– Kokie jausmai ir mintys buvo apėmusios tave, kai į dienos šviesą išlindo ši situacija?
– Jaučiau kaltę, pyktį, meilę ir liūdesį vienu metu. Šie sunkiai vienu žodžiu nusakomi jausmai apėmė vos sužinojus apie Kretingos rajone aptiktą gyvūnų pragarą. Žmonėms pradėjus viešinti informaciją ir skelbiant vis baisesnes nuotraukas ir žinias iš kitų Lietuvos vietų, negalėjau patikėti, kad tai realybė, o ne filmų kūrėjų fantazijos vaisiai. Sunku suvokti, kaip šalia šių gyvūnų daugyklų gyvenantys žmonės metų metus nieko nematė ir negirdėjo, o valstybės institucijos, net ir gavusios informacijos, nesiėmė realių veiksmų. Žinant buvusią situaciją, negali nejausti žmogiško dėkingumo šuns Sniegiaus šeimininkams ir draugams, išdrįsusiems viešai prabilti. Ir tikrai negali nesižavėti žmonėmis, kurie viską metę puolė gelbėti gyvūnus, rinkti informaciją, naktimis nevalgę ir negėrę, rizikuodami savo saugumu ir sveikata budėjo stengdamiesi juos apsaugoti. Šiomis dienomis labai gailiuosi, kad neturiu automobilio ir teisių, tai apriboja mano galimybes suteikti daugiau pagalbos, bet neleidžiu sau sėdėti be darbo: nuolat skaitau ir dalinuosi informacija, bendrauju su kitais savanoriais, stengiuosi netylėti ir garsiai pasisakyti, nes tikiu, kad viešumas tik į naudą. Juk nežinome, kiek dar liko neatvertų durų, už kurių dreba išalkę, parazitais ir išmatomis aplipę gyvūnai. Labai tikiuosi, kad netrukus visos durys bus atidarytos.
– Prie visų aptiktų gyvūnų daugyklų rinkosi savanoriai. Buvo pasirodę pranešimų, kad jie netinkamai elgiasi, esą persistengia gelbėdami. Patys savanoriai teigė, kad daugintojų šalininkai rengia provokacijas, puldinėja juos. Ką tu, kaip buvusi viename iš karštųjų taškų, galėtum pasakyti?
– Deja, situacija kelis sykius iš tiesų tapo nevaldoma – žmonės leido emocijoms užgrobti protą, bet juk viskas vyko taip greitai: daugintojai pradėjo trinti skelbimus, slapstyti šunis, kiti – deginti juos, taip naikinant įkalčius. Atrodė, kad planą suregzti ar strategiją sudaryti neužteks laiko. Prasidėjo chaosas: vieni siuntinėjo laiškus į užsienio žiniasklaidą, kiti pirmyn atgal važinėjo, treti taip įsiaudrino, kad pradėjo kaltinti ir net puldinėti niekuo nesusijusius žmones.
Daugintojų šalininkai prasidėjus šiam šurmuliui nepraleido progos pasireikšti. Iš pradžių apsimesdami savanoriais, jie rinko naudingą informaciją, vėliau keikė kiekvieną norintį padėti, o sutemus stengėsi įbauginti: važinėdavo mašinomis aplinkui, vaikščiodavo didelėmis grupėmis užgauliodami ir grąsindami.
– Tavo nuomone, ar teisinga palikti (grąžinti) gyvūnus jų šeimininkui, jeigu jis sumoka baudą ir pasižada tinkamai rūpintis augintiniais?
– Manau, kad viskas turėtų priklausyti nuo situacijos. Jei šeimininkas, apkaltintas netinkama gyvūnų priežiūra, gauna įspėjimą, susimoka baudą ir pasižada gyvūnais rūpintis – grąžinimas įmanomas. Jei situacija kartojasi, teisės į gyvūną turėtų būti panaikintos ir skirta griežta bausmė už sąmoningą žiaurų elgesį. Bet juk mes šiomis dienomis užčiuopėme žymiai rimtesnį pūlinį, tiesa?
Karštieji taškai, kuriuose buvo laikomi gyvūnai – siaubingi. Gyvūnai ne tik neprižiūrėti, alkani, bet ir tapę masinio dauginimo mašinomis. Ir čia mes susiduriame su klanu, kuris metai iš metų veikė, bet niekada nebuvo taip iškeltas į dienos šviesą. Veisėjai ilgus metus kariauja su daugintojais, bet kai kuriama paklausa – pasiūla dingti negali. O paklausą kuria patys žmonės. Tie, kurie teisinasi, jog nori pirkti draugą, bet ne popierių. Todėl čia, manau, baudžiamos turėtų būti abi pusės – tie, kurie parduoda ir tie, kurie perka. Ir šių dienų įvykiai tik dar sykį įrodė, kokia jėga mes galime būti susivieniję ir turėdami bendrą tikslą, todėl net neabejoju, kad permainos netruks ateiti.
– Tačiau ar griežtomis bausmėmis, didelėmis baudomis galima pakeisti žmonių mąstymą, požiūrį į gyvūnus?
– Sugriežtintos bausmės ir didelės baudos gal ir nepakeis žmonių mąstymo ar požiūrio į gyvūnus, bet tikrai privers apgalvoti savo veiksmus ir bijoti. Taip, bijoti, nes dabar nebijoma nieko. Šių dienų įstatymai gyvūnų gerovei palaikyti yra impotentiški, o baudos juokingos. Štai, pavyzdžiui, neseniai Jonavos rajone metaliniu strypu savo šunį mušęs žmogus susimokėjo 50 eurų baudą. Juokinga ir apmaudu tuo pat metu, tiesa? Gyvūnai mėtomi per daugiabučių langus, kišami į maišus, šiukšlių konteinerius, paliekami miškuose, plynuose laukuose mirti. Tai nesuvokiama. Esu tikra, kad tas, kuris šiandien kelia ranką prieš gyvūną, rytoj gali ją pakelti prieš žmogų.
– Gal nustačius žiauraus elgesio su gyvūnais atvejų kartais reikėtų pinigines baudas pakeisti privalomu apsilankymu pas psichologą?
– Čia mes susiduriame su kita problema – ar mūsų valstybė bus įgali tokias paslaugas suteikti? Mūsų šalyje apstu žmonių, turinčių psichologinių problemų, bet tikrai ne visi jie gauna reikiamą pagalbą, o dalis jų tokias paslaugas yra priversti pirkti už savo pinigus, nors ir kiekvieną mėnesį sumoka mokesčius.
– Žmogaus požiūris į pasaulį formuojasi vaikystėje. Tavo nuomone, gal reikia jau nuo mažų dienų vaikus mokyti rūpintis gyvūnais?
– Manau, kad čia didelė atsakomybė krinta ant tėvų pečių. Juk jei vaikas nuo mažų dienų nematė jokios meilės ir elementariausios pagarbos kitoms gyvybės formoms, kaip iš jo gali išaugti kitas Stivas Irvinas?
Svarbų vaidmenį taip pat atlieka ugdymo įstaigos. Mūsų šalyje, deja, yra daugybė gyvūnų prieglaudų ir ten nuolat reikia pagalbos ir paramos. Galbūt vietoj ekskursijos į Zoologijos sodą ar Akropolį vaikams vertėtų surengti išvykas ten ir kelias valandas pasavanoriauti? Taip jie ir mokytųsi, ir ugdytų atsakingumą, sąmoningumą, pagarbą kitiems, už save silpnesniems. Juk mažos rankos taip pat gali didelius darbus nudirbti. Užuot maigiusios telefoną, jos gali išvalyti narvelius, išplauti maisto indelius, tiesiog pabūti, pažaisti su likimo valiai numestais suluošintais gyvūnais. Manau, nuo mažų dienų pradėjus, žiauraus elgesio su gyvūnais atvejų tikrai sumažėtų. Bet čia tik vaikų neturinčios merginos pamąstymai.
– Paaiškėjus nevaldomai gyvūnų dauginimo ir nepriežiūros situacijai, žmonės ėmė dosniau aukoti gyvūnus gelbstinčioms organizacijoms. Tu jau nemažai metų pati prisidedi prie šios veiklos ir kitus skatini prisidėti. O kas tave paskatino?
– Iš tiesų dabar mano naujienų srautą sudaro žinios apie karštuosius taškus, meilūs priešrinkiminiai politikų pažadai taisyti įstatymus ir žmonių bei didžiųjų Lietuvos įmonių parama gyvūnų globos namams.
Gyvūnų prieglaudoms padedu jau kelerius metus. Prie jų gyvavimo prisidedu finansine parama, būtiniausių priemonių bei maisto lauknešėliu, kartais ta pagalba – tiesiog fizinis darbas vietoje ir dėmesys beglobiams, o būna, kad sužinojus apie iš tiesų nekokią globos namų padėtį viešai prašau savo draugų ir sekėjų pagalbos.
Padėti gyvūnams mane paskatino kaltės jausmas, kad matydama juos išmestus į gatvę ar nuskriaustus aš negaliu visiems padėti. Įkvėpė ir gyvūnams atsidavusių žmonių veikla. Iš tiesų nuostabus jausmas, kai padarai nors ir nedidelį gerą darbą, kai pažvelgi gyvūnui į akis ir matai nuoširdų jo dėkingumą. Gyvūnas tavęs niekada neapgaus ir neišduos, jo akys nemeluoja. Mums, žmonėms, reikėtų dažniau pažvelgti gyvūnams į akis ir iš jų pasimokyti meilės ir atsidavimo.
