Mano bėgimo kryptis kiekvieną dieną vis kito, bet internetas kalbėti apie virusą nesiliovė, o žmonių, aiškinančių, kaip turiningai išnaudoti šį mums skirtą laiką, tik daugėjo.
Vieni nuolat džiaugėsi ilgesnėmis valandomis su šeima, didžiavosi nubėgtais kilometrais ar krūvomis perskaitytų knygų, kiti kepė gardžiausius tortus, sultingiausius kepsnius ir viską iš eilės valgydami neatsistebėjo savo plokščiais pilvais. O aš? 80 proc. laiko gulėjau, skaičiau baisias naujienas ir į tuos žmones žiūrėjau. Jaučiausi klaikiai eikvojanti savo laiką, bet neturėjau jėgų ko nors imtis. Žinios apie koronaviruso aukas, ekonomikos nuosmukį ir sustojusio pasaulio vaizdai išsekino. Taip ir neišmokau naujos užsienio kalbos, neperskaičiau daugybės knygų ir neiškepiau pyrago.
Paklausiau draugų, ką gero jie nuveikė per tas ilgas karantino savaites.
Pamažu karantinui susitapatinus su rutina, o naujienoms tapus nuobodžia kasdienybe, atsirado didesnė komunikacija tarp žmonių, ne vien tik kalbos, kaip neapkrėsti virusu tėvų ir senelių. Taigi paklausiau draugų, ką gero jie nuveikė per tas ilgas karantino savaites. Gal pasąmonėje norėjau save nubausti, bjauriau pasijusti, išgirdusi teigiamus jų atsakymus, tačiau visi lyg susitarę kartojo tą patį – norėjo daug nuveikti, bet beveik nieko gero ir nepadarė.
Štai mano gerai pažįstama pora prieš pat karantiną prisipirko reikmenų savo buto remontui, bet galiausiai viskas baigėsi tuo, kad viena baltai nudažyta siena tapo jų kasdienių pykčių ir kelių naktų miegojimo atskirose lovose liudininke.
Artima draugė jogos fanatikė, veganė ir didi karjeristė kaip paslaptį pasakė, kad šias savaites ištisai valgė šaldytą picą su saliamiu, priaugo papildomų kilogramų ir taip atsipalaidavo, kad neteko kelių svarbių darbo užsakymų.
Kitas pažįstamas, kuris net smagiausiuose vakarėliuose vengdavo alkoholio, prisipažino, kad nuo pat karantino pradžios kiekvieną dieną tikrai ne vandens taurę išgeria, nes reikia juk stresą numalšinti. Pats supranta, kad tai nėra gerai.
Išgirdus draugų pasakojimus truputį palengvėjo, kad ne tik aš veltui švaisčiau savo laiką ir neturėjau jėgų minkyti tešlos, kilnoti puodų ar daryti pritūpimų. O gal ir tas neoficialiai internete vykstantis produktyvumo konkursas, kas ir ko daugiau padarys, labiau yra parodomasis nei tikras, ir visi tie žmonės, vos iškepę tortus ar atsivertę knygas, griūna į lovą tiesiog gulėti ir žiūrėti į sieną.
Pakalbinau ir visuomenės sveikatos specialistę Gabiją Minevičiūtę, kuri teigia, kad koronaviruso pandemija atnešė ne tik nematomų nanometro dydžio viruso dalelių, bet ir nematomą, nesukontroliuojamą nežinomybę, keliančią didelį stresą.
Jos manymu, šiuo emociškai sunkiu laikotarpiu vertėtų atsigręžti į save: „Siūlyčiau nenugrimzti į reiškinio „kas daugiau nuveiks karantino metu“ frustraciją, bet pabandyti pagalvoti apie kitus svarbius prioritetus, rasti priimtinas nerimo įveikos strategijas. Tai nebūtinai turi būti produktyvūs, apčiuopiami ar apskaičiuojami dalykai kaip nubėgtos dešimtys kilometrų. Iš pažiūros ne tokios reikšmingos ir produktyvios veiklos kaip karaokė duše, arbatos ar kavos ritualas, meditacija ar relaksacija, kvėpavimas gali prisidėti prie bendro emocinio gerbūvio.“ Ji taip pat sako, kad visgi kai ką sunkontroliuoti pabandyti galime – miego režimą, fizinio aktyvumo lygį bei mitybą.
Todėl, jei dar graužiate ir kaltinate save, kad tinkamai neišnaudojate karantino, žinokite:
- Nėra blogai, jei nepradėjot naujo verslo.
- Nėra blogai, jei ketvirtą dieną nesiplovėt galvos.
- Nėra blogai, jei antrą dieną iš eilės praleidot lovoje.
- Nėra blogai, jei vakarienei vėl valgėt su nuolaida prieš dvi savaites pirktus traškučius.
- Nėra blogai, jei vakare žiūrėjot jau keletą kartų matytą lėkštą komediją.
- Nėra blogai, jei dabar pagrindinį jūsų skaitymą sudaro feisbuko skrolas.
- Nėra blogai, jei jums sėdant jūsų pilvas jau irgi atsisėda.
- Nėra blogai, jei kiekvieno ryto nepasitinkat su šypsena.
- Nėra blogai, jei visą dieną tiesiog savo akimis tyrinėjat lubas ir sienas.
- Nėra blogai, jei šiuo metu jaučiatės blogai ir kartais ašara arba snarglys išbėga.
- Nėra blogai, jei jaučiatės pavargę, nors visą dieną ir nieko nedarėt.
Gyvename iš tiesų labai įdomiu metu, kai pasaulis vieną dieną tiesiog ėmė ir sustojo. Ir nors internetas skatina mus nesustoti, galbūt tas žiūrėjimas į lubas ir įsiklausymas į save yra tai, ko dabar labiausiai reikia? Juk viso pasaulio karantinas – rimta situacija, kelianti daug klausimų ir gąsdinanti dėl ateities nežinomybės. Todėl niekas neturi jaustis blogai, kad šiuo metu daro per mažai. Nes kiekvienas išgyvename karantiną aplink ir savo viduje savaip.
