Dešimt metų – dešimt viršelių. Ką apie tai manai pati?
Tiesiog negalvoju.
Kuris iš jų tau labiausiai patinka?
Visi. Nes kiekvienas – kitoks. Kita aplinka, netgi aš – kitokia. Prisimenu pirmąjį: fotografas Gediminas Žilinskas atsinešė tokį mėlyną audeklą, pati susišukavau, atrodo, pasidažiau irgi pati, apsirengiau savo drabužiais. Pakabinome tą audeklą ant sienos, Gedas nuspaudė fotoaparatą kokia dešimt kartų – štai tau ir viršelis. Dešimtasis – visai kitoks: keturi asistentai, grimuotoja, stilistė... Tai rodo, kad keičiasi technologijos, mados, tendencijos.
Nė dėl vieno nesigailėjai?
Ne.
Agne, prisimeni pirmąjį savo interviu? Kur kalbėjomės ir apie ką?
Prisimenu. Interviu vadinosi „Nugyventi dar vieną dieną“. Atbėgau po kažkokio renginio, su baltom kojinaitėm iki kelių. Jau dirbau televizijoje, bet asmeninis mano gyvenimas virto kūliais: skyriausi su tuometiniu draugu, kitų vyrų dėmesys... Jaučiau: gyvenimas žada pyragus, užtat ir mėgavausi akimirka.
Tikriausiai neprieštarausi: ir tada, ir dabar daug kam atrodai laisvas, visuomenės normų nesupančiotas žmogus. Kas tave gali sustabdyti?
Mano stabdžiai – labai aiškūs, neabejokite, aš juos turiu. Tik kiekvieno žmogaus jie – kitokie. Vertinu atvirumą, gražu, kai žmonės atviri. Sutinku, manosios atvirumo ribos – gerokai platesnės, nors... O kas gi yra atskaitos taškas? Sako, jai nieko nereiškia išsirengti? Bet aš ir nebuvau labiau išsirengusi, nei išsirengčiau paplūdimyje. Nematau nieko bloga, net jei ir daugiau paprašytų, – tik man to nereikia. Šokau ant stalo? Nepažįstu žmogaus, kuris bent kartą gyvenime to nebūtų daręs. Beje, mano draugams tokios kalbos pasirodė juokingos. Jie juk žino, kad išvis šoku retai. Tiesą sakant, mano laisvės ribos yra ten, kur sveikas protas, o ne debatai.
Nuo pirmojo interviu, nuo tada, kai pasirodei populiariame realybės šou „Akvariumas“ ir tapai garsi, tavo gyvenimas labai pasikeitė. Dabar tu visa galva panirusi į meną, studijuoji tapybą. Sakyk, jei paprašyčiau nupiešti savo gyvenimą, kokiomis spalvomis jis išsilietų baltoje drobėje?
Oi, kaip neįmanoma atsakyti į tokį klausimą! Šią akimirką jis gal būtų geltonai raudonos spalvos, na, taip – tokia oranžinė nuotaika. Bet šį rytą būčiau nutapiusi murziną paveikslą. Galvoju, kaip žmonės, šitaip jausdamiesi, išvis lipa iš lovos? Po dviejų taurių vyno galiu ir ciklamenų spalvą į rankas pagriebti. Kiekvieną kartą – vis kitaip. Ir tos akimirkos tokios brangios! Mokausi nesitikėti, nelaukti blogo, mėgaujuosi tuo, kas gera. Viena bičiulė kartą pasakė: „Nusprendžiau nebeieškoti priežasčių pykti.“ Ak, kaip man tiko! Na, kas nors įvyko, bet juk įvyko – nieko nepakeisi. Būna, žiauriai siutina tvarkos reikalai Dailės akademijoje, bet ir tada save raminu: baik čia tvarką įvedinėti, mamytė atsirado. Tolerancija – tikras vaistas. Ir nėra nieko baisiau, kaip gyventi netolerantiškoje visuomenėje. Mes nebesugebame išlaikyti pagarbos vieni kitiems. Visose srityse... Vien piktinamės, įžeidinėjame, apkalbame. Juk niekada nesakome: oi, kokia graži pora, jie gyvens ilgai ir laimingai. Kur tau! Kartu jie tik dėl pinigų, jis ją tuoj paliks, ji jį apgaudinėja, ne, jokių kitų variantų. Tik lova ir pinigai, o kas liko iš meilės?
Laimingi gali būti netgi tie, kurie savo išgyvenimus pasakoja žurnalistams. Meilė egzistuoja ir jų namuose. Netgi tada, kai visi mėgina nuspėti jos baigtį. Meilė yra visur. Ir aš juk nesakau, kad manoji yra didesnė ar kitokia, nes aš apie ją viešai nepasakoju.
Nori pasakyti, kad meilė – tas nuostabus, tyras jausmas – šiuolaikiniame pasaulyje nebeegzistuoja?
Meilė egzistuoja kiekvienuose namuose, ir ji – tikras stebuklas. Gali būti žurnalo viršelyje, gali nebūti, jei myli, tai ir myli. Ar jau žurnalo viršelyje – tai nebe meilė? Kodėl taip norime, kad jos nebūtų? Arba kodėl manome, kad nuotrauka viršelyje – tik reklama? Kodėl kalbame: pinigai, išskaičiavimas? Gyvename nebe viduramžiais, kai kiekvienas įsimylėjimas reikšdavo santuoką, o kiekviena santuoka reikšdavo „meilę“. Yra ir kitų gražių jausmų – susižavėjimas, aistra, įsimylėjimas. Jei jie nieko neįžeidžia, jei nieko iš nieko nepavagia, kodėl smerkiame juos? Oi, pamiegos pamiegos ir išsiskirs. Na ir kas! Tegu pamiega, juk puiku, jei vienišas žmogus surado kitą vienišą. Jei abu gerai jaučiasi, tegu pamėgina...
Laimingi gali būti netgi tie, kurie savo išgyvenimus pasakoja žurnalistams. Meilė egzistuoja ir jų namuose. Netgi tada, kai visi mėgina nuspėti jos baigtį. Meilė yra visur. Ir aš juk nesakau, kad manoji yra didesnė ar kitokia, nes aš apie ją viešai nepasakoju.
Norėdami apsaugoti savo meilę, pastebėjau, žmonės kartais nesiryžta apie ją kalbėti, drauge fotografuotis, lyg bijotų nubaidyti laimę. Betgi nepavykti gali kiekvienam, ne tik poroms iš viršelio...
Anąkart net aiktelėjau perskaičiusi antraštę: „Buvęs Onos Kolobovaitės mylimasis nusiskuto plikai.“ Tik pamanykit, vienas geriausių Lietuvos aktorių staiga tampa TIK kažkieno mylimuoju?! Kas darosi? Ar pas mus vertinama vien lova? Bet juk taip neskaniai skamba, be to, seksas – tik menka santykių dalis.
Betgi seksualinė potekstė – visame mūsų gyvenime...
Na, taip, esame jau tokie seksualūs, jau tokie seksualūs, kad tikriausiai visą naktį nemiegame, nes turime mylėtis. Jei aš iš tiesų mylėčiausi su tiek vyrų, kiek man priperša bulvarinė spauda, tikrai nebūtų laiko miegui. Visi tik galvojame apie seksą arba apie tai, kaip čia susiradus ką nors, kad pati žinai, ką padarytum. Iš to nauda: pareikalauji pinigų, kvepalų, drabužių, paskui – eini pas kitą. Seksas man mažiausiai susijęs su kūnu, jis prasideda galvoje, visai nuo kitų impulsų. Gal kada ir buvo etapas, kai seksas prasidėdavo nuo žvilgsnio į gražų berniuko veidą, bet juk tai – skysto protelio laikotarpis.
O tau neatrodo, kad šitame hiperseksualiame pasaulyje žmonės iš tiesų jaučiasi labai vieniši?
Turime išmokti būti vieni. Tik tada gali pažvelgti į savo vidų, o ne nuslysti paviršiumi. Atsitiko taip, kad esame pasiekiami kiekvieną akimirką – mobilieji telefonai, elektroninis paštas, socialiniai tinklalapiai. Kai vieną dieną tiesiog nekeli ragelio, iškart pasipila žinutės: kur dingai? O aš pasilieku sau tokią teisę – dingti.
Nesu davatka, bet seksas tikrai turi daugiau reikšmių nei tą vieną. Kartą nusifotografavau nuoga jūsų žurnalo viršeliui. Jokių krūtų, nieko daugiau, tik nugara. Tokioje nuotraukoje gali įžvelgti, ką tik nori, o aš pati sau joje atrodau atvira. Nuogas kūnas yra meno objektas, jis retai turi seksualinę potekstę. Žmogus be drabužių atveria kur kas svarbesnių prasmių. Nuogumu jis gali kalbėti apie karą, marą, badą, skausmą, išdavystę, meilę. Erotika – tik kokioje dvidešimtoje vietoje. Nuotrauka iš tos fotosesijos buvo nominuota 2009 metų spaudos fotografų apdovanojimams. Tos nuotraukos žinia: imkite, skaitykite, aš esu atvira.
Bėgdami nuo vienatvės, žmonės jei ir gauna ką vieni iš kitų, tai tik seksą. Dėl to jis toks sureikšmintas: čia seksas, jie gal darys seksą? O gal jau darė? Vaikiška!
Klaiku, kad vyrai nebenori prisiimti atsakomybės. Pasikalbu su draugėmis, jos sako: neduok Dieve, kad vyras kaip nors suprastų, jog aš norėčiau ilgalaikių santykių, norėčiau kurti šeimą, draugauti, kad būtume atsakingi vienas už kitą. Jis juk pabėgs tai išgirdęs. Ir taip – diena dienon, niekada nežinai, planuoti kartu Kalėdas ar ne? Moterys nebenori gimdyti vaikų. O kodėl jos turi norėti? Juk nežinia, ar vyras bus šalia, kai gims vaikelis. Kai vyrai nustojo prisiimti atsakomybę, moterys tapo valdingos, nes joms reikia apsiginti, išgyventi. Vyrai visai ir nenori grįžti pas tas valdingas moteris, nes jos yra užknisančios.
Žinau, ką kalbu, juk pačiai teko tai išgyventi. Ir aš savęs išsigandau. Esu emancipuota, išsilavinusi, bet kartu noriu būti tikra moterimi. Negeidžiu visko daryti pati, noriu, kad mano virtuvė kvepėtų, noriu kurti, domėtis, mokytis, būti įdomia pašnekove, bet man ne gėda prisipažinti, kad reikia šeimos. Puikiausiai išgyvenčiau ir viena, tik visiškai šito nenoriu.
Trejus metus iš visokių žmonių, knygų mokiausi būti atvira. Nėra paprasta sau atvirai pasakyti, kokia iš tiesų realybė, bet tuomet, kai pasakai, kažkur dingsta isteriškos kovos, kalbos apie savigarbą, netinkamą elgesį, lygį – ne lygį.
Sakyk, prieš dešimt metų buvo paprasčiau gyventi?
Ne! Man šimtą kartų lengviau dabar. Jei to paties būtum paklaususi prieš penkerius metus, būčiau pasakiusi ką kita: nebežinau, kaip gyventi. Buvau išsiskyrusi, dirbau darbą, kurio gėdijausi, teko vaidinti farsą ir keisti kaukes. Grįžusi namo, sėdėdavau viena, žiūrėdavau į tašką sienoje ir galvodavau, kaipgi man išspręsti visa tai?
Santykių niekada nepalieku savieigai, tai ne mano charakteriui. Esu išmokyta, kad draugystę, meilę reikia saugoti, puoselėti. Kad nebūtų: o, Dieve, nepastebėjau, jis išėjo! Labai pavydžiu tiems, kurie gyvena paprastai, bet man taip neišeina.
Neabejoju, išspręsti padėjo teatro režisierius Oskaras Koršunovas. Juk beveik tuo metu jūs susipažinote?
Apie Oskarą klauskite Oskaro (šypsosi). Tikrai, susipažinome per anas permainas, kai mano gyvenime vyko didžiausių lūžių. Tiesa, esminis sprendimas – mesti televiziją – jau buvo priimtas, o tai kardinaliai pakeitė mano gyvenimą. Oskaras į mano gyvenimą atėjo pačiu laiku. Žinoma, jis padarė man didžiulę įtaką. Visomis prasmėmis... Ir tai nebuvo labai rožinė istorija. Siaubingi išgyvenimai, susiję su savo identiteto aiškinimusi... Ne, jis už mane nepriėmė jokių sprendimų, juos reikėjo priimti pačiai, kad ir kaip būčiau norėjusi nusiimti atsakomybę.
Kartais moterų požiūris į vyrus būna gana keistas. Ima ir nebeįdomu pasidaro, kai sekasi...
O kitą kartą būna taip įdomu, kad velnioniškai norisi paprastumo. Mano meilės geografija labai plati, tai gali skambėti romantiškai, bet sykiais, kai po kelionės iš nuovargio nebegali pasakyti „labas“ mylimam žmogui, įdomumas įgyja visai kitų prasmių. Tiesiog paprastai norisi gultis ir keltis kartu.
Santykių niekada nepalieku savieigai, tai ne mano charakteriui. Esu išmokyta, kad draugystę, meilę reikia saugoti, puoselėti. Kad nebūtų: o, Dieve, nepastebėjau, jis išėjo! Labai pavydžiu tiems, kurie gyvena paprastai, bet man taip neišeina. Sakai, nusibostų? O gal ir visai ne...
Aš gyvenu, aš nieko nežinau, jūs nieko nežinot, mes visi nieko vienas apie kitą nežinom. Galim tik svajoti, galvoti, laukti, tikėtis, mėginti, prarasti ir vėl mėginti iš naujo.
Ar tau kartais neatrodo, kad mes pamiršome, per giliai užslėpėme jausmus, o į paviršių iškėlėme protą, šaltus apskaičiavimus?
Ne protą, o durnumą kažkokį. Aš vengiu žmonių, su kuriais nerandu bendros kalbos.
Žmonės privalo kalbėtis ir vyrų, ir moterų kalba, žmonių kalba. Ieškoti supratimo, tikėtis pagarbos. Visa kita – tik niuansai. Juk galėtume būti žiauriai laimingi, o kabinamės vieni kitiems į gerkles.
Tikriausiai nėra labai paprasta atsiriboti nuo to, kas tau netinka, kas nepatinka, ko negali suprasti?
Žinoma, nepaprasta! Tai – trejų metų darbas. Dar vienas kelias – eiti į mišką ir gyventi kaip aktorė Doloresa Kazragytė. Visai neblogas kelias, sakyčiau, priimtinas.
Galėtum?
Aš kartais žaidžiu va bank. Nestatau ant kortos visko, žinoma... Nors ir tas viskas – labai sąlyginis dalykas. Juk iš tiesų neturiu ko prarasti. Net nesijaučiu turinti ko nors užgyventi. Baisiausia, kai žmonės tampa savo lūkesčių aukomis. Sako: matai, jai nieko televizijoje neišėjo, karjeros nepadarė... O kas turėjo išeiti? Nė tikslo nebuvo, kad išeitų, užtat taip paprasta viską nutraukti. Burnojame: taip nieko ir nepadarė! Betgi nepadaro ir tas, kuris dirba parduotuvėje, ir vadybininkas, netgi direktorius, banko valdytojas. Nesijaudinkite, ypatingų, kurie padaro, yra nedaug. Juos reikia saugoti, jie – šalies turtas.
Žinai, bet juk kiekvienas nori palikti kokį nors pėdsaką Žemėje... Ar tik ne todėl išleidai kulinarinę knygą?
Žmonės patys nemano, kad nieko nepadarė, tik mato, ko nepadarė kiti. Žinau, ką esu atlikusi, nėra jokio poreikio atsiskaityti.
Nemažai keliauju, susiduriu su įvairiais žmonėmis, bet niekur jie taip blogai vieni apie kitus negalvoja kaip Lietuvoje. Dar nė nepradedame savo darbų, o kiti jau rėkia: taigi bus šūdas. Kad ir ką kas darytų, jį apdirbinėja. Nebevertiname kitų triūso, o tas nevertinimas neskatina kūrybos.
Niekas nieko neverčia, juk nekišu po nosimi – pirkit mano knygą. Pasirinkimo teisė – didžiulis malonumas. Bet aš tikiu, kad tai pasikeis.
O apie pėdsaką... Gal jis – ateityje? Tiesą sakant, ir kam tas pėdsakas? Na, nutapei Moną Lizą, penkis, šešis šimtus metų tave dar prisimins, o kas būsi po šimto milijonų? Viskas – tik akimirka, tai ji svarbi. Be to, kas žino, ar negyvename tuo pat metu dar keleto gyvenimų?
Tai klausimai, kurie tave trikdo kartais?
Kartais, sakai?..
