padarė didžiulę įtaką ir muzikiniame jo kelyje. M.Mikutavičius juokais prisiminė situacijas, kaip jis bandydavo paaiškinti moterims apie „AC/DC“ svarbą, tačiau dažnai likdavo suprastas tik tų, kurie ir patys buvo grupės gerbėjai.
„Augome toje epochoje, kad mums visa tai atrodė kaip perversmas pasaulyje. Visa tai labai prieštaravo tam, prie ko buvome įpratę. Mūsų scenoje vyravo tvarkingas Stasio Povilaičio tipažas. „AC/DC“ vyrai atnešė visai kitą pasaulėžiūrą į gyvenimą“, – kalbėjo jis.
M.Mikutavičius buvo vienas pirmųjų, kuris perskaitė lietuvišką knygos „Youngai: Broliai sukūrę AC/DC“ versiją. Knygoje galima rasti ir jo, kaip didelio grupės gerbėjo įžanginį žodį.
„AC/DC“ tebėra MANO grupė. Jie taip pat lydės visas likusias mano dienas ir jie skambės mano laidotuvėse. Taip būna tik su neeiliniais dalykais, kurie išlieka svarbūs ir nesikeičia, nepaisant to, kad keičiamės mes“, – rašė jis.
Pasak jo, tai knyga, kuri pakelia dulkes, apie kurias gal ir patys „AC/DC“ norėtų pamiršti. Tačiau tuo pačiu atskleidžia istorijas, kurių vien klausant muzikos sužinoti nepavyktų.
