Gulėjau lovoje įsmeigusi akis į telefoną. Ekrane keitėsi laimingų žmonių nuotraukos, kasdieniai įrašai, motyvuojančiais užrašais išmargintos sienos. Mano pirštai automatiškai klijavo širdeles, šypsenėles, bet viduje nieko nejaučiau.
Žiūrint į kitų nuotraukas atrodė, tarsi aš viena pasaulyje esu nelaiminga, vieniša, pavargusi ir niekas nesupras, jeigu tiesiai tai parašysiu. „Reikia apsimesti, kad esi laimingas, ir reikalai ims kitaip klostytis“, – galvoje suskambo girdėti žodžiai. Taigi susiradau patikusią nuotrauką, parašiau juokingą komentarą, pridėjau patenkintą veidelį ir iškart pasidalinau socialiniame tinkle. Veidelis šypsojosi, o čia, anapus ekrano, aš verkiau.
Matyt, amerikietis mokslininkas Scottas Fahlmanas nežinojo, kaip 1982 m. rugsėjį sukurtas jo kūrinys pakeis žmonių gyvenimus. S.Fahlmanas pasaulyje išgarsėjo ne tiek savo mokslo darbais, kiek komentaru universiteto kolegų susirašinėjimo tinkle, kur panaudojęs dvitaškį, brūkšnį ir skliaustus, nupiešė du veidelius – besišypsantį ir liūdną. Jų paskirtis buvo paprasta – padėti atskirti, kur rimti dalykai, o kur juokaujama.
Greitai idėja paįvairinti susirašinėjimą šiais simboliais užsikrėtė ne tik S.Fahlmano kolegos, bet ir kitų universitetų darbuotojai, studentai, o pradėjus plačiai naudoti internetą, jie išplito visame pasaulyje – pradedant paprasta telefono žinute, elektroniniu paštu, baigiant socialiniais tinklais ir naujienų portalais. Daugiau kaip prieš 30 metų prasidėjęs emocijas reiškiančių simbolių kūrimo bumas nenuslūgsta. Šiuo metu jų sukurta daugiau kaip 3 tūkstančiai, bet kasmet vis atsiranda naujų, siekiant pagyvinti žmonių virtualų bendravimą.
Veidelis šypsojosi, o čia, anapus ekrano, aš verkiau.
Jausmaženkliai, jaustukai, emociukai, emodžiai – kad ir kaip pavadinsi, dabar kiekvienam mūsų, matyt, sunku būtų įsivaizduoti kasdienį virtualų gyvenimą be šių emocijas reiškiančių simbolių. Manoma, kad vien tik „Facebook“ ir „Facebook Messenger“ kiekvieną dieną jų panaudojama daugiau kaip 5 mlrd., o beveik pusė visų „Instagram“ teksto pranešimų taip pat yra jais papildyti.
Sparčiai visame pasaulyje išplitusiais jaustukais susidomėjo mokslininkai. Jie pradėjo jaustukus tyrinėti įvairiais aspektais: komunikacijos, rinkodaros, psichologijos, medicinos, lingvistikos, švietimo.
Mokslininkai suskirstė jaustukus į teigiamus, neigiamus bei neutralius, ir nustatė, kad dauguma jaustukų yra teigiami, o žmonės daugiau linkę naudoti jaustukus teigiamose žinutėse ir mažiau liūdnose ar piktose. Nors tiek jaustukai su veidais, tiek kiti gali išreikšti tam tikras emocijas, dažniausiai naudojami būtent jaustukai su veidais. 2019 m. pirmąjį trejetą sudarė veidas su džiaugsmo ašaromis, raudona širdelė ir besišypsantis veidas su širdelių formos akimis.
Realiai bendraujant, dauguma žmonių naudoja kūno kalbą: daro įvairius judesius, pozas, gestus, keičiasi veido išraiška, intonacija. Netgi žvilgsnis į laikrodį, krenkštelėjimas ar pašnekovui išsprūdęs atodūsis mums gali suteikti daugiau informacijos nei ištarti žodžiai. Tačiau visi šie natūralūs ženklai išnyksta virtualiai bendraujant, todėl jaustukai padeda geriau atskleisti tai, ką norima pasakyti tekstu, ir sustiprina emocijas.
Pateikti vieni be teksto jie taip pat gali gana aiškiai perteikti norimą mintį, nes nedideliame jaustuke užkoduotos emocijos, kurios iš esmės mums visiems yra pažįstamos, taigi ir lengvai atpažįstamos. Na, nebent jaustukas bus skirtas žmogui iš visiškai kitos kultūros ir socialinės aplinkos – tokiu atveju jis gali būti suprastas visai ne taip, kaip tikėtasi.
Paprastumas, patogumas, lengvumas išreikšti emocijas ir lėmė jaustukų populiarumą. Tačiau nors kartais ir gali atrodyti, kad jaustukus mes pasirenkame impulsyviai, iš tiesų taip nėra. Mokslininkų nuomone, kiekvienas mūsų turime savo mėgstamiausius jaustukus, o jų pasirinkimas priklauso ne tik nuo mūsų asmenybės, bet ir socialinės, kultūrinės aplinkos, kurioje gyvename, netgi asmens ar asmenų grupės, kuriai šis jaustukas skirtas.
Nors kartais ir gali atrodyti, kad jaustukus mes pasirenkame impulsyviai, iš tiesų taip nėra
Pavyzdžiui, kuo mandagesnis ir formalesnis pokalbis, tuo daugiau abstraktesnių, statiškų simbolių. Ir atvirkščiai – kuo laisviau žmogus jaučiasi tam tikroje grupėje ar nori prie jos pritapti, tuo ryškesnius, labiau emocijas atskleidžiančius jaustukus jis naudoja.
Kaip pastebi mokslininkai, kai kurie jaustukai hiperbolizuotai išreiškia emocijas. Pavyzdžiui, iki ašarų mes juokiamės gerokai rečiau nei naudojame tai rodantį jaustuką, mūsų galvos nesiritinėja ant grindų nuo juoko ašarotomis akimis, iš nosies nesiverčia dūmai, o jeigu realiai pradėtume vemti žaliai vos išgirdę mums nepatinkančią žinią ar pamatę nepageidautiną vaizdelį, gulėtume lovoje tarp baltų chalatų apkabinėti lašintuvais ir neturėtume noro spaudyti telefono. Hiperbolizuoti ar visiškai neutralūs, jaustukai padeda mums išreikšti norimą emociją, pakelti nuotaiką, sukurti ir palaikyti santykius, stiprinti tarpusavio ryšius.
Tačiau atlikdami tyrimus mokslininkai taip pat pastebėjo žmonių polinkį naudoti teigiamas emocijas reiškiančius jaustukus netgi tada, kai iš tiesų galvojama ar jaučiama visiškai priešingai. Jų nuomone, tai susiję su žmonių tarpusavio santykiais. Galbūt kai kuriais atvejais taip norima parodyti ironiją, bet tikrai ne visada.
Virtualiai bendraujant, mus skiria didesni ar mažesni atstumai, mes nematome vienas kito veido, negirdime balso, todėl atsiranda galimybė naudoti jaustukus, kurių išreiškiamų emocijų mes net nejaučiame. O kadangi jaustukai yra savotiški santykių palaikymo įrankiai, mes naudojame būtent tuos jaustukus, kurių, kaip manome, laukia tas kitas žmogus.
Prisipažinkime – šie jaustukai tapo ne tik emocijų reiškimo priemone. Kartais mes jais tiesiog prisidengiame, po jais slepiamės
Mokslininkai dar nenustatė, kaip dažnai žmonės naudoja kitus jaustukus, nei iš tikrųjų jaučia ar galvoja, tačiau atsakymą mes juk žinome patys. Prisipažinkime – šie jaustukai tapo ne tik emocijų reiškimo priemone. Kartais mes jais tiesiog prisidengiame, po jais slepiamės, nes nenorime išsiskirti iš minios, įskaudinti, užgauti kitų, atrodyti silpni ir pažeidžiami, nedraugiški, nemandagūs. Tai darome dėl įvairiausių priežasčių.
Ir nesvarbu, kad mūsų kaktos surauktos, lūpos suspaustos, galvoje pyktis ir chaosas, o širdyje liūdesys, mes glėbiais siunčiame plačiausias šypsenas, klijuojame širdeles, verkiame iš juoko ir keliam aukštyn nykštį. Jei netikit, paklauskite savęs, ar taip tikrai nebūna. Ir sąžiningai atsakykite.