Kiek daugiau nei prieš metus prasidedant pirmajam karantinui absoliuti dauguma visuomenės buvo vienodai išsigandusi ir socialiai atsakinga, o dabar jau kurį laiką susiformavusios tam tikros kastos. Viešojoje erdvėje netyla pamąstymai, kad į Maldyvus paatostogauti skristi galima, o norintiems nuvažiuoti į Joniškį – lytinį organą į kairę akį.
Tas pats ir su keliavimu po Lietuvą: jei tik turi sodybų, butų ir kotedžų kitame šalies gale, laisvai važiuok prie jūros ar ežero, tačiau ne tokiems finansiškai sėkmingiems apie aplinkos pakeitimą belieka tik pasvajoti.
Vis dėlto su šia nelygybe belieka tik susitaikyti – gyvename kapitalistiniame pasaulyje ir taip jau tiesiog yra, kad vieni centus ant grikių krapšto, o kiti juoduosius ikrus šaukštais kabina, nieko čia nepakeisi. Tačiau įstatymų laikymasis jau visai kita tema, nes prieš juos visi turėtume būti lygūs, nesvarbu, turtingi ar vargšai, žinomi ar ne. Nes antraip esame ne teisinė valstybė, o „oligarchiukų ir tokiais besijaučiančių“ siautėjimą toleruojantis korupcinis kraštas.
Ir būtent dėl to M. A. M. A. apdovanojimų nepavadinsi niekuo kitu kaip skrepliuotu spjūviu visuomenei į veidą, paskui dar gi apsisiojant galvą. Nes kol vieniems pakanka neigiamo COVID-19 testo ir degama žalia šviesa vykti į apdovanojimus kitame mieste, išlydėti į paskutinę kelionę mylimo žmogaus negali ateiti daugiau negu 10 artimųjų. Ir nusispjauti ant neigiamų testų.
Būkime atviri: šiandieninės situacijos dėl pandemijos nepavadinsi niekaip kitaip kaip tik šūdina. Naujai užsikrečiančių pačiu virusu skaičiai baugūs, bet ne mažiau gąsdina psichologinė daugelio žmonių būklė. Vieniems norą gyventi atima bankrutuojantys ilgai kurti verslai, kitiems nežinia, kada gyvenimas grįš į normalų ritmą. Tiksliau, ar apskritai grįš.
Kol vieniems pakanka neigiamo COVID-19 testo ir degama žalia šviesa vykti į apdovanojimus kitame mieste, išlydėti į paskutinę kelionę mylimo žmogaus negali ateiti daugiau negu 10 artimųjų
Ir štai, lyg benzino į ir taip sunkiai valdomą ugnį papila geriausiu eterio laiku transliuojama M.A.M.A. Dalyvių ir organizatorių teigimu, renginys skirtas prablaškyti namuose paklusniai tupinčią liaudį. Tik kažkaip rezultatas išėjo priešingas, o dauguma sėdinčiųjų prie ekranų pasijuto didžiausiais kvailiais. Nes šiandien rekordiškai dažnai kartojama G.Orwello citata „vienos kiaulės lygesnės už kitas“ išties įgavo kūną.
Taip, teisybės dėlei reikia pripažinti, kad, skirtingai negu pirmojo karantino metu, dabar besilaikančių absoliučiai visų viruso prevencijos reikalavimų beliko mažuma. Retas kuris nuo spalio nė karto nepasisvečiavo pas draugus, parduotuvėje visuomet laikėsi reikalingų atstumų ir po kiekvieno dėvėjimo keitė kaukę.
TAIP PAT SKAITYKITE: Ragina ne kritikuoti M.A.M.A, o pažvelgti kitu kampu: tai pavyzdys, kaip grįžti į įprastą gyvenimą?
Žmonės pavargo nuo iki kambario ploto susitraukusio pasaulio, nerimo, nežinios. Galų gale, dauguma priprato ir prie viruso grėsmės, kuri, lyginant su mėnesiais trunkančiu vienišumu bei monotonija, daliai nebeatrodo toks baubas.
Net maro metu seniau vykdavo slapti pokyliai, tad tikėtis absoliutaus sąmoningumo visur bei visada būtų kvaila. Tačiau skirtumas tas, kad niekieno kito nuslydimų nuo karantino reikalavimų netransliuoja televizija, demonstruodama slystančiuosius lyg liaupsių nusipelniusius herojus.
Nėra man lengva rašyti šį tekstą, nes tarp dalyvavusiųjų yra ir mano pažįstamų. Galiu juos suprasti – jei važiuoja kiti pakviesti svečiai, kaip pačiam nenuvykti ir išsvajoto apdovanojimo neatsiimti? Nors ir ne „Grammy“, šie apdovanojimai mūsų muzikantams reiškia daug, kartais tampa net reikšmingiausiu visos karjeros įvertinimu.
Štai čia aukštakulniais atkaukši „tautos išrinktieji“, susigalvoję sau kitas žaidimo taisykles. Jų pasitūsinimui padaromos išlygos, o jie tomis išlygomis, lyg vien jų būtų maža, puikuojasi kaip tik išgali
Kita vertus, svarbių gyvenimo įvykių, kuriems neribotam laikui teko paspausti „pause“ mygtuką, pandemijos metu pasitaikė turbūt kiekvienam. Vieni senelių po pusmetį nematę. Ir jei situacija nesikeis, gali būti, daugiau niekada gyvų ir nebepamatys. Kiti parodyti neseniai gimusio anūko savo tėvams į kitą savivaldybę nuvykti negali. Dar kažkas vestuves atšaukia, nes norisi jų ne su dešimčia kaukėtų svečių.
Esu garantuota, kad tokiose situacijose atsidūrę žmonės mielai pasidarytų testus, kad tik galėtų nors trumpam grįžti į normalų gyvenimą. Tačiau nei vieniems, nei kitiems tokia galimybė nėra sudaroma.
Ir štai čia aukštakulniais atkaukši „tautos išrinktieji“, susigalvoję sau kitas žaidimo taisykles. Jų pasitūsinimui padaromos išlygos, o jie tomis išlygomis, lyg vien jų būtų maža, puikuojasi kaip tik išgali. Grupiniais selfiais ir instagramo postais. Apsikabinimais ir bučiniais. Skardžiu apgirtusiu juoku užkulisiuose.
Bet jei dar galima suprasti renginio dalyvius, kuriuos organizatoriai turbūt patikino, kad jiems, skirtingai nei likusiai populiacijai, pakaks neigiamo testo ir kelias kirsti savivaldybių, socialinių atstumų ribas bei kaukių dėvėjimo taisykles taps atviras, ką pasakyti apie kitus šios istorijos žaidėjus?
Pavyzdžiui, ką sau galvoja glamūrinius apdovanojimus tiesiogiai transliavusi televizija? Kai pati tautą vieną dieną skatina būti sąmoningais, likti namuose ir vengti nebūtino bendravimo, o kitą jiems akis bado apsikabinusiomis žvaigždutėmis, iš šono tai atrodo be galo makabriškai. Aiškiau pasakyti: „Taisyklės skirtos tik jums, paprasti durniai“ jau turbūt neįmanoma.
Aiškiau pasakyti: „Taisyklės skirtos tik jums, paprasti durniai“ jau turbūt neįmanoma
O visų blogiausia yra tai, kad užuot atsiprašę dėl neapgalvoto bei žalingo žingsnio, jį organizavusieji ir transliavusieji toliau įsistatę kiaulės akis įžūliai knisa protą. Apie tai, kad čia ne renginys vyko, o viso labo televizijos laidos filmavimas. Apie tai, kaip griežtai buvo laikomasi socialinių atstumų. Ir dar apie krūvą dalykų, kur kiekvienas, turintis akis bei smegenis, supranta – tai elementariai netiesa, o visa šalis laikoma totaliais besmegeniais.
Dėl visos šios situacijos man yra galo pikta bei gaila. Nes šie neatsakingumo dugną pramušę apdovanojimai žalos padarė daugiau, negu gali atrodyti iš šono. Jie ne tik įžeidė mane ir dar šimtus tūkstančių žmonių, kuriems neigiamas ir už savo pinigus atliktas COVID-19 testas netampa išrišimu. Ne tik dar labiau padidino atskirtį visuomenėje ir ją suskaldė.
Teisėje yra toks terminas kaip precedentas. Ir dabartinis precedentas – atvejis, kai išrinktiesiems galiojo jų pačių susigalvoti įstatymai – net tam mažam belikusiam visuomenės procentui, atsakingai besilaikančiam visų karantino apribojimų, galvoje pasėjo abejonę. Klausimas: „Jeigu galima jiems, kuo prastesnis aš?“ šiandieną labai suprantamas, natūralus ir žmogiškas.
Artėja Velykos, o kartu ir griežtesnė judėjimo kontrolė. Įdomu, kiek M.A.M.A. apdovanojimus stebėjusių žmonių juos sustabdžiusiems pareigūnams pareikš: „Korona nesergu ir labai noriu pas mamą. Juk praleisite, ane?“
TAIP PAT SKAITYKITE: Policija MAMA apdovanojimus traktuoja kaip televizijos transliaciją: mano, kad dalyviai nesilaikė reikalavimų
