Sunku patikėti, kad dar prieš keliolika metų retas turėjo socialinių tinklų paskyrą, o dažniausias virtualus komunikatorius buvo elektroninis paštas arba tuo metu populiari programa „Skype“. Tuometinių mygtukinių telefonų funkcionalumas smarkiai skyrėsi nuo dabartinio, todėl paklausus žmogaus „Ką čia skrolini?“, jo suraukti antakiai išduotų nutylėtą atsakymą, kurio nežino, nes klausimo nesuprato.
2012 metais socialinės medijos pradėjo sparčiai augti ir tapo ne tik mūsų modernaus gyvenimo stiliaus dalimi, bet ir suteikė galimybę reklamuoti save, savo kuriamą produktą, o tai leido ir užsidirbti pinigų. Socialinių tinklų įsigalėjimas mūsų gyvenimuose taip pat leido kovoti su melaginga bulvarine žiniasklaida, kuri pateikia žymių žmonių gyvenimą, remdamasi vien tik apkalbomis. Žymūs žmonės galėjo pareikšti savo nuomonę, o visuomenei tapo lengviau ir greičiau išgirsti nesumeluotą tiesą apie juos. Tie, kurie nebuvo žymūs iki tol nė vienoje srityje, galėjo stiprinti savo virtualųjį balsą, kaupti jam pritariančius balsus ir tapti influenceriais.
„Facebook“, „Instagram“ ir kiti tinklai skatina bendravimą: nebereikia laukti, kol kas nors pakels ragelį – gali palikti balso žinutę, nereikia raityti ilgiausio elektroninio ar realaus laiško, nes pokalbiai vyksta čia ir dabar. Pažintys pradėjo megztis greičiau ir globaliau, tuo turėtų džiaugtis introvertai: uždedi like ant nuotraukos ir lauki reakcijos. Rodos, vieni pliusai, tiesa? Bet psichoterapeutai grūmoja pirštu, o atliktos apklausos verčia sunerimti.
Šiais metais aš pati pirmą kartą pradėjau laikytis dietos. Ne, tai ne populiarioji Keto ar kūno apimtis dailinanti „nevalgyk po šeštos valandos vakaro“ dieta. Neseniai pradėjau laikytis skrolinimo dietos, nes pajutau, kad kuo dažnesnis braukimas per socialinių tinklų naujienas, tuo retesnis džiugesys savu gyvenimu. Štai kelios, mano akimis, didžiausios blogybės, apie kurias patys socialiniai tinklai dažnai nutyli.
PASITIKĖJIMAS SAVIMI. Gyvename virtualios konkurencijos laikais, kai dažniausiai viskas, ką įkeliame į socialinius tinklus, yra gražu: pradedant bateliais, baigiant santykiais. Atrodytų, nieko čia blogo rodyti gerą gyvenimą, tačiau turėjau pokalbį su savo psichoterapeute, kuri teigė, jog dažnas jaunas žmogus, atėjęs pas ją pasikalbėti, lygina save su kokiu nors kitu žmogumi ir nebekalba apie realų gyvenimą. Akcentuoja tai, ką matė savo socialiniuose tinkluose: „Ji nuolat deda labai gražias savo kūno nuotraukas į feisbuką ir aš jaučiuosi stora“; „Jam puikiai sekasi darbe, o iš instagramo istorijų matau, kad beveik niekad nepavargsta“ ir t.t. Tai tik įrodo, kad nekaltas skrolas kelis sykius per kitų gyvenimus nesąmoningai kaupia informaciją mūsų galvose.
Šaunu, jei savimi pasitikime ir mūsų gyvenimas puikus. Tačiau dr. Joe Rubino tyrimas atskleidė, kad tuo pasidžiaugti gali retas – 85 proc. žmonių pasaulyje yra arba nepasitikintys, arba labai menkai savimi pasitikintys. Kopenhagos universitetas taip pat neseniai ištyrė, jog daug žmonių kenčia nuo „Facebook“ pavydo“, kas iš tiesų skamba net juokingai, bet apklaustieji teigė, kad pasijusdavo geriau report’inę populiarų puslapį ar profilį. Savidestrukcija, t.y. nemeilė sau, yra pažįstama daugumai, bet nepaisydami to mes ją ne slopiname, o auginame vis stebėdami kitų gyvenimus, kurie dažnai tėra pagal gražią kompoziciją sustatytas melas. Juk taip švaistomą laiką, ar bent jau jo dalį, galėtume skirti knygai ar kitokiai meilės sau išraiškai.
ATSIMINIMAI. Reikia pripažinti, kad „Instagram“ ir „Facebook“ įdiegta funkcija, kuri primena, ką veikei tą dieną prieš metus ar kelerius, dažnai pradžiugina, o kartais ir leidžia pagyventi ta diena. Bet neseniai perbėgusi vaikystę savo galvoje, supratau, kad prisiminimai iš jos daug ryškesni ir kokybiškesni nei iš paauglystės, kuri sutapo su socialinių tinklų augimu. Štai neseniai restorane padavėja man atnešė pūstus blynelius su rikotos sūriu ir lašiša bei mimozą. „Kaip skaniai atrodo!“ – tarstelėjau mintyse ir pradėjau fotografuoti. Pakeitusi kelias patiekalo kompozicijas supratau, kad maistas šąla, o aš jo net neparagavusi – tačiau jau kelias, o gal ir keliolika minučių valgau jį savo išmaniojo telefono kameros akimi. Kodėl? Kad parodyčiau kitiems. Žmonės pradėjo teikti pirmenybę ne kontaktui su esamo momento realybe, o pradėjo juo mėgautis per tarpininką – kamerą, kurios rezultatais galės dalintis virtualybėje. Ir nors mano išgyventas suvokimas mane prajuokino, deja, dažnai matomi vaizdai liūdina: žmonės ateina ne mėgautis, o fiksuoti. Pasižymėti, kad buvo, bet nepajausti. Pavyzdžiui, aš jau ilgą laiką nesu buvusi jokiame garsios grupės iš užsienio koncerte, nes nenoriu stumdytis minioje, o visą koncertą gyvai stebiu iš keliolikos draugų profilių. Užuot mėgavęsi nuostabiais momentais koncerte, jie dirba operatorių darbus.
KONCENTRACIJA. Pamenu, Vilniaus universitete vienos disciplinos dėstytoja mėgo daryti iššūkį: tie, kas per seminarą (1,5 val.) nė karto nepažiūrės į išmanųjį telefoną – seminaro pabaigoje gaus pliusą. Taip uždirbti pliusai būdavo itin retas reiškinys. Nuolatiniai pyptelėjimai, vibracijos ar užsidegantis ekranas primena, kad kažkas vyksta ir tai reikia būtinai iškart patikrinti. Todėl realiai suteikiama informacija tuo metu užleidžia pirmąją vietą virtualiai. FOMO (fear of missing out) – fenomenas, žymiai sustiprėjęs kartu su socialinių tinklų augimu. Šis fenomenas yra viena iš nerimo sutrikimo dalių, kuomet žmogus bijo pražiopsoti tai, ką patiria kitas, o koncentracijos lūžis nebeleidžia kokybiškai įsisavinti informacijos, kuri vyksta realiu metu.
MIEGAS. Jis yra itin svarbus mūsų nuotaikai ir produktyvumui. Remiantis „National Sleep Foundation“ duomenimis, 50 proc. žmonių turi miego sutrikimų, o kas ketvirtas žmogus patiria nemigą. Miego stygius gali kirsti ne tik per rezultatus darbe, bet ir žmogaus psichologinę būseną – būtent jo nepakankamas kiekis gali tapti viena iš priežasčių depresijai atsirasti. „Aš skrolinu tik atsikėlus ir prieš miegą“, – kažkada man pasakė draugė, o būtent tai yra vienas pavojingiausių laikų, nes užuot ryte apgalvoję savo dieną, žmonės nesąmoningai apkrauna smegenis kitų gyvenimais. Prieš miegą į akis plieskiant ekrano šviesiai smegenims siunčiamas signalas, jog dar ne metas miegoti bei vėl apsikraunama informacija, kuri priverčia galvoti. Nenuostabu, jei kartais sapne pasirodo paskutinis stebėtas žmogus. Socialiniams tinklams pradėjus vogti laiką iš miego, atsirado nauja niša verslams gimti: populiarėja programėlės, kuriomis naudojantis ši priklausomybė tampa suvaldoma – žmogus, įjungęs miego režimą, nebegali nieko daryti su išmaniuoju 8 valandas. Pati naudoju programėlę „Flipd“ ir rekomenduoju ją ar panašias pabandyti.
PATYČIOS. Puikiai atsimenu tą liūdesį ir ašaras, kuomet klasiokai iš manęs šaipydavosi. Nuo mano patirtų patyčių prabėgo penkiolika metų ir nors, atrodo, problema per tiek laiko turėjo sumažėti, dėl socialinių tinklų ji tik išaugo. Mes nuolat laimime auksą Europos savižudybių statistikoje. Bet ar žinojote, kad pagal Pasaulio sveikatos organizacijos tyrimą, mes savo žemyne pirmaujame ir patyčių kiekiu? Suprantu, kad uždrausto vaisiaus visada norėsis, todėl vaikui drausti naudotis socialiniais tinklais būtų klaida, ir gal kaip tik tai skatintų bendraklasių patyčias, kaip atsilikusio nuo naujovių. Komunikaciją visada laikiau raktu į sėkmę, todėl, gyvenant informaciniais laikais, su augančiu žmogumi visada svarbu diskutuoti apie tai, kas tikra ir ne. Like paspaudimų skaičius neturėtų tapti atspirties tašku vertinant save, privatūs gyvenimo momentai ir turėtų tokiais išlikti, o internetiniai draugai neturėtų tapti paslapčių sergėtojais. Žinau, kad pirštu grūmojantis ir aiškinantis vienas iš tėvų dažniausiai nepriimamas rimtai, todėl socialinių tinklų pavojus galima paaiškinti pasitelkus filmus, pavyzdžiui: „Virtualus priekabiavimas“ („Cyberbully“ 2015), „Keista mergina“ („Odd Girl Out“ 2005), „Vaikinai neverkia“ („Boys Don’t Cry 1999“), „Pykšt pokšt, tu negyvas“ („Bang Bang You Are Dead“ 2002).
San Diego universiteto mokslininkai, neseniai atlikę tyrimus, padarė išvadą, jog per dieną žmogus suvalgo apie 34 gigabaitus informacijos, o pro akis jam prašmėžuoja maždaug 100 tūkstančiai žodžių, tiksliau, 2,3 žodžio per sekundę. Ir taip 12 valandų per dieną, kuomet mūsų smegenys pasiruošusios labiausiai veikti. Esame apsupti nuolatinės informacijos apie visus ir viską. Aš jos atsisakyti ir nerekomenduoju, nes šiais moderniais laikais taptumėte tikruoju atsiskyrėliu ir gal net kiek įtartinu žmogumi, bet taip, kaip alkoholio ar energinių gėrimų gamintojai įspėja apie saikingą vartojimą, taip turėtų įspėti ir socialiniai tinklai. Ir jei prieš miegą staiga pagavote save skaitant apie garsaus modelio Natalijos intymų aktą su krepšininku Tomu ir nėštumą nuo režisieriaus Valerijaus, gal tai ženklas atsiversti knygą?
