Prieš keletą savaičių feisbuke paskelbiau, kad ieškau biseksualių žmonių, galinčių pasidalinti savo patirtimi. Sulaukusi daugybės laiškų supratau, kad visko į vieną straipsnį nesudėsiu. Taigi klausimų apie intymius dalykus, seksą tąkart neliečiau. Ne tik todėl, kad kai kurios istorijos pribloškė savo atvirumu. Skaitant laiškus išryškėjo dalykų, apie kuriuos garsiai ir atvirai nelabai norima kalbėti. Paklausit, kodėl apie tai rašau dabar? Todėl, kad šie dalykai susiję su „normaliaisiais“ – garsiai savo šventumą įrodinėjančiais doruoliais.
„Kad esu biseksualas, nesakiau nei tėvams, nei draugams. Su vaikinais susitikinėju būdamas užsienyje, o Lietuvoje - tik su merginomis“, – prieš kelias savaites parašė Jonas (vardai pakeisti).
Jis papasakojo, kad jo draugai seniai sukūrė šeimas ir jiems keista, kad jis niekaip neranda savo „išrinktosios“. Tačiau pasakyti tiesos Jonas nedrįsta, nes jie yra homofobai. Visos diskusijos apie žmogaus pasirinkimo laisvę, skirtingą prigimtį pasibaigia ginčais ir įrodinėjimais, kad homoseksualus reikia priverstinai gydyti, nes jie yra ligoniai.
Jonas prisipažino, kad jam skaudu girdėti tokias kalbas, bet prie jų jau priprato, nes bėgant laikui draugų požiūris į homoseksualus nesikeičia. Tačiau lygiai taip pat nesikeičia ir vienas keistas dalykas – draugo, kuris yra pats didžiausias homofobas, elgesys: kai jis truputį padaugina alkoholio, kitiems vyrams ima graibyti užpakalius, kišti rankas į tarpkojį, žnaibyti spenelius. „Aišku, visi žinodami jo pažiūras tai priima kaip juokus, bet kadangi šitie juokai nuolat kartojasi, man kyla visokių minčių.“
Laišką atsiuntęs Gintaras taip pat prisipažino, kad draugams ir šeimai nedrįsta atsiskleisti. Apie jo netradicinę orientaciją žino tik trys žmonės, bet ir juos, matyt, retas priskirtų „normaliesiems“: buvusi prostitutė, moteris su keistomis fantazijomis ir kaimynas alkoholikas, kuriam visiškai nesvarbu, kokios orientacijos esi, jei tik gali pagelbėti, kai kamuoja troškulys.
Savo laiške Gintaras, kaip ir Jonas bei daugelis kitų biseksualų, užsiminė apie dalykus, kurie ir glumina, ir stebina: „Puikiai žinau, kad tarp artimų giminaičių yra žmogus, kuris sukūrė šeimą (gal dėl akių, gal dėl kitų priežasčių), išsiskyrė ir gyvena slaptą homoseksualų poros gyvenimą, tačiau viešai labai nemėgsta gėjų.“
Geriausia gynyba yra puolimas, o jeigu puolama visa gerkle rėkiant – norimas rezultatas garantuotas. Paskaičius internete komentarus susidaro įspūdis, kad normalių dorų žmonių pasaulį nori užgrobti homoseksualai.
Ligoniai, paleistuviai, iškrypėliai – tokiais ir panašiais epitetais juos mėgstama pavadinti ne tik anoniminiuose komentaruose, bet ir tiesiogiai per nacionalinę televiziją. Valdžios ištroškę ir Lietuvoje tikrą tvarką nusprendę padaryti partijų atstovai nesikuklindami homoseksualus vadina necenzūriniais žodžiais. O kad žodžiai būtų įtaigesni, kaip jau tapo įprasta pas mus, dar pagąsdina dorovingus piliečius, kad štai ateis vaivorykštiniai antikristai, pradės tuoktis, įsivaikintus vaikus kankinti ir išnaudoti savo malonumui.
Baimė to, kas nauja, neįprasta, ko nesupranti ir net nenori suprasti, visais laikais gąsdino žmones
Baimė to, kas nauja, neįprasta, ko nesupranti ir net nenori suprasti, visais laikais gąsdino žmones. Taigi ir konservatyvių lietuvių neigiamas požiūris į netradicines poras vienaip ar kitaip suprantamas. Nesuprantamas tik nuolatinis noras priešpastatyti „normalius“ ir „nenormalius“.
Pirmieji, normalūs, žinoma, yra labai padorūs, ištikimi, tikros šeimos vertybes ir dorybes puoselėjantys žmonės. O nenormalūs? Deja, jiems apibūdinti gražių žodžių neieškoma. Iš karto klijuojama ligonio arba pasileidėlio etiketė. Žmonių skirstymas pagal dorovės, o ne išsilavinimo, gyvenimo pasiekimų matą yra sunkiai suvokiamas. Juolab kad jis taikomas būtent tada, kai kalbama apie tradicinės ir netradicinės orientacijos atstovus. Bet ar tikrai žmogaus dorovę nulemia jo seksualinė orientacija?
Nežinau kodėl, bet vos užsiminus apie netradicinę orientaciją pabrėžiamas būtent seksas. Neva viskas tik dėl jo – nepasotinamo geidulio, prastos moralės ir auklėjimo. Dvasinis ryšys pamirštamas, tarsi jo ir negali būti. Tarsi dvasingi ir tikrą, tyrą meilę gali patirti tik „normalūs“ – vyras ir moteris. Tik jų santykiai gali būti pilnavertiški, nenuodėmingi, visų šventųjų tėvelių palaiminti.
Jeigu atkreiptumėt dėmesį, netgi kalbant apie „normaliųjų“ palaidą gyvenimą nevartojami tokie bjaurūs žodžiai, kuriais vadinami netradicinės orientacijos atstovai, pavyzdžiui, paprasčiausias gašlus pasileidėlis pavadinamas „tikru“ vyru, na, arba „silpnu“ (čia jau moterims suverčiama visa kaltė). O juk „normalieji“ visiškai nėra šventi ir kartais skambiais žodžiais, kitų užgauliojimu tiesiog bando nukreipti dėmesį, pridengti savo gašlumą.
„Kai kurie žmonės mano prisipažinimą apie biseksualumą priėmė ne visai taip, kaip norėjau ir įsivaizdavau“, – parašė Marija. Anot jos, draugės ėmė laikytis saugaus atstumo, o štai draugams vyrams, kurie drąsiai gina tradicinės šeimos vertybes ir niekinančiu žodžiu „fu“ apibūdina gėjus, ši žinia netgi patiko, savotiškai sujaudino, sukėlė fantazijas. „Labai nustebau, kai iš artimų draugų gavau pasiūlymą kartu praleisti naktį. Iš pradžių pagalvojau, kad juokauja, bet tai nebuvo juokai.“
Pasirodo, Marijos draugai jau keletą metų susituokę, susilaukę vaikų ir, kaip daugeliu atvejų būna, pavargę nuo darželių, būrelių ir apskritai šeimyninio gyvenimo. Draugė biseksualė jiems pasirodė gera išeitis paįvairinti seksualinį gyvenimą. Ir ne bet kaip, o lovoje, kur dvi moterys, bet tik vienas vyras. Atvirkštinio varianto – du vyrai ir viena moteris – negalėjo būti. Nes taip būtų nepadoru.
Marijai pasakius, kad ji negali štai taip lyg niekur nieko užsiimti vien tik seksu, kad jai reikia jausmų, draugai labai nusivylė. Nes jų manymu, jeigu esi biseksualus, vadinasi, esi, švelniai tariant, išdykęs, gali su bet kuo ir bet kada griūti po krūmu ar į lovą.
Vienas pažįstamas yra sakęs, kad norėtų išbandyti seksą trise – aš, dar viena mergina ir jis. Kai paklausiau, ar ta kita mergina būtų jo draugė, atsakė, kad ne, nes jo mergina yra dora
Į panašias situacijas papuolė ir nemažai kitų biseksualių merginų:
„Kaip biseksuali mergina esu ne kartą susidūrusi su vaikinais, kurie galvoja, kad mano orientacija yra skirta juos sujaudinti. Kurie matantys mane su mergina elgiasi taip, tarsi viskas yra tiesiog šou, skirtas jiems.“
„Vienas pažįstamas man yra sakęs, kad norėtų išbandyti seksą trise – aš, dar viena mergina ir jis. Kai paklausiau, ar ta kita mergina būtų jo draugė, atsakė, kad ne, nes jo mergina yra dora.“
„Savo orientacijos neslepiu, bet vis tiek nustembu gavusi nepažįstamų žmonių siūlymų maloniai praleisti savaitgalį šeimos lovoje.“
„Kai griežtai atsakiau, kad nemiegu su kuo papuolė, manęs paklausė, ko tada visiems skelbiuosi, kad esu biseksualė. Lyg biseksualumas būtų tas pats kaip prostitucija.“
Beskaitant tokias istorijas nejučia atėjo mintis, kad homofobija ir atviras pasibjaurėjimas kitokiais dažnai pamirštami, kai norisi patenkinti savo aistrą. Tuo metu visos šventos dorybės atidedamos į šoną, kūniški malonumai tampa svarbiausi.
Kaip kitaip paaiškinti faktą, kad vieną minutę didžiausi homofobai kaip liūtai gina visas pasaulio dorybes, o kitą jau pasiryžę paminti šventus įsitikinimus, kad tik nuramintų spurdančias kelnes
Kaip kitaip paaiškinti tą faktą, kad vieną minutę didžiausi homofobai kaip liūtai gina visas pasaulio dorybes, o kitą jau pasiryžę paminti šventus įsitikinimus, kad tik nuramintų spurdančias kelnes.
Kaip paaiškinti ir tą faktą, kad visiems netradicinės orientacijos žmonėms neatsižvelgiant į nieką klijuojama iškrypėlių ir paleistuvių etiketė, bet kai liūdnai pagarsėjęs Seimo narys, „tikrų“ vyrų gerbėjas laksto po Lietuvą barstydamas savo sėklą, mažai kas tai pavadina paleistuvyste.
Tokie nieko su dorove neturintys veiksmai netgi sulaukia palaikymo. Didžiausi naujienų portalai susidomėję stebi herojaus meilės žygius, televizijos kuria romantiškas laidas, o dėmesio ir meilės pasiilgusios moterys prakaituoja rašydamos jį palaikančius komentarus ir patarimus, nes tik jis vienas drąsiai kovoja už „tikrus“ vyrus, tik jis vienas gali apsaugoti Lietuvą nuo to baisaus į naująjį Seimą išrinkto gėjaus. Ir dėl tokios aukos visi jo buvę, esami ir būsimi nuklydimai, nelabai dori darbai lengvai atleidžiami.
Tai gal nustokime taikyti dvigubus standartus ir žmones vertinti tik pagal jų seksualinę orientaciją? Nes, kaip rodo pavyzdžiai, tie, kurie garsiai rėkia norėdami įtikinti kitus savo dorybėmis, su šventumu neturi nieko bendra.
