Keliauji naujienų srautu žemyn, iki straipsnelio apie pasodintą už automobilio vagystę recidyvistą. Jau tikiesi tikro virtualių fakelų ir šakių šou, o ten: „Gal darbo žmogus rast negalėjo, valgyt tai reikia...“, „Neteisk ir nebūsi teisiamas“, „Kai tokie minimalūs atlyginimai, tik vogt belieka“.
Pamenu, net už Jurbarko monstrą, suluošinusį merginą taip, kad ji iki šiol neatsigauna, buvo stojusių mūru. „O ką padoriai mergaitei veikt tokiuose baliuose?“ – victim blaming’u užsiiminėjo eilinė internetinė stasė.
Kai žiūriu į tokius kontrastus, man sunku priimti faktą, jog tai mūsų realybė. Vienoje pusėje per galvelę glostomi padugnės, vagys, prievartautojai, žudikai, o kitoje – engiami jokio nusikaltimo nepadarę šalies piliečiai, tenorintys nebūti diskriminuojami.
Vienoje pusėje per galvelę glostomi padugnės, vagys, prievartautojai, žudikai, o kitoje – engiami jokio nusikaltimo nepadarę šalies piliečiai, tenorintys nebūti diskriminuojami
Turbūt niekam nereikia įrodinėti, jog tulžies pylimas ant kitokių pastaruoju metu pasiekė neregėtas aukštumas. Dažnas homoseksualus ar biseksualus žmogus ne tik neapykantos persmelktus komentarus apie save skaito komentaruose, bet dar, jei orientacijos po devyniais užraktais neslepia, privačių žinučių su „draugiškais“ palinkėjimais numirti reguliariai gauna. Aš pati ne išimtis.
Kai neseniai viešai prisipažinau apie savo biseksualumą, tokių žinučių jūroje tiesiog skęstu. Nepažįstami vyrai ir moterys jose mane vadina paleistuve, menkysta, bjaurybe, išsigimėle. Kartais vyrai su tokiu įsiūčiu, lyg būčiau juos asmeniškai įskaudinusi, vadina mane abiejų lyčių šiukšle, o paskui, nežinia, išsiblaivę ar kaip tik prisigėrę, po kiek laiko pasiūlo man permiegoti trise – su jais ir jų žmona.
Situacijos iš tragikomiškųjų. Bet kad ir kaip norėtųsi į viską žvelgti per juoko prizmę, būna momentų, kai toks „paštas“ nuliūdina, įskaudina ar išgąsdina.
O kas dar paradoksaliau, šie žmonės taip su manimi elgdamiesi jaučiasi visiškai teisūs, dažnas jų ištisai kovoja už savo religiją, jos nustatytas dogmas. Jie pirmieji puola taškydamiesi seilėmis ginti bažnyčios, kunigų, kalbėti apie Dievą. Nežinau, gal čia aš kažko nesuprantu, bet kiek pamenu, krikščionybės esmė – mylėti savo artimą, kaip save patį, o ir Biblijoje lyg nebuvo toleruojamas nuolatinis kito skaudinimas bei įžeidinėjimas?
Kita vertus, manoji situacija tikrai ne blogiausia. Esu pakankamai laiminga, nes gyvenu išsilavinusių, mandagių, tolerantiškų žmonių socialiniame burbule. Manajai aplinkai visiškai netrukdo, kad galimai vieną dieną užmegsiu rimtus santykius su mergina. Absoliuti dauguma vadinančiųjų mano seksualinę orientaciją iškrypimu, liga, nuodėme ar gėda reiškiasi virtualybėje.
O štai užėjusi į gėjus išgamomis ką tik išvadinusios Janinos paskyrą, matau ją paauglių anūkų apsuptyje. Ir iš visos širdies tikiuosi, kad nė vienas tų jaunuolių kadre nėra homoseksualus. Ne Janinos man būtų gaila, kad anai žinia nepakeliama būtų. O to jauno žmogaus, kuris gal beprotiškai bijo ir yra priverstas slėptis, nes antraip nuosava močiutė jo nekęsti ims.
Paskelbs persona non grata per šeimos šventes, gydyti pas psichiatrus bandys, pas kunigą nutemps, o gal giminės gėda išvadins. Velnias žino, kaip toli nueiti gali rūpestingos močiutės „meilė“...
Man įdomu, ar kuris smerkti aplinkinius taip skubantis moralistas susimąsto, kiek nusižudžiusių kraujo yra ant jo rankų?
Žmonių, susiduriančių su radikaliai homofobiškais tėvais, seneliais, draugais ar mokytojais – daugybė. Apie savo kitoniškumą dažnas homoseksualus jaunuolis supranta jau paauglystėje, pažeidžiamiausiu mums visiems laiku. Ir tuomet neretam kyla dilema: rizikuoti būti atstumtam pačių artimiausių ar gyventi ne savo gyvenimą iš baimės, kas ką pasakys? Kai kurie trečiąjį kelią pasirenka – išeiti. Ir man įdomu, ar kuris smerkti aplinkinius taip skubantis moralistas susimąsto, kiek nusižudžiusių kraujo ant jo rankų?
Pati apie savo biseksualumą supratau jau subrendusi ir mano patirtys čia skiriasi, bet galiu tik nujausti, kaip jaunam savęs ieškančiam žmogui gali būti baisu bei vieniša.
Bet žinote, noriu tikėti, jog akla neapykanta kitokiam (šiuo atveju, mylinčiam ne tą, ką mylite jūs) dažniausiai ateina iš tamsumo. Na, ar nepasitenkinimo savo paties gyvenimu, kaip kad nutinka su tais nedviprasmiškų santykių siūlytojais mano žinutėse. Nuo to toji neapykanta netampa mažiau baisi, bet elgesio motyvus bent jau galima suprasti.
Tačiau ko suprasti neįmanoma niekaip, tai mūsų prezidento, spjovusio į priešrinkiminius pažadus ginti visų savo piliečių teises ir stojusio bažnyčios pusėn. Užuot gynęs visų savo piliečių laisvę turėti šeimą, jis puolė palaikyti isteriškus kunigus, skatinančius diskriminuoti žmones už tai, ką jie myli. Įsivaizduojate, kaip jaustis LGBT bendruomenės nariams, kurie ir taip gal savo aplinkoje jaučiasi nesaugiai, o dabar turi visą pagrindą bjauriai jaustis ir savo valstybėje?
Turbūt puikiai žinote, kad esu gan drąsi mergina, gebu už save pakovoti, gyvenu liberalioje aplinkoje. Ir vis dėlto nepaisant viso to, jei susirasčiau merginą, bijočiau toliau Vilniaus centro ribų eiti gatve su ja susikabinusi rankomis. Jau net nekalbu apie bučinį, kuris yra viena gražiausių fizinių meilės išraiškų. Aš to padaryti negalėčiau.
Kai tuo metu Jonas su Antanina gali laižytis parke ant suoliuko, meiliai glaustytis kino teatre arba koncerte, kelti savo bučinių nuotraukas į feisbuką. Lygiai taip pat, kaip Antanina gali oficialiai vadintis Petrauskiene, šitaip visam pasauliui skelbdama, jog namuose laukia ponas Petrauskas. O štai aš to paties padaryti net legaliai negaliu.
Homofobai labai mėgsta klausti, kokių teisių dar tiems gėjams reikia (nes „gėjais“, na tiksliau tais iš raidės „p“, jie paprastai vadina visus LGBT žmones). Juk visas teises jie ir taip jau turi, ar ne? Tad prašau, du iš šimtų akivaizdžių pavyzdžių, kur LGBT ir tradicinės orientacijos žmonių teisės labai smarkiai išsiskiria, o pirmiesiems taikomi dvigubi standartai.
Jei susirasčiau merginą, bijočiau toliau Vilniaus centro ribų eiti gatve su ja susikabinusi rankomis. Jau net nekalbu apie bučinį, kuris yra viena gražiausių fizinių meilės išraiškų
Bet kad ir kaip man būtų skaudu dėl to, kokia dar tamsi ir pikta šiandien yra mūsų visuomenė, dėl savo patiriamos diskriminacijos jaudinuosi menkiau nei dėl kitų, kuriems pasisekė mažiau. Žinau, kad visada turėsiu man rūpinčių žmonių palaikymą, na, o jei rasiu mylimą moterį ir nuspręsim, kad be santuokos negalime – išvyksim gyventi ten, kur įstatymas mūsų teises gerbia. Nelengvas būtų žingsnis, bet visiškai įgyvendinamas.
Tačiau yra gausybė žmonių, kurie nuo kasdienės neapykantos pabėgti negali. Kas dėl finansinių aplinkybių, kas dėl įsipareigojimų, kas dėl jauno amžiaus ar dar milijono kitų priežasčių. Galų gale, ne kiekvienam palikti gimtąją šalį atrodo tinkamas kelias.
Ir jie yra pasmerkti kasdien būti laikomi didžiausiais nusikaltėliais, nors nieko blogo niekam nepadarė. Būtent dėl jų tikiuosi, jog vieną dieną pasveiksime nuo neapykantos.
Jos skleidėjai, beje, labai mėgsta savo žodžius vadinti „nuomone“. Tai, žinote, gerbiamieji, pasidalinsiu savo nuomone ir aš. Jei ant žurnalų viršelių jums maloniau matyti besišypsančius nuteistus prievartautojus negu du iš meilės besibučiuojančius vyrus, grėsmės visuomenei ir jos svarbiausioms vertybėms pirmiausia ieškokite veidrodyje.
