Šis kartas kiek kitoks. Pirmą kartą esame izoliuoti vieni nuo kitų. Tiesa, izoliacija po truputį, mano manymu, gerokai per lėtai, švelninama. Nuolatos eskaluojami pavojai, kiekvienos naujos mirties skaičiuoklė, valdžios institucijų veiklos aiškios krypties nebuvimas. Dar daugiau, nesupratimas, kas, kaip ir kodėl daroma – gąsdina. O suvis labiausiai – didelių vyrų žaidimas valdžia.
Kai sveikatos ministras išeina ir viešai praneša, kad jis nežino, kiek tęsis karantinas – darosi baugu.
Kai sveikatos ministras išeina ir viešai praneša, kad jis nežino, kiek tęsis karantinas – darosi baugu. Nejučia pradedi galvoti, kad situacija visiems neaiški ir politikai, galimai, nori tuo pasinaudoti. Juk taip itin patogu valdyti.
Visoje šitoje realybėje gyvename mes – žmonės. Rašinio pradžioje minėto džiaugsmo neatsisakau. Jį patyriau leisdama laiką su šeima ir vaikais, taip pat pirmą kartą per kokius dešimt metų pamačiau pavasarį. Ne taip, kaip kasmet – pakeli galvą ir jau žalia, paskui pakeli antrą kartą ir lapai jau krenta.
Šis kartas buvo visai kitoks. Pradžioje patiriant stresą, o vėliau susiformavus geram įpročiui, vaikščiojau šimtus kilometrų miškais ir stebėjau gamtą: sprogstančius medžius, vis garsiau čiulbančius paukščius, Nidos stirnas, lapes, briedžius, nenuilstančius skruzdėlynus. Nebijau pasakyti, kad džiaugiausi – gamta, vienatve ir tyla galvoje, bet džiaugiausi tik kurį laiką. Tuomet užsinorėjau apkabinti mamą, tėtį, pasimatyti su savo vyro tėvais. Negalima. Kaip ir su draugais buvo negalima ilgai matytis dėl ne visai aiškiai pateiktų ir išaiškintų taisyklių.
Pačioje karantino pabaigoje nebeištvėrėme ir praleidome dieną kartu su Erika ir Jurgiu Didžiuliais.
Pačioje karantino pabaigoje nebeištvėrėme ir praleidome dieną kartu su Erika ir Jurgiu Didžiuliais. Nesislėpėme, buvome ir jų koncerte viename Nidos restoranėlių, pietavome ir praleidome laiką pajūry su vaikais. Šis pasibuvimas ir spaudoje buvo nušviestas: suprask, nesilaikome taisyklių. Kokių? Ir kaip jų laikytis žmogui ar verslui, kai jos ne tik viena kitai prieštaraujančios, bet ir praktiškai realybėje neįgyvendinamos. Esu už taisykles, bet lygiai taip galvoju, kad jų žmonėms ir verslui realu laikytis tuomet, kai jos praktiškai įgyvendinamos. Todėl džiaugiuosi, kad gavau nemažai palaikančių žinučių, pasijutau ne viena taip galvojanti.
Džiaugiuosi, kad gavau nemažai palaikančių žinučių, pasijutau ne viena taip galvojanti.
Ne viena pasijutau ir Erikos su Jurgiu koncerte. Beje, ten įvyko kažkas svarbaus. Susirinkome visi palaikyti naujam sezonui atsidarančio „Sofa de Pancho“ restoranėlio. Laikėmės atstumo, viskas vyko lauke. Saulėta diena, nuostabus maistas ir gero ūpo pilna muzika.
Netrukus prisistatė policija. Visu savo kūnu jaučiau kylančią įtampą. Akimirksniu tapome jais ir mumis. Pasijutau it vaikystėje, kuomet bijodavau milicijos. Bet juk šiandien laikai pasikeitė – policija mus saugo, o ne ieško būdų, kaip nubausti. Bent jau norisi tuo tikėti. Žiūrėdama į kaimyninius stalelius mačiau, kad dalis žmonių jaučiasi panašiai. Dar labai stipriai jaučiau, kad, jei mus už kažką pradės bausti, gerai šita situacija nesibaigs, nes žmonės per daug pasiilgę žmonių. Akimirką žiūrėjome vieni į kitus, kol Jurgis, itin draugiškai ir profesionaliai išporino į mikrofoną: „Mes dainuojame visiems, lygiai taip ir policijai.“ Visi akimirksniu pradėjo ploti, policininkai šypsotis ir paprašę laikytis saugaus atstumo, paklausė dar vienos dainos ir paliko mus tiesiog būti.
Tuomet supratau, KAIP aš pasiilgau žmonių, darbo ir bendravimo. Supratau, kaip mums visiems reikalinga bendrystė. Tas sekmadienis buvo labai gražus. Buvo.
Šiandien ir toliau negaliu dirbti, nes šiandien valdžios institucijos ir toliau be jokio aiškaus plano draudžia begalės sektorių veiklas, taip pat ir manąją – renginių organizavimą. Itin liūdna ir baugu dėl valdžios neįsiklausymo, dėl mūsų laisvės kurti, dirbti ir gyventi ribojimo. Žmogus juk sukurtas gyventi bendruomenėje. Ir mes ne tik dirbame, mes norime bendrauti, burtis, kalbėtis, kokybiškai leisti laiką teatruose, koncertuose ir renginiuose – taip palaikant sveiką savo emocinę sveikatą.
Taigi šis laikas paskatino pokalbį su žmogumi, kuris tiria mūsų prigimtį ir padeda mums gyventi. Kalbamės su psichiatru Linu Slušniu.
– Ką, jūsų nuomone, reiškia tokia staigi ir ilga priverstinė izoliacija žmogui?
– Žmogus savo prigimtimi yra tas, kuriam svarbu ieškoti, gauti naujų patirčių, rizikuoti ir jausti pasitenkinimą po to, kai ta rizika pasiteisina. Staigus uždarymas tarsi atėmė žmogui tokią galimybę. Kitaip tariant, mus pavertė tradiciniais gyvūnais, kurie privalo laikytis savo arealo ir šiukštu nekišti nosies į kitas erdves.
Šioje situacijoje viskas priklauso nuo asmenybės. Jeigu žmogus ir iki tol gyveno uždarai, kartą ar du nueidamas į bažnyčią, retkarčiais apsidairydavo prekybos centruose, muziejuose ir toks gyvenimas jį tenkino, karantinas jo niekaip nepaveikė. Beje, tokių žmonių yra nemažai tarp Lietuvos pensininkų. Priešingai, tokiam žmogui nepatogumai bei dejavimai dėl apriboto judėjimo sukėlė tik šypseną.
Tokiam žmogui nepatogumai bei dejavimai dėl apriboto judėjimo sukėlė tik šypseną.
Kas kita, kai žmogus buvo veiklus, judėjo, nuolatos mezgė ryšius ir naujus tarpusavio santykius. Tokiems žmonėms karantinas yra košmariško sapno išsipildymas. Jiems kyla nerimas ir baimė. Didelė veiklių žmonių dalis išgyvena ir frustraciją: tarsi norėtų veikti, keisti ką nors, bet nėra aišku, kiek tai truks, kiek reikia savęs ir pinigų investuoti. Šokinėja mintys nuo noro daryti iki vilties, kad jau rytoj galėsime viską daryti kaip anksčiau.
Yra trečia kategorija žmonių, kurie gal mielai sėdėtų namuose ir rastų tame didelę prasmę, bet juos maitina būtent veikla ir darbas, kurio lengvai neperkelsi į virtualią erdvę (dalies darbų niekuomet neperkelsime). Tokiems žmonėms galbūt ir yra sunkiausia, nes juos gali apimti baimė dėl ateities.
Ilgainiui žmonės ims pykti ir priešintis.
Kaip ten bebuvę, ilgainiui žmonės ims pykti ir priešintis. Jau dabar galima pastebėti reiškinius, kai žmonės ieško argumentų, kodėl tokia izoliacija nelogiška, ir kelia etinius klausimus: ar du mirę 80-mečiai svarbiau už atleistus iš darbo 50 jaunų žmonių, kuriems tas virusas beveik nepavojingas? Tai kyla dėl to paties pykčio ir nerimo.
– Kokie pagrindiniai ilgos izoliacijos pavojai?
– Pavojų tikrai jokių. Juk kai esi uždarytas, tai nėra jokios rizikos nei užsimušti pačiam vairuojant automobilį, nei būti kaip nors partrenktam pro šalį lekiančio automobilio. Karantine būdamas negali nukristi iš didelio aukščio skrisdamas lėktuvu. Iš tos pusės esame beveik tobulame saugume.
Keista, bet net turint tokius argumentus, žmogui nepalengvėja. Pagrindinė nerimo priežastis – kiek ribojimai pakenks jo kasdieniam gyvenimui ir gerovei. Žmogus bijo netekti to, ką iki apribojimų sukūrė. Šioje situacijoje neaišku, kiek tai gerai ar blogai.
Paaiškėja žmonių gebėjimas būti kartu.
Paaiškėja žmonių gebėjimas būti kartu. Šeimos ir poros tokių izoliacijų metu vienos iš naujo atranda džiaugsmą ir išgyvena tarsi naujus santykius, kuriuos kasdieniame bėgime pamiršta. Kitos priešingai – ima konfliktuoti, atsiranda daugiau smurto ir nepasitenkinimo. Tiesiog darbais ir veiklomis mes linkę „užkasti“ problemas, atidėti jų sprendimą, nenorime kalbėtis, nes turime vilties, kad viskas išsispręs savaime. Karantinas apnuogina santykius.
Net turėdami puikų palaikymą, mes nerimaujame, laukiame ir tikimės. Esant geriems santykiams, mes galime tiesiog įveikti tą vakuumą lengviau. Kai nėra tinkamų santykių, tai tampa didele bėda su kylančia įtampa.
– Ką suteikia žmogui bendravimas, susibūrimas ir kokybiška pramoga: apimant tiek šeimos gyvenimą, tiek įmonės darbuotojų emocinę būklę?
– Sunkiausia atsakyti į tokį klausimą, nes norisi leistis į žmonijos istoriją. Įvairūs tikėjimai, bendros veiklos ir susibūrimai, tai visos žmonijos raida. Žmonėms reikia burtis ir jausti bendrumo jausmą. Tai tarsi bendrai išpažįstamos vertybės. Vieni svaigsta nuo sunkiojo roko ar metalo muzikos, kitiems labai svarbu prisimerkus klausytis nuostabios klasikinės muzikos ir vėliau aptarinėti su tokią muziką suprantančiais jos niuansus bei naujas improvizacijas. Žmonės, kuriems reikia susikaupimo ar ramybės, keliauja į bažnyčią klausyti mišių. Kitaip tariant, žmogui ypač svarbu ne tik pačiam girdėti, klausyti, bet ir turėti bendraminčių, su kuriais jis galėtų dalytis savo išgyvenimais. Taip gimsta naujos idėjos ir nauji sumanymai, tokiu būdu žmogus tobulėja.
Šeimose ir įmonėse dirba žmonės, todėl ir emocinę būklę veikia vienodai. Tiesiog įmonėje ir šeimoje yra skirtingi įsipareigojimai ir skirtingi susitarimai. Praradę renginius, mes imame tolti vienas nuo kito, bus mažiau galimybių „pasitikrinti“, kiek viena ar kita mintis yra svarbi kitiems. Yra dalis žmonių, kuriems mažai reikia kitų nuomonės, bet yra dalis individų, kurie savo sprendimus grindžia būtent matytais vaizdais, atsižvelgdami į kitų kritiką ar išsakytas pastabas. Tretiems renginių reikia atsipalaidavimui, streso įveikai ar tiesiog susikaupusiam „smėliui“ smegenyse išnaikinti.
Streso įveikai šalia kitų veiklų jūs visuomet rasite pasiūlymą nueiti į teatrą, paklausyti mėgstamos muzikos, aplankyti mėgstamo atlikėjo koncertą. Taip pagerėja žmogaus nuotaika, žmogus ima jausti daugiau teigiamų emocijų, o tai turi tiesioginės įtakos jo imuninei sistemai.
Jeigu žmogus gali ir turi galimybes lankytis jam patinkančiuose renginiuose, tai tiesiogiai veikia ne tik emocinę sveikatą, bet ir jo fizinę sveikatą. Todėl ilgalaikis žmonių uždarymas gali turėti pašalinį neigiamą poveikį – dėl streso krentantį imunitetą.
