„Prezidentas sumoka savo kainą“, – „Kauno dienai“ sakė Valdas Adamkus.
Trumpai apžvelgsime dienraščio interviu su netrukus atsisveikinsiančiu su prezidento postu V.Adamkumi.
Per visą dviejų Jūsų kadencijų laiką – dešimt metų aukščiausiame valstybės poste - mes palyginti mažai žinojome apie jus kaip apie žmogų. Apie tai, koks Jūs namuose po darbo dienos. Koks yra neoficialusis V.Adamkus?
Tiesiog žmogus. Be antspaudo, kurį uždeda pareigos tada, kai tu jas eini. Namuose aš neinu Lietuvos prezidento pareigų. Mano diena prieš darbą ir po jo tokia pati, kaip ir bet kurio kito žmogaus.
Galbūt skirtumas tik toks, kad nedaug kas keliasi taip anksti, kaip aš. Esu vienas iš tų, kurie keliasi 5 val. ryto. Greitai apsirengi uir 6 val. aš jau baseine. Valandą plaukiu. Tada grįžtu į namus, greitai susitvarkau. Papusryčiauju. Mano pusryčiai labai paprasti: pusė stiklinės apelsinų sulčių ir košė. Vieną dieną grikių, kitą – avižų. Ir puodelis kavos.
Ar yra tikimybė išvysti Jus prekybos centre stumiantį vežimėlį?
Vienu metu, tarp dveijų kadencijų, kai metus nėjau prezidento pareigų, su Alma nuvažiuodavome į „Maximą“. Padėdavau žmonai stumti vežimėlį, apžiūrinėdavau prekes. Per dešimt metų tai buvo vienintelis trumpas laikotarpis, kai vykdavau apsipirkti. O kai jau ėjau pareigas, net ir norėdamas negalėjau sau to leisti. Ar eičiau į parduotuvę, ar pasivaikščioti, aplink mane visą laiką nuo penkų iki septynių apsaugininkų.
Vienintelis dalykas, kurio galbūt neįsivaizduoja žmonės, yra faktas, kad privataus gyvenimo prezidentas neturi. Ir niekada neturės jo iki gyvenimo pabaigos. Nors apsauga bus minimali, visada išliks kitas aspektas: vis tiek žmonės tave atpažįsta. Vos pasirodai viešumoje, visi staiga sustingsta. Atsigęžia. Liaujasi užsiėmę savais reikalais. Nes štai, prezidentas. Nesvarbu, ar tu eini tas pareigas, ar jau neisi, tu visada būsi prezidentas.
Iš pradžių šito nesuvokiau. Nesupratau, kad tą minutę, kai daviau prezidento priesaiką, aš pasižadėjau, jog privataus gyvenimo daugiau nebeturėsiu. Ir jeigu manęs jaunimas kartais paklausia, kaip tapti prezidentu, kaip tas prezidentas dirba, ar jam sunku, kalbėdamas visada priduriu, kad yra vienas dalykas, kurio man niekas nepasakė. Turi apsispręsti, ar tu nori iki gyvenimo pabaigos būti visą laiką pastebimas ir stebimas.
Ar prie to neįmanoma priprasti?
Atvirai pasakysiu – ne. Galima tik susitaikyti. Ir vis tiek visą laiką jausies susikaustęs ir įsitempęs. Atsipalaidavimas, pobūviai, lengvabūdiški pokštai – net jei ir norėtum sau tai leisti, niekada negali pamiršti, kas esi ir koks privalai būti....
